Kas ateina: kino kūrėjai ar „tranzuotojai“?

Nesibaigiančių mūšių apsuptyje

Jauni žmonės, pasiryžę susieti likimą su kino menu, negali nepastebėti, kad Lietuvos kino sferose jau kuris laikas vyksta nuožmi kova. Žiniasklaidos labiau pagarsinta, ji matomesnė ten, kur kinas yra rodomas. Suomių „Finnkino“ verslininkai, turintys abu Vilniaus multipleksus „Akropolį“ bei „Coca-Cola Plaza“ (o iš to, kaip baigsis kova sostinėje, smarkiai priklauso ir visos šalies kino – ne vien demonstravimo, bet ir kūrybos – egzistavimas), visomis išgalėmis, nepaisydami, sako, kiekviename civilizuotame krašte lyg ir egzistuojančių antimonopolinių įstatymų, stengiasi likti vieninteliais kino rinkos diktatoriais.

Tam daroma viskas: kuriamos klubinį judėjimą tik imituojančios, o iš tikrųjų vien kokio lito nuolaida besistengiančios pritraukti kažkokios „akademijos“ (Ostapo Benderio idėjų verta reklama: „Akademija 2“ rodo „Terminatorių 3“!) , įsileidžiami net festivaliai (kaip šiemetis apytuštis „Vilniaus pavasaris“), nepaisant to, kad buvęs „Vingis“ (apie „Akropolio“ parduotuvę nė nekalbėsiu) po rekonstrukcijos jau suformuotas dideliu konvejeriu, niekada neimponuosiančiu atmosferos aura, kaip dar tebekrutanti „Lietuva“ ar „Skalvija“. Apie multipleksus kryptingai, jau nemažai metų, buvo kaupiama Holivudo komercinio kino gerbėjų auditorija, kuriai neįpirši kino kaip kultūros, o ne pramogos apraiškų.

Kryptis savaip gerbtina, dalį (bet tik dalį!) žiūrovų visai patenkinanti. Bet, atrodo, ne už kalnų tie laikai, kai, atsakingoms valstybinėms organizacijoms nuolaidžiaujant arba tiesiog jų aukščiausiems vadovams neteikiant svarbos tam, kas dedasi (skambi ponios kultūros ministrės frazė: „Juk Vilniuje tiek daug kino teatrų!“), du suomių multipleksai gali ir likti vieninteliai. O tada, už vis brangstančius bilietus rodant vien menkiausiomis lėšomis įsigytą amerikinę B ir C klasės produkciją, reikšmingų Europos ar Azijos filmų, pastaruoju metu skambančių pasaulyje, pasižiūrėti, matyt, vyksime į kaimynų Lenkiją, prasmingai rodančią įvairių nuostatų žiūrovų grupėms įdomų repertuarą, valstybės lygiu palaikančią būtent nepriklausomus specifinius kino teatrus. Ir kur matysime naujus lietuvių filmus, jeigu jie dar bus?

Pagal Zodiaką aš Vėžys, bet geriau būtų sakyti „kranklys“. Gal tai asmeninės savigynos būdas: jeigu galvoje besisukantys pačių niūriausių finalų gyvenimiškieji „scenarijai“ realybėje užsibaigia trupinėlį šviesiau, žiūrėk, atrodo, visai ir nieko. Bėda, kad nuojautos dažniausiai pildosi, tad gal pereiti iš kritikų į madingus šarlatanus?

Nemanykit, kad viešai išspjaudamas tas tamsiąsias nuojautas dėl kino noriu apsišaukti vieninteliu – na, tokiu nūdieniu konkrečios sferos Herkum Mantu, dar kovojančiu už kultūros apraiškas ekrane ir už jo. Ne, žodį „kova“ pradžioje pavartojau ne šiaip: už egzistenciją, kai, regis, laikas tik depresuoti, iš paskutiniųjų kaunasi „Skalvijos“ ir „Lietuvos“ direktorės, aštriau prabyla, kad ir neskaitomi valdžios, broliai kritikai – žinoma, tie, kurie nėra apsišaukėliai, rašantys tik apie žvaigždžių skandaliukus. Manau, kad įspūdingai debiutavęs festivaliu „Trispalvis kinas“ savo žodį dar pasakys naujasis Lietuvių kino sklaidos ir  informacijos biuras.

