KP atgarsiai. Kraujas ir pieštukas
Filmai, kuriuose nuo pradžių aišku, kas balta, o kas juoda, kas geras, o kas blogas, visada jaudina žiūrovus. Su geraisiais veikėjais galima tapatintis, o blogieji visada gauna tai, ko nusipelnė. Nors danų režisieriaus Andreaso Dalsgaardo „Gyvenimas yra šventas“ nėra vaidybinis filmas, tačiau rodydamas istoriją apie Antaną Mockų autorius imasi panašios taktikos.
Pirmoji filmo dalis vadinasi „Viltis“. Archyviniais kadrais bei pagrindinės filmo veikėjos ir pasakotojos – politinės aktyvistės Katerinos Mirandos – balsu trumpai nužymima, kuo kelis dešimtmečius gyvena Kolumbija. Korupcija, smurtas, narkotikai, žmogžudystės. Šalis kraujuoja, o vienas po kito į valdžią renkami politikai, pasirodo, yra tokie pat korumpuoti kaip ir sistema, prieš kurią jie neva kovoja. Štai tokioje suirutėje iškyla kitokio politiko – Antano Mockaus – figūra. Jis siekia, kad šalis pagaliau nusimestų korupcijos šleifą, taptų taiki ir demokratiška. Antanas Mockus ir yra ta „viltis“. Jis gerietis.
Filmo ašis – Mockaus rinkiminės kampanijos į Kolumbijos prezidentus eiga. Jo priešininkas yra Chuanas Manuelis Santosas, kuris rodomas kaip šiek tiek „nešvarus“ politikas, kurio atėjimas į valdžią įklampintų šalį į dar didesnę smurto duobę. Likus dviem savaitėms iki rinkimų, Santosas net pasisamdo skandalingą viešųjų ryšių atstovą, kad šis padėtų sutriuškinti Mockų. Atstovo pasirinktas „ginklas“ – paskalos apie priešininką. Santosas blogietis.
Prieš oponentą tiek lietuvių kilmės politikas, tiek jo valdymo metodai atrodo „minkšti“ ir pernelyg nuosaikūs. Mockus rodomas kaip keistuolis ir ekscentrikas, siekiantis šalį valdyti ne jėga, bet žodžiu, o jos istoriją rašyti ne krauju, bet pieštuku. Tiesa, politikas turi ištikimų šalininkų (daugiausia jaunimo) ratą. Jų bendros demonstracijos, lyderio retorika, šviesūs ir viltingi veidai viso filmo metu kuria lūkestį, kad galima pasipriešinti ydingai sistemai. Tuo patiki net žinodamas rinkimų baigtį – Antanas Mockus netapo Kolumbijos prezidentu. Tikiu, žiūrovams, nieko negirdėjusiems apie šią asmenybę, sekti rinkimų peripetijas ekrane buvo kur kas įdomiau.
Režisierius išmano dramaturgiją ir puikiai ja vadovojausi. Yra užuomazga (sudėtinga situacija šalyje išgelbėtojo figūra), veiksmas (rinkiminė kampanija, demontracijos, debatai), įtampa (žmonės pasimetę ir papirkinėjami), kulminacija (rinkimai ir Mockaus pralaimėjimas) ir atomazga (paaiškėja, kad rinkimų rezultatai galėjo būti suklastoti; nusivylęs ir pavargęs Mockus traukiasi iš politikos). Panašia logika sukonstruotas ne vienas šiuolaikinis dokumentinis filmas. „Gyvenimas yra šventas“ – tvarkingas, bet kiek vienpusiškas kinas. Netgi antrą filmo dalį, pavadinimu „Taika“, autorius sudėlioja taip, kad iš politikos pasitraukęs, bet po penkerių metų naujuose prezidento rinkimuose parėmęs savo buvusį priešininką Santosą, Mockus būtų parodytas kaip šalies didvyris (scena, kuomet jis sutinkamas naujai išrinkto prezidento štabe). Filme nuskamba ir žodžiai, jog Santosas per rinkimų kampaniją kalbėjo Mockaus praeityje išsakytomis mintimis, t.y. Mockaus idėjos išliko gyvos ir aktualios.
Visa tai, žinoma, tiesa. Lietuvių kilmės profesoriaus, filosofo ir politiko įtaka Kolumbijos politikai ir visuomenei akivaizdi. Visgi norėjosi išgirsti daugiau konteksto tiek apie patį Mockų, tiek jo idėjas. Kuo jos unikalios? Kokia ta jo pedagogika, kurią jis taiko visuomenei? Man rodos, kad suprastum, kur slypi šio žmogaus išskirtinumas, neužtenka parodyti, kaip būdamas universiteto dėstytoju, Mockus per demonstraciją atkišo studentams nuogą užpakalį, arba kaip tapęs Bogotos meru visus skiepijo vakcina nuo smurto, o gatvėse vietoj kelių policijos pastatė mimus. Šis žmogus ir jo mąstymas – kur kas daugiau. Todėl įdomiausios tos scenos, kuomet Mockus kalba. Su minia, štabo žmonėmis, Katerina, mama Nijole ar tiesiog į kamerą, režisieriui. Tomis akimirkomis gali užčiuopti jo minties eigą, matyti emocijas veide, kurios varijuoja nuo džiaugsmo ir rimties iki liūdesio ir abejonės. Deja, šios scenos trunka neilgai. Režisierius jas aukoja vardan teisingo ir laimingo finalo. Gėris nugali blogį. Pabaiga.
