KP atgarsiai. Lietuviai svetur - apie tikrovę

Turbūt normalu mažai tautai, jau šimtmetį vis labiau ir labiau besisklaidančiai po pasaulį: mums labai svarbu sugaudyti visus „Oskarus“ ir medalius, kurių laureatai bent ketvirtadaliu savo šaknų gali vadintis lietuviais. Dėl to jau trečius metus rengiama „Kino pavasario“ programa „Lietuviai svetur“ kasmet plečiasi. Jei skaičiuotume ir į kitą festivalio sekciją perkeltą Michelio Hazanavičiaus filmą „Ieškojimai“, svetur kurtų „lietuvių filmų“ būtų per dvidešimt. Nepaisant gražios misijos, festivalio kontekste programa išsiskiria problematiška eklektika, kurios dalis visada yra įdomi, tačiau kas per daug - ima varginti. Studentiški ir profesionalūs, dokumentiniai, televiziniai bei vaidybiniai, trumpo ir ilgo metro filmai sunkiai randa dialogą vieni su kitais, o ir savo lietuviškumo aspektu jie vienas kitam nelygūs. Visi šie skirtumai būtų nesvarbūs, jei filmus vienytų panašaus lygio meninė ambicija, tačiau akivaizdu, kad atrankos kriterijai, turint omenyje augančią užsienyje kiną studijuojančių lietuvių kartą, turės keistis. Kaip bebūtų, programa atveria kelias labai aktualias mąstymo apie Lietuvos kiną kryptis. Vis didėjant kooprodukcijų skaičiui ir Lietuvai vis aktyviau reklamuojant save kaip patrauklią šalį kino kūrimui, būtų įdomu sekti čia filmuojamą užsienio produkciją, nes galiausiai ji turės tam tikrą įtaką į ją įjungiamiems vietiniams kino profesionalams.

Tačiau svarbiausia „Lietuviai svetur“ koncepcijai suteikti istorinį pagrindą – juk Lietuviai filmavo ir filmavosi užsienyje visada. Programai pritaikius griežtus meninius kriterijus, būtų įdomu iš naujo aktualizuoti pamirštus, o gal ir iš viso niekada Lietuvoje nerodytus filmus, kuriuose vaidino lietuvių aktoriai ar filmavo lietuvių operatoriai.

Šiemet aštuoni iš dvidešimies programos filmų buvo dokumentiniai, iš kurių pusė - ilgametražiai. Vienas jų - trečiosios kartos lietuvių išeivių,  Aldonos ir Juliano Wattsų debiutinis filmas „Dainų šalis“. Tai odė savo protėvių žemei ir kultūrai, su kuria dar būdami vaikai buvo per prievartą pažindinami San Francisko lietuvių bendruomenėje. Močiutės pasakojamų istorijų vaizdiniai įsirėžė į brolio ir sesers vaizduotę ir paskatino sugrįžti kurti filmo. Todėl filmui netrūksta sentimentalumo, jame Lietuva vaizduojama tokia, kokią visi dar nori matyti, ypatingai tie, kurie ją nuo vaikystės buvo mokomi idealizuoti. Filmo pagrindinės herojės – Dzūkijos Puvočių kaimo etnografinio ansamblio moterys. Nors filmo mizanscenos primena teatro vaidinimus ir jame nemažai dirbtinumo, šviesaus kaimo savitumas, senoviškų žmonių mentalitetas, kuriam kūrėjai leidžia laisvai skleistis kadre, Donelaičio vaizduotei prilygstantys gamtos vaizdai, bei į filmo peizažą natūraliai įsiliejančios  liaudies dainos „Dainų šalyje“ sugulė į vientisą etnografinį kaimo ir jo istorijos portretą. Filmo stipriausia pusė – subtilus ritmas, čia svarbu ne tik dainos, bet ir pauzės bei tylos momentai prieš joms prasidedant. Tautos mitu laikomos Lietuvių liaudies dainos bei tautosaka leidžia į filmą įtraukti karo, partizanų, tremties temas.