Ir dėl ko čia mes draskomės – dėl postų, dėl kažkokių neegzistuojančių pelnų? Manau, anoje barikadų pusėje mes laikomi tiesiog priekvailiais.

Tačiau, pasirodo, daug kam Lietuvoje dar svarbus kino žiūrovo lygis, svarbu, koks bus jaunosios lietuvių kartos skonis, nes ji, nepaisant nepalankių sąlygų, vis labiau traukia į kiną – ir kaip žiūrovai, ir kaip potencialūs kūrėjai. Prisimenu, kaip susikaupę, it didžiausią atradimą būsimieji – netgi ne kino profesionalai, o politologai – per trumpą istorinį kurselį žiūrėjo kad ir Eizenšteino „Šarvuotį „Potiomkiną“ ar Bergmano „Žemuogių pievelę“.

O kas tie ateinantys profesionalai? Pasvarstyti tai ir buvo svarbiausia straipsnio idėja. Bet šioje uvertiūroje kiek nuvažiavau „į lankas“, nes jeigu jaunimas neturės, kur žiūrėti (mokytis) ir rodyti (savą iškentėtą), jie bus priversti šiek tiek „patranzuoti“ kino trasoje, o paskui ieškoti kitų kelių arba tiesiog pradingti nežinioje.

Dvi jaunųjų profesionalų kartos

Būsimiems kino istorikams jau turėtų būti visiškai aišku, kad per dešimtį su viršum laisvosios Lietuvos metų savojo kino režisūroje spėjo pasireikšti net dvi skirtingo amžiaus (apie dar išlikusius, darbo dažniausiai neturinčius klasikus ar teatro korifėjus, visiškai be reikalo į kiną pasinešusius, čia nekalbėsime) ir skirtingų nuostatų kartos.

Pirmoji – daugiau lietuvių spaudoje aprašinėta, negu Lietuvos kino teatruose pristatinėta Audriaus Stonio, Šarūno Barto, Arūno Matelio, Valdo Navasaičio, Kristijono Vildžiūno, Arturo Jevdokimovo, Algio Maceinos, Inesos Kurklietytės ir kitų žinomų pavardžių, tarptautinio rezonanso pamaloninta karta. Jai kliuvo ir žiauriausi kaltinimai, kad orientuotasi į tarptautinius kino festivalius, o ne į savą daržą.

Tačiau prisiminkime laikus, kai šie gabūs žmonės atėjo. Skurdas neleido to meto lietuvių institucijoms finansuoti jų filmų net iš dalies. Teko ieškoti užsienio prodiuserių, ekrane kiek pažaisti niūroka niekam tuomet Vakaruose nežinomos šalelės egzotika. O pačioje Lietuvoje vyko masinis kino teatrų uždarinėjimas, šiaip taip išlikę platintojai, apspangę nuo pirmosios „Švarco“ bangos, paprasčiausiai neėmė rodyti naujų lietuvių filmų.

Kinas be savos šalies žiūrovo – baisi situacija. Grįždamas prie iškrypusios demonstravimo sistemos – tam man daugiausia ir prireikė užsitęsusios įžangos, – galiu įsitikinęs pranašauti, kad „Finnkino“ pergalės atveju toji situacija pasikartos dar žiauresniu pavidalu. Tada apskritai ateis nauja didžiulė kino lankymo krizė. Minėtieji meistrai, įveikę panašias kliūtis jau pačioje kūrybinės veiklos pradžioje, turbūt nesutriks: į Europą jie įžengė kur kas anksčiau nei pati šalis. O kas laukia dar kaip reikiant neapsiplunksnavusios „antrosios bangos“?

