Atgarsiai.Diskutuoja profesionalai („Meeting Point - Vilnius“ įspūdžiai)

Šių metų festivalio „Kino pavasaris“ metu vyko jau šeštoji kino industrijos konferencija „Meeting Point – Vilnius“. Šįkart kino industrijos profesionalai rinkosi tam, kad diskutuotų apie įvairius kino kaip verslo aspektus.

Konferencijos metu buvo kalbama apie prekių, reklamos integraciją į kiną, privačių investicijų pritraukimą, dalinamasi sėkmingais minios finansavimo pavyzdžiais bei diskutuojama apie tai, ar verta prodiuseriams dirbti su filmų prekybos agentais.

Pokalbis „Prekybos agentas jūsų filmui: jūsų ar jų pasirinkimas“, kurioje dalyvavo prodiuseriai Uljana Kim, Olena Jeršova (Sergejaus Loznicos filmo „Mano laimė“ prodiuserė iš Ukrainos), Raymondas Van der Kaaijis (Nyderlandai) bei prekybos agentė Aleksandra Abykova iš Vokietijos, labiausiai ir priminė diskusiją, nes jos metu susikirto kelios nuomonės. Uljanos Kim ir Raymondo Van der Kaajio nuomone, darbas su prekybos agentais yra svarbus ir ir naudingas: jei prodiuseris per metus dirba bent su keliais projektais, jam tiesiog nėra laiko rūpintis filmo pardavimais. Dėl to jam labiau apsimoka šį darbą perduoti prekybos agentams ir pasidalinti pelnu.

Tuo tarpu prodiuserė Olena Jeršova dalinosi nesėkminga darbo su prekybos agentais patirtimi. Ji teigė, kad tol, kol Sergejaus Loznicos filmas „Mano laimė“ nebuvo įtrauktas į Kanų konkursinę programą, nei vienas prekybos agentas nesutiko jo atstovauti. Tačiau po Kanų sprendimo, pasipylė daugybė pasiūlymų. Ir čia ji padarė klaidą, nes pasirinko labai garsią ir įtakingą firmą, kuri ėmė labai didžiulius komisinius mokesčius, ir galiausiai ne itin rūpinosi filmo karjera festivaliuose. Todėl, jos nuomone, geriausia tuo gali pasirūpinti tik prodiuseris, nes jam šis filmas yra asmeniškai svarbus, o ne tik yra prekė, kurią reikia parduoti. Be to, tokiu atveju, ir jam nuo pardavimų lieka daugiau pinigų.

Šioks toks nepasitenkinimas prekybos agentais skambėjo ir kitos diskusijos („Filmo išleidimo strategija: pabaigus filmą viskas tik prasideda“) metu. Šiuo atveju jis skambėjo iš festivalių organizatorių lūpų, kurių nuomone, prekybos agentai neretai pareikalauja didžiulio mokesčio už filmų rodymą. Tokiu atveju, kartais festivalio programa yra sudaroma ne iš geriausių, bet iš įperkamų filmų. Diskusijos metu išsakyta nuomonė, kad prekybos agentai turėtų taikyti skirtingas kainas skirtingose šalyse ir skirtingiems festivaliams, nes skiriasi tų šalių ekonominė situacija. Deja, pačios svarbiausios prekybos agentų firmos to nedaro, nes parduoda daigybę filmų ir tiesiog negali skirti laiko skirtingų šalių situacijų įvertinimui.

Kita vertus, nors ir buvo išreikštas nepasitenkinimas nustatomoms kainoms, visi diskutantai sutiko su tuo, kad festivaliai privalo mokėti už filmo rodymą. Juk neretais atvejais tai yra vienintelis būdas filmo prodiuseriui susigrąžinti investuotus pinigus.

Filmų agentų „SOFA“ mokyklos, kuri organizuoja kūrybines dirbtuves asmenims, turintiems originalių idėjų apie tai, kaip platinti kiną ar burti auditoriją, bet nežino, kaip tas idėjas realizuoti, direktorius Nikolajus Nikitinas papasakojo apie vieną iš dirbtuvių metu išvystytų projektų. Iki šiol niekas neskaičiuodavo filmų populiarumo festivaliuose - kiek žmonių filmą išvydo, kokį pelną jis surinko. Tačiau nuo šiol viskas pasikeis: serbas Miroslavas Mogorovicius sukūrė ir išvystė filmų festivalių duomenų bazę. Tad nuo šiol ir apie nekomercinį kiną galėsime kalbėti, naudodami pelno sąvoką.

Dar vieno, kol kas tik vystomo projekto idėja dalinosi kitas „SOFA“ mokyklos absolventas prodiuseris Kęstutis Drazdauskas. Europai diskutuojant apie vieningą skaitmeninę rinką ir vis dažniau uždarinėjant nepriklausomus kino centrus, lietuvis nusprendė eiti prieš vyraujančias tendencijas. Jo nuomone, Lietuvai trūksta kino teatrų, todėl jis siekia sukurti nacionalinį kino teatrų tinklą, kuris leistų kiną pristatyti ir įvairiuose Lietuvos miesteliuose. Kino teatruose būtų rodomi nekomerciniai lietuvių ir Europos filmai. Kaip teigia K. Drazdauskas, šią idėją padiktavo jo, kaip prodiuserio, poreikiai: „Dabar aš prodiusuoju filmus, kurių tiesiog nėra kur rodyti.“

Audiovizualinės rinkodaros ekspertas Arnaud Dupontas pristatė Europos Komisijos užsakytą tyrimą „Europos kino žiūrovai“. Kaip dažnai pasitaiko su Europos Sąjungos užsakytais tyrimais, pati studija nieko itin naujo ir naudingo neatskleidė, tačiau kalbant apie Lietuvą nurodė, kad lyginant su kitomis Europos šalimis, lietuvių kino žiūrovai nuvertina kino patirtį.

