KP premjera. Trapi Sangailės vasara
"Kino pavasaryje" praskriejo "Sangailės vasara". Apkeliavusi pusę pasaulio – štai ji Vilniuje, tiesa, neilgam, kino teatruose filmas bus platinamas vėliau. Neilgam jis tikriausiai užsiliks ir atmintyje. Nebent akyse dar kartais prašmėžuos itin išraiškingi filmo kadrai: miško apsupta sodyba, iš viršaus atsiveriantis miestelis, paukščiai padangėje ir t.t. Po seanso kilus klausimui, kas buvo sunkiausia, operatorius Dominique Colin pripažino, kad sunkiausia buvo įsiskverbti į Sangailės mintis. Reikėjo išspręsti, kaip vizualizuoti jos pojūčius. Tai atliekama gana įprastai, pasitelkiant tikrai gražiai nufilmuotus plaukiančius kadrus, kuriuos suliejus su tinkama muzika, gimsta impresija, būtent tokia, kokios norėjo režisierė Alantė Kavaitė.
Nemažai laiko praleidusi dirbtuvėse su paaugliais ir prisimindama savas patirtis, režisierė norėjo sukurti paprastą ir šviesų, priešingą nei dažniausiai būna, filmą apie paauglystę. Tai byloja ir vyraujantis šviesių atspalvių koloritas. Vasara, lengvas vėjas, viskas užsitraukia, kaip Sangailės randai, kuriais ji save žaloja, tačiau tam reikia viską gydančios draugystės su Auste, kurią vaidina jau nemažai sėkmės liudijimų sulaukusi Aistė Diržiūtė. Pastarajai, pačios teigimu, filme sunkiausia buvo atsikratyti teatrališkos vaidybos, nes kaip stovėti prieš kamerą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje niekas nemokė. Sėkmingos buvo A. Kavaitės pastabos, tai įrodo ne tik „Berlinalės“ prizas jaunai aktorei. Iš tiesų, nepaisant gal poros nereikšmingų vietų, A. Diržiūtei pavyko nuvyti teatrališkumo šmėklą, taip dažnai kišančią koją mūsų aktoriams. Galbūt lengviau buvo Sangailę suvaidinusiai Julijai Steponaitytei, niekada nestudijavusiai aktorystės, bet jau turinčiai patirties kine ir suvaidinusiai ne viename trumpametražiame filme. Sunkiausios jai buvo meilės scenos – atsakymas, kurio tikriausiai ir tikėjosi žiūrovai.
Tarp draugių įsivyraujantys homoseksualūs santykiai nėra pagrindinė filmo ašis, jie - tik dalis prabėgančių paauglystės dienų, kurios išskrenda į padanges kartu su Sangaile, savo baimę skraidyti įveikusią taip pat Austės dėka. Todėl nemanau, kad filmą verta gretinti su komplikuotu "Adelės gyvenimu", kuris dažnai šiuo atveju prisimenamas. Panašu, kad Alantei Kavaitei daugiau imponavo lengvumu alsuojantis Ericas Rohmeras. Todėl, kaip tiesioginė nuoroda, filme prašmėžuoja ir apnuogintas Klerės kelis. Tačiau priešingai nei iš pirmo žvilgsnio paprasti, bet visada į savo pasaulį įtraukiantys žavingi E. Rohmero filmai, "Sangailės vasara" daugiausia tik spekuliuoja vaizdais ir paviršiniais pojūčiais. Po seanso prakalbus režisierei, supratau, kad filmas yra toks, kokio ir buvo siekta. Visgi norėtųsi įtikinamesnio draugių santykių pasikeitimo, taip pat filmo konstrukciją ardo epizodas "Po dviejų metų". Režisierė teigė, kad jis skirtas parodyti, jog kiekvienas augame skirtingu greičiu. Tačiau tai tarsi baksnojimas pirštu: Sangailės ir Austės draugystės trapumas ir efemeriškumas yra nujaučiamas jau anksčiau. Gal labiau paprastumui ir lengvumui, kurio siekiama filme, tiktų apsiribojimas tomis keliomis Sangailės vasaros dienomis?
Po seanso pamaniau tą patį, ką savo reportaže iš Berlinalės "7 meno dienose" apie filmą pastebėjo Živilė Pipinytė: deja, jis "nei blogesnis, nei geresnis už didžiąją dalį visų festivalių filmų". Kaip, pavyzdžiui, "Kino pavasaryje" parodytas Andrew Huculiako "Žiaurumas". Nors filmų atspalviai, istorijos skirtingos, tačiau priemonės, naudojamos sukurti veikėjų pojūčiams ir sukelti juos žiūrovams, labai panašios. Jos lyg formulės, pritaikomos tiesiog keičiant vieną istoriją kita ir kitaip spalvinant kadrą, šviesiau ar tamsiau. A. Kavaitės idėja sukurti šviesų ir paprastą filmą man atrodo tikrai patraukli, perspaustas dramatiškumas ir didelės pretenzijos dažnai būna ne itin sėkmingos. Tačiau „Sangailė“ svyruoja tarp filmo, kuriam prireiktų didesnio personažų išvystymo, ir tokio, kuris reikalautų mažiau vaizdinio triukšmo ir dar lengvesnės pasakojimo konstrukcijos. Tuo tarpu vyraujantis vienspalviškumas, jau ne tik Sangailės, bet ir daugumos festivalius užpildančių, daugiausia europinių filmų problema.
Gaila, kad vis dar galvojama tik apie tai, ką papasakoti ir ką nufilmuoti, o ne kaip tai padaryti. Nekeliami nuolatiniai klausimai ne tik apie tai, kas yra kinas, bet ir kokias įvairias galimybes jis gali pasiūlyti. Nesiekiama ne tik gražiais vaizdais iliustruoti dar vienos, kaip visos, istorijos, jau nuo pirmų kadrų žadančios vidinį nuobodulį.
Ir tai ne tik daugumos šiuolaikinių filmų bruožas. Zygmuntas Baumanas knygoje "Kultūra takiojoje modernybėje" primena, kad niekas jau nebesimuša dėl vieno ar kito meno kūrinio, o kaip šios situacijos reziumė pateikia Marshallo McLuhano citatą: "Menas yra bet kas, su kuo gali sausas išlipti iš balos". Noras būti išskirtiniu, bet neišsiskirti: „skirtingi, bet jų skirtumai tokie seklūs, kad tampa vienodi“, kaip hipsterių madą įvardino lyčių studijų profesorė Jami Weinstein, kurios mintimis dalijosi Agnė Mackevičiūtė straipsnyje "Hipsteriai mirė. Tegyvuoja fohema?" („Nemunas“). Tai bendros tendencijos, kurios atsispindi ir kino ekranuose. O "Sangailės vasara" priežastis apie tai prabilti, nes ji atstovauja tą srautą filmų, kurie savaime nėra blogi, tačiau nusidėvi vos pasirodę; ir tai lemia problemos, slypinčios veikiausiai giliau, pačioje visuomenėje. „Konsolidacijos, ne atradimų; palankumo, bet ne sukilimo laikai“, - pastebi kino istorikas James Monaco.
Tokios mintys ypatingai dažnai kyla po festivalių, kur didelė filmų koncentracija kartais suniveliuoja filmų skirtumus, tačiau ypač ryškiai atskleidžia jų panašumus. Alantės Kavaitės "Sangailės vasara" tikrai atras (ir jau atrado) savo žiūrovą. Brėžiantis dar vieną kryptį lietuviškame kine, filmas skatina į save pažvelgti ne tik nacionalinio, bet ir europinio kino kontekste.