Kuriant tokius filmus neretai kyla pagunda į juos sutalpinti kuo daugiau ir trumpam filmui ima grėsti paviršutiniškumas, o gražiais vaizdais suabejojama kai viename epizode iš Dzūkijos greitai nušokama į Kryžių kalną; tada supranti, kad kūrėjai vaikėsi jų manymu savaime prasmę nešančių atvirukinių vaizdų.

Australų režisierės Sophia‘os Turkiewicz filmas „Kartą mano mama“ atveria panašius kontekstus. Iš pažiūros tai atrodo įprastas biografinis filmas apie tarpukaryje gimusią našlaitę iš Lenkijos, kurios gyvenimą kreipė ne jos pačios sprendimai, bet XX a. istorijos posūkiai. Australijoje žinoma režisierė prisipažįsta, kad visuomet savo filmuose pasakodavo ją vos septynerių globos namuose palikusios mamos istoriją, bet tą, kurią norėjo girdėti pati. Filme „Kartą mano mama“ Turkiewicz grįžo prie savo studijų metais pradėto, bet dėl nuoskaudų neužbaigto dokumentinio filmo.

Dabar ji pasitelkusi savo senai filmuotą medžiagą, archyvinius kadrus, šeimos nuotraukas bei iliustracijas imasi visko nuo pat pradžių. Gilindamasi į mamos praeitį, ji nejučia randa kelią ir  į save pačią, filmas tampa ir režisierės autobiografija. Nors programoje „Kartą mano mama“ atsirado dėl jo prodiuserio ir operatoriaus, žydų kilmės lietuvių australo Rodo Freedmano, filmo tema bei pasakojama istorija yra labai artima Lietuvai. Filme kita svarbiausia figūra yra beribės stiprybės režisierės motina. Tai žmogus iš praeities, kuris daugybę kartų parklupdytas vis stojosi ir su viltim žvelgė į priekį. Helena ištvėrė benamės, tremtinės, pabėgėlės, imigrantės dalią; sukorusi tūkstančius mylių atrado šalį, kurią net nemokėdama kalbos vadina savo tikraisiais namais. Nepaisant visų sunkumų, Helena susitaikė su savo gyvenimu, o sukūrusi šį filmą, rodos, tai padarė ir jos dukra.    

„Krizė. Išgyvenimo gidas“ – tai Lietuvoje jau pažįstamos režisierės Martos Dauliūtės kartu su kolege režisiere Elisabetha Marjanovič Cronvall kurtas dokumentinis trumpametražis filmas.  Režisieres dominantys klausimai apie Europos ekonominę ir demografinę padėtį buvo ryškūs dar 2013-ųjų  filme „Antra klasė“. Nors filmo „Krizė. Išgyvenimo gidas“ režisūrinai sprendimai ir labiau įtikina, jo didaktiškas tonas, nepalieka erdvės žiūrovo mintims. Filmo pradžioje paaiškinama, kad režisierės paliko Švediją ir vyko į Graikiją pažiūrėti kaip atrodo krizė, o penkiolikos minučių filme punktais atskleidžia šios ekonominės nelaimės priežastis ir padarinius bei aiškiai formuluoja pagrindinį filmo teiginį – krizė gimdo fašizmą. Tai nemenkas užmojis trumpametražiui filmui, galbūt dėl to režisierės apsidraudė įvesdamos aiškiai mintis formuluojantį užkadrinį balsą bei vieną argumentą nuo kito skiriančius televizinio stiliaus numerius. Didžiosios depresijos metais Amerikoje buvo sukurti vieni  garsiausių fotografijos istorijoje atvaizdai. Dorothea‘os Langes, Walkerio Evanso ir kitų fotografijos įamžino ekonominio kataklizmo mąstą, įtaigūs negandos portretai įsiskverbė į kelių kartų pasąmonę. Karinė ar ekonominė krizė visada turi ryškų veidą, apie ją reikia kalbėti vizualine kalba, tačiau aptariamame filme pernelyg iliustratyviais vaizdais tebandoma užpildyti ekraną kai užkadrinis balsas skaito anksčiau vaizdo suformuluotas mintis. Kaip ir filme „Antra klasė“,  režisierės imasi labai aktualios ir įdomios temos, tačiau iki vertingo jų išplėtojimo jų filmams dar toli.