Šį sąlyginį apibūdinimą taikau tiems jauniems žmonėms, kurie, kitaip nei pirmieji, baigę mokslus dar Maskvoje, Gruzijoje, Prancūzijoje ir pasistažavę Amerikoje, mokėsi vien tik savosios Muzikos akademijos įsteigtame Kino fakultete. Kai jis buvo steigiamas, visi žiūrėjome į šį faktą netoliaregiškai ir gana atsainiai: materialinės bazės nėra, filmotekų nėra, technika prieštvaninė, dėstytojai – ankstesniais laikais pasireiškę talentingi kūrėjai, vargu bau turintys dar ir pedagogų duomenų. Ir ką gi, nors negalima teigti, kad sava kadrų kalvė klesti be problemų, ji nei užsidarė, nei ką, o kai vadovauti kino katedrai atėjo energingoji Janina Lapinskaitė, spėjanti ir savas juostas kurti, ir dar apie pamainą galvoti, nuojautos vis dėlto šviesėja.

Pirmiausia tas nuotaikas skatina patys jaunieji savo kūriniais. Vos užmetęs akį į kokį nors naujo lietuvių filmo epizodą, gali beveik neklysdamas pasakyti, kurios tai kartos darbas.

Pirmoji banga – dažniausiai minorinis koloritas, lėtas, dar nuo senojo lietuvių kino tradicijų einąs ritmas, plastinis rafinuotumas, vien įdėmesnei akiai matomi filosofiniai mūsų gyvenimo matmenys, savotiškas prasmių universalumas, iškylantis tik labai dėmesingai stebimoje visumoje. (Ta proga pridursiu, kad sumanymas parodyti aukščiausiems vyriausybės atstovams ne visą 20-ties minučių trukmės pasaulyje garsėjantį Arūno Matelio filmą „Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą“, o tik jo fragmentus, – gerai apgalvotas kažkokio anoniminio lietuvių kino kenkėjo darbas.)

Antrosios kartos filmo veiksmas rutuliojasi būtinai „čia ir dabar“ (tai, jei prisimenu, skambėjo net naivokame, platesnio rezonanso nesukėlusiame ateinančiųjų manifeste). Jauti, kad juostą suko kompiuterinės epochos jaunuoliai – ir tai pasireiškia, aišku, ne specialiaisiais efektais, o pačiu nervingai drastišku, juodai linksmu tikrovės matymu. Ekrane – ne apskritai Žmogus su didžiosiomis raidėmis surašytais jausmais, galimybėmis, o šių dienų Lietuvos žmogelis – nesvarbu, jaunas ar pagyvenęs, kažkaip besikabarojantis toje grėsmingai kaip kokia magma liūliuojančioje kasdienybėje, matyt, netikintis nei Dievu, nei velniu, nei Europos Sąjunga, o besigelbstintis humoru, paradoksais ir, žiūrėk, net (kuriam laikui?) išnyrantis, – panašiai kaip visas kliūtis įveikęs jaunas autorius irgi užbaigė savo trumpą filmą.

Neatiduodu pirmenybės kokiai nors kartai, tik džiaugiuosi, kad per tiek nedaug metų jau susiformavo net dvi skirtingos. Vadinasi, yra pasiutęs noras dirbti kine – kad ir kokie pulkai lietuviškai kafkiškų biurokratų, rankomis susitvėrusių, to nenorėtų leisti.

Yra ir toks pat entuziastingas žmonių (daugiausiai jaunų) noras žiūrėti šiuos kino kūrinius ir kūrinėlius. Neslėpsiu, pasaulyje apstu panašios kaip Igno Miškinio novelė „Lengvai ir saldžiai“ intonacijos juostų apie „supistą“ – atsiprašau, čia iš nesušukuotos filmo leksikos! – jaunųjų būtį. Tačiau Lietuvoje, iš pradžių tik Vilniaus „Lietuvoje“, o paskui per „Trispalvį kiną“ ir visoje šalyje, jaunučių herojų, provokuojančių ir šypsnį, ir užuojautą, „pasidraskymai“ sukėlė tikrą sensaciją. Pasirodo, ir apie neprisitaikymą, sutrikimą „laukinio kapitalizmo“ užkaboriuose įmanoma kalbėti ne vien evangeliniu tonu, o drastiškai, net chuliganiškai, kaip kadaise prabilo dabartinis jaunųjų metras, įžūliai griovęs tradicinę kino kalbą „iki paskutinio atodūsio“ – Jeanas-Lucas Godard’as.

