KP premjera. „Sangailės vasara“. Pirmas dublis

Praėjusį sekmadienį „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa - nauji vardai“ įvyko rež. Alantės Kavaitės ilgametražio vaidybinio filmo „Sangailės vasara“ premjera. Filmas Sandanso festivalyje JAV pelnė prizą už režisūrą, jo europinę premjerą kūrybinė grupė šventė Berlinalėje - šiųmetinio Tarptautinio Berlyno festivalio „Panoramos“ programoje. Skaitytojams siūlome pirmuosius kritikų įspūdžius po „Sangailės vasaros“.

Auksė Kancerevičiūtė:

Režisierės Alantės Kavaitės „Sangailė“ – labai netikėtas, o kartu ir poetiškas žvilgsnis į paauglių tapatybės, seksualumo ir savo vietos po saule, paieškas. Atrodytų nesudėtinga istorija be didelių draminių kolizijų, perteikia labai plačią bręstančių paauglių emocijų skalę. Filmas gerąja prasme moteriškas, - ne tik todėl, kad režisierė ir pagrindinės herojės yra moterys, bet ir dėl savo ypatingai jautraus žvilgsnio į save, savo kūniškumą ir aplinką. A. Kavaitei pavyko užčiuopti plonytę ribą tarp nuoširdaus, dar tik besiformuojančio jausmingumo ir siekio įsitvirtinti, įveikti viduje slypinčias baimes. Kokie bebūtų jausmai ar potyriai, - jiems surandamas taiklus kinematografinis sprendimas ir subtili vizualinė išraiška. Vizualioji filmo pusė taip pat labai stipri -  operatoriaus Dominique Colin užfiksuoti vaizdai kuria kone mitinės erdvės įspūdį, kur realybė estetizuojama, o herojų veiksmai ir poelgiai „nuspalvinami“ romantiškomis intonacijomis, elegiškais ritmais ir nutylėjimais. Ryšys, užsimezgęs tarp dviejų merginų – Sangailės ir Austės, rodomas kaip labai natūralus, - ne veltui veiksmas vyksta gamtoje, vasarą. Kūniškumas įprasminamas ir atskleidžiamas kaip neatskiriama asmenybės dalis, įgalinti patirti tiek fizinį skausmą, tiek euforiją. Vis tik kūno, kaip ir seksualumo demonstravimas filme „Sangailė“ išvengia vulgarumo, nes kūrėjų dėmesys sutelkiamas į veikėjų išgyvenimų intensyvumą, tarpusavio santykių dramą.Jaunos aktorės - Aistė Diržiūtė ir Julija Steponaitytė  prieš kamerą elgiasi labai laisvai ir drąsiai. Dažnai filme naudojami stambūs planai išgrynina net menkiausius merginų pojūčių, jausmų niuansus, kuriuos sustiprina svaigi kompozitoriaus Jean-Benoît Dunckel muzika.

Santa Lingevičiūtė:

Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ paperka paprastumu ir nuoširdumu, tačiau tai nebūtinai savaime reiškia, kad filmo kokybė nepriekaištinga. Labiausiai akį glosto gražūs vaizdai, operatoriaus darbas. „Sangailės vasara“ jau buvo nufilmuota, kai ekranuose pasirodė Abdellatifo Kechiche’o „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“, tačiau nori nenori filmus pradedi lyginti. Jie abu apie pirmąją meilę, tačiau Kechiche’o Adelė palaipsniui bręsta ir filmo pabaigoje subręsta, o Sangailės charakterio vystymasis striginėja. Bet labiausiai Alantę Kavaitę norėtųsi pagirti už puikiai pasirinktas aktores Aistę Diržiūtę ir Juliją Steponaitytę, ant kurių pečių laikosi visa istorija.

Goda Jurevičiūtė:

„Sangailės vasara“ pakeri savo paprastumu ir lengvumu. Šį filmą yra išties labai malonu žiūrėti: prancūzo kino operatoriaus Dominique Colino kameros objektyvas ne tik pagauna aviacijos žavesį, bet kartu netikėtais rakursais perteikia atrodytų taip akiai įprastus Lietuvos vaizdus.