Škotijoje studijavusios Gintarės Dagytės filmą „Tylusis protestas“ sunku vertinti kino programos kontekste, nes neseniai televizijos studijas pabaigusios režisierės debiutas yra tiesiog vykęs televizinis dokumentinis filmas, supažindinantis su įsimintiniausiais Stambulo Gezi parko protesto dalyviais. Nors visuomenės ir miesto valdžios konflikto ištakas režisierė ir vengė pristatyti, 2013-ųjų vasaros įvykius daug kas gerai pamena. Tai buvo pirmasis tokio mąsto protestas šiuolaikinėje Turikijoje įtraukęs dešimtis milijonų žmonių visoje šalyje, iššaukęs valstybės struktūrų smurtą, tačiau tuo pačiu pažadinęs tautos solidarumą. Į jį įsitraukė daugybė menininkų bei intelektualų, galiausiai buvo atidėti ir planai vietoj parko miesto širdyje pastatyti modernų prekybos centrą. Dagytei įdomi kita protesto pusė – ji kalbina taikiais būdais savo solidarumą su kovojančiais išreiškusius menininkus – tarp jų ir vieną pirmųjų pasiūliusių kūrybingo, taikaus protesto idėją - Erdemą Gündüzą, kuris maišto metu atliko stovinčio žmogaus performansą.

Dar vienas programos „Lietuviai svetur“ televizinis reportažas – Neringos Medutytės „Svajonių slėnis“, deja, mažiau pavykęs. Kiek anksčiau apie garsų lietuvių verslininką Ilją Laurs sudariusi knygą režisierė nusprendė į San Franciską vykti su kamera ir daugybe paviršutiniškų klausimų. Filmas pradedamas fragmentiška ekskursija po Silicio slėnį, pristatoma  ir pagrindinio veikėjo sėkmės istorija. Tačiau režisierė viso filmo metu neapsisprendžia dėl daugybės teminių ir formos detalių. Scena, kai milijonierius apie mobiliųjų telefonų programėlių išpopuliarėjimą pasakoja turkiškai sėdėdamas ant vaizdingo San Francisko skardžio, fone ošiant jūrai, man priminė mano močiutės estetinę pajautą – kiekvieną kartą darant nuotrauką, ji pasirūpina, kad fone matytųsi bijūnai ar visas gėlių darželis. Neapsisprendžia režisierė ir ar ji nori būti kadre, todėl filmas kartais atrodo kaip buitiškas kelionės pafilmavimas. Aplankius dar kelis pasiturinčius Amerikos lietuvius, ji ima svarstyti emigracijos temomis, pasigirsta dabar jau populiarus „grįžti ar negrįžti“ klausimas. Tačiau filme daugiau kelionių nei filosofijos. Jos galiausiai su pačiu Laursu atveda į Kauno Aleksandro Puškino gimnaziją, kur sovietmečiu dvelkiančioje mokykloje pagyvenusios mokytojos kalba sentimentalias banalybes, o režisierei visa tai atrodo labai prasminga. Užmojis atskleisti sėkmingo žmogaus šlovės ir jo šaknų kontrastą, gretinti jo varganą vaikystę uždaroje Sovietų sąjungoje su karjera laukinio kapitalizmo vakaruose galėjo būti įdomus, tačiau žiūrint filmą darosi neaišku ar režisierė pati suprato ką daro, tik viliuosi, kad filmo finalinė frazė „mes visi esame okupacijos vaikai“ nebuvo jos tikslas.

Pagaliau pažiūrėjus garsųjį niujorkietės Linos Plioplytės  filmą „Amžinai stilingos“ pasijutau tarsi pavarčius japonų gatvės madų fotografo  Shoichi Aoki knygą „Fruits“, kurią taip mėgau paauglystėje. Tačiau filmo-albumo idėja pirmąjį filmo ketvirtį pasirodžius smagi, greitai išsisemia, nes net ir dirbant su savaime įdomiais subjektais, reikalinga meninė filmo idėja. Netrukus paaiškėja, kad prieš filmą buvo sėkmingas internetinis blogas, kuriame talpintos brandžių bet stilingų Niujorko moterų nuotraukos, ir kuris išsivystė į keletą kitų projektų, o tarp jų - ir Linos Plioplytės filmą. Antrojoj pusėj jam pasukus realybės šou primenančiu keliu darosi nuobodoka ir mintyse imi svarstyti stiliaus ir turinio arba herojaus ir jo portreto santykį; pavojų, kai neteisinga forma gali labai laisvai subanalinti pačius subtiliausius ir įdomiausius dalykus.