Antrosios kartos ekranuose chuliganiškai elgiasi ne vien jaunieji, bet netgi senukai, ir taip nurodomas patrauklus įmanomo pasismaginimo kelias, pavyzdžiui, šių eilučių autoriui. Giedrės Beinoriūtės „Egzistencijoje“ pagyvenusios moterėlės drastiškai vaidina savo gyvenimo likučius, įžūliai ryškiai besirėdydamos, važinėdamos velomobiliu, o paskui tapdamos net – sąmoningomis ar ne, štai kur klausimas! – nusikaltėlėmis, tiesa, lyg ir netiesioginėmis. Didįjį gyvenimo nuotykį jauna režisierė visada sugeba išpešti net iš kažkokių kone sąšlavynų – iš važiavimo „zuikiu“ („Troleibusų miestas“) ar alkanų studenčių išdaigų, atvirai ir įžūliai suvaidintų prieš kino – oho! – kamerą (ankstyvas filmas „Mano vienišos draugės“).

Jų nemažai, tų jaunųjų profesionalių kino žmonių. Ir jų filmai skirtingi. Štai Igno Jonyno novelė „Sekmadienis toks, koks yra“, pasakodama kriminalinę istoriją, kurioje irgi neišvengta žaidimo – tik žiauraus – elementų (turiu galvoje dvigubą „vaidybą vaidyboje“, provokatorės, kurią meistriškai piešia Dalia Overaitė, liniją), kruopščiu darbu su populiariais aktoriais tuojau išduoda teatrinį režisieriaus išsilavinimą, nors „antrieji“ paprastai leidžia savo aktoriams ar net neprofesionalams sodriai improvizuoti. Sudominęs šia novele, Jonynas man pasirodė kategoriškai ieškąs savo, nei „pirmos“, nei „antros“ kartos kelio, panašus kartais atrodo ir Kristijonas Vildžiūnas. Gerai, kad negali jaunesnių ar vyresnių kirpti kelių apibūdinimų žirklėmis: tai tik rodo kunkuliuojantį naujojo lietuvių kino turtingumą.

Kita vertus, Vildžiūnas šiuo metu suka jau antrą (po Lietuvoje daugybę diskusijų sukėlusios, bet aibę tarptautinių festivalių aplankiusios „Nuomos sutarties“) pilnametražį vaidybinį filmą „Aš esi tu“. Tokių darbų turi ir kiti vyresnieji. O ką darys „antroji banga“, kai jai ateis laikas kurti didelį darbą, išnirti, kaip iš senos odos, iš tų improvizuotų trumpų eskizų? Tai gali tekti daryti ne vien dėl vidinio poreikio, bet ir dėl neišvengiamos būtinybės: pasaulis mėgsta trumpą metražą, randa visokiausių formų jam rodyti, o Lietuvoje, jeigu nebeliks nei „Lietuvos“, nei „Skalvijos“, pilnametražis kinas dar gal kur ir pralįs, o trumpasis bus kuriamas vien lentynai.  

Šia prasme anksčiau nei kiti Muzikos akademijos absolventai sukruto Donatas Vaišnoras. Prieš tai jis gražiai užsirekomendavo žiaurokomis, kone „bunueliškos“ dvasios novelėmis „Horizontas“ (jaunutė realaus veiksmo gerbėja snaiperė ir migloti, tik jiems vieniems besuvokiami senukų prisiminimai), „Nebebus gėda mylėti pasaulį“(čia herojė džiūgauja inkstą pardavusi, kad... ištiesintų kojytes). Ar toks paradoksalus bus ir pilnametražis Vaišnoro filmas „Buduaras“, kurio gamyba, kaip paprastai stebuklų šalyje Lietuvoje, įtartinai užtruko?