Režisierė puikiai atskleidžia dviejų merginų meilės istoriją. Šių santykių itin nekomplikuodama, „nerėkdama“ apie visuomenės netoleranciją ir homofobiją, o pateikdama tai kaip labai natūralų ryšį, režisierė priverčia žiūrovus priimti jį kaip savaime suprantamą faktą ir dėmesį nukreipti į kitus dalykus, pavyzdžiui, charakterius. O jie čia seka gana įprasta trajektorija: sukaustyta ir užsidariusi mergina Sangailė sutinka savimi pasitinkinčią ir gyvenimu besimėgaujančią asmenybę Auksę, kuri jai padeda atsiskleisti, bet pati niekaip nepasikeičia. Filme daugiau istorijos ar netikėtų siužeto vingių ir nėra. Paauglystės, pirmosios meilės ir skraidymo jausmas perteikiami pasitelkiant vizualinę poetiką.

Ir visa tai gana neblogai veikia, tačiau pamažu tos istorijos ar nors kokio netikėtumo pritrūksta. Juk nenaratyvinis kinas paprastai žiūrovus prikausto todėl, kad nežinai, kur link jis tave veda. Tuo tarpu „Sangailės vasara“ nesiūlo jokių siurprizų. O kai ilgainiui ritmiškai pradeda kartotis ir tam tikri vaizdai, imi laukti filmo pabaigos.

Dar norisi pridurti, kad šį filmą bežiūrintiems užsieniečiams pasisekė daug labiau nei lietuviams. Nors filme dialogų ir nėra daug, bet lietuvišką ausį jie rėžia gana smarkiai savo neįtikinančiomis intonacijomis ir kiek sumeluotomis emocijomis. Teatro aktoriams kine sunku nevaidinti, o tiems, kurie nebaigę aktoriaus meistriškumo studijų, – vaidinti.

Gediminas Kukta:

„Sangailės vasara“ kalba saulės šviesa, vėju ir vandeniu. Pušų viršūnėmis ir elektros stulpais. Spalvotomis suknelėmis ir rankinėmis iš lapės kailio. Ant valgyklos sienos išpieštais ir išraitytais pano. Veidrodiniais pakabukais ir šiaudiniu „rojaus sodu“. Saldžiu pyragaičiu „Kometa sniege“ ir kavos puta. Kaspinuočiu ir kaspinėliais. Skriestuvu. Randais.

Tai gražus, bet perteklinis impresionizmas. Simptomas, kuris pasireiškia kas antram šiuolaikiniam filmui. Visi šie daiktai ir vaizdai turėtų perteikti veikėjų charakterius: Sangailės baimę, užsisklendimą, kuklumą bei, atvirkščiai, Austės energiją, optimizmą, nuoširdumą. Daliai jų tą padaryti pavyksta, daliai ne.

Kalbėjimo, dialogų nereikia. Tai ne režisierės stichija. O daugiau nei trijų žodžių sakinys neužkliūnant už dirbtinumo, deja, ne aktorių kompetencija. Išskyrus nebent Sangailės mamos, buvusios balerinos, trumpą monologą apie šlovingą praeitį, kuriuo vieninteliu patiki.

Liūdniausia, kad įdomi sudėtingų savos tapatybės paieškų tema pametama kažkur tarp švytinčiomis lemputėmis inkrustuotos suknelės klosčių ir mėlynių krūmelių. Kol galiausiai telieka paprasta kaip trys kapeikos istorija apie mergaitę, kuri svajojo apie lėktuvo šturvalą, bet labai bijojo beribio dangaus. Bei istorija apie kitą mergaitę, kuri norėjo susibičiuliauti su pirmąja mergaite, nes ši jai labai patiko. Susidraugavo, kartu praleido kelias vasaros atostogų akimirkas, pasibučiavo, permiegojo, o paskui, kaip dažnai paauglėms atsitinka, susipyko. Toks mokyklinių vasaros stovyklų naratyvas. Tokia sekmadieninė dainų dainelė Teisučio Makačino ritmais.