Šiame kontekste K. Drazdausko užmojis, nors ir sveikintinas, neatrodo itin optimistiškai. Kita vertus, kaip sako prodiuseris, filmai yra kuriami tam, kad būtų rodomi kino teatre. Jo projektas žada apimti ir kino edukaciją, kuri bus skirta jauniesiems kino žiūrovams. Jos tikslas - išmokyti pajusti skirtumą tarp kino teatro patirties ir filmo žiūrėjimo kitais būdais.

Bene daugiausiai dėmesio ir klausytojų sulaukė kino marketingo specialistai iš Danijos „The Enstein Couple“. Ši pora atsakinga už itin didžiulio populiarumo sulaukusią Larso von Triero filmo „Nimfomanė“ reklaminę kampaniją. Prezentacijos metu Maria Billman ir Philipas Einsteinas Lipskis pasakojo apie kūrybinį procesą, koks jų požiūris į filmus ir kaip jie pasirenka, ką reikia akcentuoti jį reklamuojant. „Geriausias šio darbo aspektas yra tas, kad priešingai nei skirtingų rūšių pasta, filmai yra tai, ko žiūrovai tikrai nori. Jiems tik reikia apie  juos papasakoti.“

Tradiciškai konferencijos metu taip pat buvo pristatyti nebaigti kino projektai (angl. Works in Progress) iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Armėnijos, Gruzijos ir Ukrainos. Iš trylikos pristatytų būsimų kino filmų bent du atrodo išties intriguojantys. Pirmasis ­– dviejų estų režisierių Martino Mäniko ir Julia Sillart dokumentinis filmas anglišku pavadinimu „The Moon Hunter“ (originalus pavadinimas „Jüri“), pasakojantis apie ekspresionistą, sovietmečių kūrusį menininką, režisierių Jüri Sillart (1943 – 2011).

Kitas dėmesį prikaustęs pristatymas priklauso lietuvių režisieriui Vytautui Puidokui ir jo dokumentiniui filmui „Aleksandras Didysis“. Pastaruoju metu apie šį projektą gana nemažai rašė lietuvių spauda (kaip kitoje diskusijoje prisipažino prodiuseris Paulius Juočeris, tai buvo dalis „minios finansavimo“ iniciatyvos ir dauguma žinučių buvo paruoštos pačių filmo kūrėjų.) Tie, kurie tas žinutes skaitė, žino, kad filme bus pasakojama apie A. F. Bendoraitį – lietuvių kunigą, misionierių, gydytoją, kuris Bolivijoje įkūrė dvi ligonines.

Iš to, ką tik užuominomis teigia režisierius ir prodiuseris, panašu, kad A. F. Bendrotaičio gyvenimą gaubia paslaptis, galbūt jis kiek primena Kurtzą iš Josepho Condrado romano „Tamsos širdis“. Akivaizdu, kad projektas turi didžiulį potencialą, tad labai norisi, jog jis pavyktų. 

Visame šiame kalbėjimo apie pinigus ir pardavimus kontekste ypač išsiskyrė pokalbis su režisieriumi Joshua Oppenheimeriu, kuris dalinosi savo mintimis apie įtaką darantį dokumentinį kiną. Režisierius išgarsėjo 2012 metais, kai pasaulis išvydo jo dokumentinį filmą „Žudymo aktas“, kuris vėliau buvo nominuotas „Oskarui“. Filmas nagrinėja 1965-1966 metais Indonezijoje vykusį genocidą ir jo žaizdas šių dienų Indonezijos visuomenėje. Genocido vykdytojai iki šiol yra nenuteisti, nepasmerkti ir giriasi savo atliktais žiaurumais.  „Žudymo aktas“ savo kamerą nukreipė į budelius, o šiais metais „Kino pavasario“ metu buvo pristatytas jo filmas „Tylos žvilgsnis“, kuriame genocido metu nužudyto asmens brolis susitinka su savo brolio žudikais.

Nors daugelis yra girdėjęs apie šiuos filmus, retas žino, kad pirmąjį savo filmą J. Oppenheimeris kūrė net 10 metų. Sumontavęs jį, režisierius sugrįžo filmuoti antrojo, žinodamas, kad po filmų viešo rodymo į Indoneziją sugrįžti nebegalės.

Iš auditorijos pasigirdus klausimui apie tai, kokią naudą jis gavo iš savo filmų sukūrimo, J. Oppenheimeris nustebo ir prašė pakartoti klausimą. Klausiantysis pasitaisė, kad tai nebūtinai klausimas apie pelną, o žodį „nauda“ jis vartoja kaip metaforą. Į šį klausimą režisierius atsakė, kad apie savo filmų naudą jis nenori kalbėti net vartodamas šį žodį kaip metaforą.

Jo filmai keičia situaciją Indonezijoje (čia jie platinami nemokamai: kreipusis į tam tikras organizacijas, galima gauti DVD arba nemokamai filmus parsisiųsti internetu), kuria iniciatyvas JAV, kad ši šalis pripažintų savo vaidmenį Indonezijos genocide. Jie išties paliks didžiulį pėdsaką kino istorijoje. Ir kuriami jie buvo be minčių apie pelną, pardavimus ar prekybos agentus. 

Justės Urbanavičiūtės nuotraukoje - diskusijos "Pardavimo agentas jūsų filmui - jūsų ar jų pasirinkimas" akimirka; Andriaus Solomino nuotraukoje - Philipas Einsteinas Lipskis konferencijoje Vilniuje. "Kino pavasario" archyvo nuotr.