Vaikučiai seka Greenaway’umi

Kinematografinių išteklių, pasirodo, slypi net Hario Poterio amžiaus kartoje. Kinu domisi ir jį kurti nori dabartinė lietuvių moksleivija. Tam sąlygos sudaromos ne vien Respublikiniuose moksleivių techninės kūrybos namuose, bet ir Žvėryno, Užupio gimnazijose, Noreikiškių ar Šolomo Aleichemo vidurinėse mokyklose, Vilniaus licėjuje, kitur... O rezultatai visai neprimena sovietų laikais populiarios įvairaus amžiaus „kino mėgėjų“ ideologizuotos veiklos.

Žinoma, nei apie tą veiklą, nei apie rezultatus nieko ir pats nežinočiau, jeigu pavasarį „Lietuvos“ kino direktorė Vida Ramaškienė nebūtų nusprendusi vienos dienos festivaliui įsileisti margaspalvę, džiugiai šurmuliuojančią kino vaikų minią. (Jei ne „Skalvijos“ ir „Lietuvos“ iniciatyvos, greičiausiai nebūtų ir paties straipsnio – kur kitur visa tai pamatysi?)

Jau įsidėmėjau ir vieną pavardę – ne tik todėl, kad Linas Dabriška (RMTKN) triumfavo festivalyje, parodęs savo, matyt, netrumpai kurtą ir šlifuotą novelę „Baltas gyvenimas“, bet ir todėl, kad tą pačią pavardę mačiau ir kitų moksleivių filmuose – tik ne režisieriaus, o nemažiau svarbesnio montuotojo amplua. Matyt, jaunuolis yra rimtai pasiryžęs susieti ateitį su kino menu.

„Baltas gyvenimas“ – subtili tragikomedija, kurioje veikia reali, iš miesto („Ten viskas kitaip“) namo grįžtanti mergaitė ir ją pasitinkanti šiurkščių kompiuterinių personažų gauja. Šie tyčiojasi iš ateivės, prasčiokiškai rusų kalba jai siūlo: „Idi, polečisj!“. Chamų pasaulis nugali, mergaitę kažkur išveža invalidės vežimėliu, o balto gyvenimo siekis lieka atmintyje rakštimi. Galima ginčytis, ar tikrai kitoniškumui visuomet lemta pralaimėti, bet filme yra mintis, yra elegantiškas, išmoningas pasakojimo būdas, įsimenantis „tikro“ ir „netikro“ egzistavimo gretinimas.

Keista, tačiau net trumpuose moksleivių eskizuose, lyg į nieką didesnį nepretenduojančiuose, jaučiamas kažkoks šviesus laukimas, kaip tuose nesuvaidintuose, be galo natūraliuose ir įvairiuose mergaičių žvilgsniuose, nušviečiančiuose filmuką „Ar atsimeni?“ (RMTKN). O didaktiškai ironiškas kilometrinis pavadinimas „Viskas ateina su tam tikra priežastimi“ (Noreikiškių vidurinė), pasirodo, slepia, tikra grėsmingą „siurą“, kur net itin stambiu planu nufilmuotas laidas, virinantis burbuliukų jau prisodrintą vandenį, atrodo, tuoj sprogs kaip teroristų bomba. 

Moksleiviai, regis, gana skeptiškai žvelgia į šiuolaikinį populiarųjį „didįjį“ kiną. Tai pasireiškia itin mėgstamais parodijos motyvais – tos pačios įstaigos šefuotame „Kung Fu“, panašiame į skubotą pašaipą iš „Kill Bill“ (Tarantino iš entuziazmo turbūt visai pamestų galvą), ar „Shitlerio sąraše“ (Vilniaus licėjus), kuris ir užtęstas, ir nelygus, bet provokacinės jo situacijos – šviežesnės už „realijų šou“, o smagi klounada įtraukia ir tave. Svarbiausia, kad norint parodijuoti reikia gerai pažinti pasirinktąjį meno objektą ir įžvelgti jo silpnąsias savybes. Kinematografinio „apsiskaitymo“ moksleiviams netrūksta. Paklausk, iš ko jie mokosi, kas mėgstamiausi jų meistrai, ir pasipils pasaulio metrų pavardės: Fellini, Greenaway... Beje, nėra reikalo nė klausti, kryptinga moksleivių orientacija į pasaulio kino klasiką pastebima jau iš pačių jų darbelių. Štai taip!