Trumpiausias dokumentinis programos filmas „Regėjimas muzika“ į „Kino pavasarį“ pakliuvo dėl jo Didžiojoje Britanijoje studijuojančio ir dirbančio lietuvio operatoriaus Mariaus Ulevičiaus. Filme nuošaliame Indijos miestelyje gyvenantis aklasis Babu Rao Shinde kartu su savo nerege žmona dalinasi gyvenimo vargais ir pasiekimais. Egzotizuojamas skurdas Vakarų civilizacijos pakraščiuose jau tapo nuvalkiotu dauybės ne tik dokumentinių, bet ir vaidybinių filmų objektu. Šią liūdesio poezijos kalbą pasitelkė ir „Regėjimo muzika“ kūrėjai, deja nesistengdami pasakyti nieko naujo, nors nė dešimties minučių netrunkančiame filme tai nebūtų taip lengva. 

Turbūt įdomiausias dokumentinis filmas „Lietuviai svetur“ programoje buvo danų režisieriaus Nicolaso Servides kartu su  Vivana Gomez ir Andreas Dalsgaardu kurtas filmas „Gyvenimas yra šventas“ apie ketverius Kolumbijos profesoriaus, filosofo ir politiko Antano Mockaus gyvenimo metus, kurie žmogžudystėmis ir korupcija pirmaujančioje šalyje atnešė esminius pokyčius.  Filmas seka profesorių ir jo aplinką nuo 2010-ųjų, kai prasidėjo jo kandidatūros į prezidento postą rinkiminė komapanija, o baigiasi 2014 m. pakartotine prezidento, kuriam pralaimėjo Mockus, Juano Manuelio Santoso, pergale. Antano Mockaus asmenybė ir pilietiškumas bei meilė, kuriuos jis skleidžia aplink save, nepaprastai įkvepia, todėl nenuostabu, kad filmas festivalyje gavo žiūroviškiausio lietuviško filmo titulą (nors pats filmas neturi nieko bendro su Lietuva). Profesoriuje dera aštrus intelektas, entuziazmas ir kiek naivus idealizmas, o jo saviti metodai kuriant vieningą ir sąmoningą visuomenę šiandien yra diskutuojami universitetuose. Nors ir pralaimėjęs prezidento rinkimus jis savo tvirta pilietiška pozicija ir nonkonformizmu pakeitė daugybės žmonių ir net savo konkurento požiūrį. Filmas „Gyvenimas yra šventas“,  savo forma taikliai atkuriantis to meto jaudulį ir dramatizmą, nuosekliai seka herojaus gyvenimą rinkiminės kampanijos metu, atskleisdamas jo poelgių filosofinį pagrindą, mažus laimėjimus ir didįjį pralaimėjimą, kurį vėliau jis sugebėjo paversti savo ir visos Kolumbijos triumfu. Filmui retkarčiais grįžtelint į svarbiausiais Mockaus gyvenimo akimirkas, formavusias naują Bagotos visuomenę, džiaugiausi, kad filmą apie jį kūrė ne lietuviai, nes labai tikėtina, kad būtų dar vienas filmas apie Lietuvos istoriją, jos vargus ir išeiviją. Kitą vertus, tokio filmo labai reikia, nes po „Gyvenimas yra šventas“ premjeros į kurią atvyko ir pats profesorius, liko įspūdis, kad iš šono stebėdamas savo tėvų gimtinę, jis lietuvių mentaliteto trūkumus ir šalies problemas suvokia ir įvardija kur kas taikliau nei mes patys. Nenorom ima kirbėti mintis, kokia būtų Lietuva, jei profesoriaus šeima nebūtų išvykusi.

Nuotraukose - filmų "Dainų šalis", "Kartą mano mama", "Krizė. Išgyvenimo gidas", "Svajonių slėnis" kadrai.