Kiną studijuoja dailės publika

Atsakyti, kokie Vilniaus dailės akademijos kino opusus kuriančio jaunimo prioritetai, būtų kur kas sunkiau. Kadangi šią įstaigą kuruoja „Skalvija“, tai, matyt, – vienintelė studentų galimybė išsiveržti į platesnę auditoriją, o ne vien parodyti savo darbelį įskaitai.

Kartais, pabuvęs tokiame seanse, sunkiai iriesi VDA mokymo koncepcijų ir perspektyvų painiavoje. Juk čia, priešingai nuo mokinukų saviauklos, yra net fotografijos ir videomeno fakultetas, apstu dėstytojų, tačiau tarp visų jų matoma tik vieno kūrėjo, profesionaliai susidūrusio ir su kino aktoryste, ir su kino režisūra, Rimo Morkūno pavardė. Gaila, jo studentų filmų taip ir neteko matyti. O kas tie kiti dėstytojai, kalbantys su didžiuliu aplombu, bet nieko taip ir nepasakantys, istorija nutyli. Kartais per VDA kino bandymų peržiūras įsibrauna net įtarimas, kad šioji akademija paprasčiausiai nenorėjo būti prastesnė už Muzikos akademiją. Sveikas pavydas, ar kaip?

Ne, čia aš tik taip bjauriai juokauju, o iš esmės sutinku, kad būsimieji vaizduojamosios dailės atstovai šiandienos vizualiniame pasaulyje negali apsieiti be technologinių menų, vadinasi, ir be kino. Iš mano šiltai pristatytų vaikų gal išaugs vienas kitas tikras kinematografininkas, o tradicinės dailės vietą užėmus instaliacijoms, kino fragmentai galbūt taps visaverčiu ateities lietuviškųjų instaliacijų komponentu. Juk dabar tokiose kinas naudojamas dažniausiai visai mėgėjiškai. O ar gali būti taip, kad iš dailės į tikrąjį kiną pasuks koks nors jaunuolis? Sprendžiant iš VDA metodikos miglotumo, vargu.

Štai dėstytoja Irma Stanaitytė kartą pristatė studentų „perprasminto“ Vytauto Žalakevičiaus tebepolemizuojamo filmo „Niekas nenorėjo mirti“ fragmentus. „Dabar metas, kai pervertinamos kultūros vertybės, – sakė prelegentė, – tad stengėmės pakeisti koncepciją kažkuo kitu.“ Nors teko žiūrėti bent 14 „perprasmintų“, o iš tiesų – elementariai permontuotų fragmentų, jokių naujų koncepcijų nesimatė. Panašu, būta kažkokių nedrąsių pašaipos užuominų, bet kiek išmoningesnės ir šmaikštesnės moksleivių parodijos! O skirtingų studentų darbeliuose vis varijuojama erotinė Vaitkaus ir Onos scena, pastarosios frazė: „Durnas tu, durnas“. Juk įmanoma iš tų kadrų suregzti visai kitos politinės prasmės sceną, romantiškai perprasminti siaubą, pasišaipyti iš tautinio mentaliteto, tačiau tokio neišradingumo iš būsimųjų dailininkų net sunku tikėtis. Nebent G.Skėrytė, surikiavusi į eilę beveik visus „ne“, ištartus filme (kažką neigia valstiečiai, vaikai, kažko atsisako B. Babkauskas ir D. Banionis, net D. Baukaitė šauniajam B. Ojai sako kategorišką moterišką: „Ne“), pasiekė tam tikro komiško rezultato. Bet šiaip jau – net visai aklai klijuojami kino juostos gabalėliai kartais gali nelauktai pradžiuginti tikra siurrealistine sąsaja. Ar ne tokia aklos vištos „laisvė“ ir palikta studentams?

Atrodytų, būsimiems dailės korifėjams, jų instaliacijoms labiausiai tiktų ugdyti klipinį mąstymą. Tačiau prisipažinti tokia žema klipo forma tarsi nepatogu, tad sukuriamas naujas „teorinis“ terminas „kūrybinė dokumentika“, tarsi visa kita būtų nekūrybinė. Matyt, dėstytojas Audrius Mickevičius bus kur nors girdėjęs apie šiandien vėl labai madingą eseistinį kiną, prasmingai gretinantį vaizdinį dokumentą ir atvirai surežisuotus epizodus. Kad ši forma populiari nuo Dzigos Vertovo iki Janinos Lapinskaitės ir šiemečio Kanų laimėtojo Michaelo Moore’o, VDA, pateikdama savo darbus didžios naujienos dvasia, turbūt nežino.

Viena sveikai ciniška kolegė man paaiškino, kad ilgas filmas „Shenshou VI“ sukurtas tik tam, kad pamatytume įkypas kinų akis lietuviško peizažo fone. Bet filmo autorius, slapstydamas šį mielą vizualinį kuriozą, imituoja „tikrą“ dokumentiką apie Vilniaus kinų studentus, net įterpdamas visokius pseudosociologinius užrašus (geriau būtų – hieroglifus). Nei kinas, nei dailė, nei klipas. Matyt, prieš kūrėjų valią lieka tik spėjimas, kad Vilniaus pedagoginiame universitete labai prastai dėstoma paniekinta rusų kalba, nes Kinijos jaunieji visai prieš diplomą atrodo dar tik pradedantys ją studijuoti.

Lietuvą paliekančios vulgariai „atsipalaidavusios“ merginos kino portretas („Gal“) primena tik kur kas geresnius kokio nors „Akvariumo“ pavyzdžius, o šūkis „Būk linksmas!“ priklijuojamas prie sovietinių laikų vakarėlių mėgėjiško filmavimo videokamera, montuojamo automatiškai – siužetas po siužeto. Jeigu tai – vadinamasis videoartas, galite spjauti man į akis.

Keista ir tai, kad naujuose, ne permontuotuose VDA kino darbuose sunkiai užtinkama ir tai, kas vadinama plastika. Tegul ji bus klasikinio atspalvio, tegul vaizdinėmis formomis perteiks netvarkingą mūsų dabarties gyvenimo šurmuliavimą, bet svarbu – ir šiuo atveju turbūt ypač, – kad ji apskritai būtų, kad operatorius neatrodytų pirmąkart kamerą į rankas paėmęs.

Ar mes matysime lietuvių kino ekranuose pasireiškiant naujus talentingus kūrėjus, ar misime Holivudo išspaudomis, kol žiūrovui pašvinks ir jos, – nelengvai atsakomas klausimas. Kad gabių, pasišventusių žmonių yra ne tik Muzikos akademijoje, bet ir tarp moksleivių – neabejotina. Manau, jų yra ir Vilniaus dailės akademijoje, tik kad tas dėstymo mechanizmas čia nebūtų toks išpūstas ir beprasmiškas.

Tačiau viskas priklauso, deja, ne tik nuo paties ateinančio gabaus jaunimo. Pinigai, atsainus ne tik valstybės, bet net ir tokios institucijos kaip Kultūros ministerija, kurioje kažką savo nuožiūra veikia nebent ponas ministerijos sekretorius, požiūris į kiną, rinkos politika, speciali spauda, tarp kurios maža nebulvarinės, televizijos pagalba arba kaip tik ignoravimas, pagaliau filmų rodymo aikštelės, nuo kurių ir pradėjau, be kurių kinas iš principo negali būti, – visa tai sudėtingos aplinkybės, į kurias niūriai besitęsiančiu „pereinamuoju“ šalies raidos periodu, deja, negalima nekreipti dėmesio. Kitaip jaunųjų viltys netruks sudužti, ir kinas gali jiems likti vien nostalgišku prisiminimu.

Saulius Macaitis