Atgarsiai. Svajonės apie ramybę

Viena laukiamiausių, labiausiai intriguojančių šio rudens nacionalinio kino premjerų - naujausias režisieriaus Šarūno Barto filmas “Ramybė mūsų sapnuose”. Tarptautinė juostos premjera įvyko gegužę 68-ame Kanų kino festivalyje, programoje “Dvi režisierių savaitės”; vėliau filmas buvo pakvietas dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose Vroclave, Lisabonoje, Haifoje, Stokholme ir kitur. Lietuvos kino žiūrovai Š. Barto filmą kino teatruose pamatys spalio mėnesio pradžioje.

“Ramybė mūsų sapnuose” jau sulaukė didelio tarptautinės profesionalų bendruomenės dėmesio, daugybės atsiliepimų kino leidiniuose - ištraukos iš atsiliepimų spausdintos ir mūsiškėje, kinui skirtoje, spaudoje. Iškart po Kanų kino festivalio LFC skaitytojus supažindinome su leidinio “Screen International” autoriaus  nuomone apie Š. Barto filmą. Šiandien siūlome lietuviškoje spaudoje dar nepublikuotas filmo recenzijas iš Italijos kino leidinių “Sentieri Selvaggi” ir “QuinLAN”.  

Pasiklysti miške

Atrodo, toks yra šio šešiasdešimt aštuntojo Kanų kino festivalio leitmotyvas. Atitolti nuo “civilizacijos”, ištrinant fizines žvilgsnio kordinates: pradedant sielos mišku, kuris praryja mirtį Van Santo juostoje, sekant ją, baisią ir žvėrišką, abejotino Lanthimos filmo istorijoje ir pagaliau pasiekti ribinę lėkimo tuštumoje patirtį, kurią mus vėl išgyventi kviečia Šarūnas Bartas. Didis lietuvių kinematografininkas jau kaip šešėlis lydi į pražūtį savo personažus, jam nebereikalingi net kinematografiniai žanrai (kaip nuostabus abstraktus nuaras paskutiniame “Eurazijos aborigene“), vis labiau susvetimėjančiame, galingo Barto –  aktoriaus (ne) ekspresyvumo apibrėžtame kine. Atsispyrimo taškas, kaip visada, labai paprastas: vyras (pats režisierius), jo dukra ir jo jauna mylimoji smuikininkė nusprendžia savaitgaliui pabėgti į gamtą. Tačiau prieš išvažiuojant, tėvas dukrai parodo seną filmuotą medžiagą. Matome pirmą moters, tikriausiai motinos, planą, kuriame iškart atpažįstame Katią Golubevą, prieš kelerius metus mirusią Šarūno Barto mūzą ir žmoną. Štai taip trumpas gyvenimo/vaizdo sujungimas pradeda filmą ir keliais kadrais užkoduoja intymią emocinę atmintį, kuri peržengia ekrano ribas. Atmintį, kuri gimsta iš  dialektinio vaizdų ginčo ir veda į  ribinį pasiklydimą miške.

Veikėjai atvažiuoja į kaimo sodybą netoli ežero. Mūsų žvilgsnis pasimeta  panašiuose į sapną kadruose, siurrealistiniuose dialoguose, tarkovskiškuose rūkuose, esminiuose instinktuose ir miško pagimdytuose, archajiškų archetipų personažuose. Taigi, šis filmas yra (galutinis) estetinio ir žmogiško ieškojimo, kurį menininkas – aktorius išgyvena jau daug metų, užaštrinimas. Kartais jis yra neabejotinai provokuojantis, kartais jį neapsakomai sunku suprasti, tačiau  jis nuolatos  surakina mus esminiuose jausmuose. Apgaubtas beveik archajiško žavesio, filmas tarsi pralaužia vaizdą,  transformuodamas žiūrovo patirtį.

Bartas (ypač prisimenant „Mūsų nedaug“) dar sykį patvirtina, jog yra gryno suvokimo, kurį nuolatos kondensuoja žiūrovo akys, režisierius. Jis mus palieka vienus su nedaugeliu vėjyje išsisklaidžiusių žodžių, pasakojančių apie egzistencinį skausmą, kuris sunkiai tampa pokalbiu; žodžių, virstančių į pietų ir vakarienės metą, į plaukiojimus bei pavojingus pasivaikščiojimus. Trumpai tariant, nežinia yra vienintelis tempas ir tuštuma yra vienintelė erdvė, kurią Bartas filmuoja. Tai juosta apie laiką ir laiko praradimą, apie Istorijos nebuvimą, kadangi koordinatės prarastos negrįžtamai (galbūt toje pirmoje filmuotoje medžiagoje?). Taigi, tai kinas be filmo, nuogas ir žiaurus, bet vis dar gebantis „svajoti“ apie būsimą ramybę. Ramybę mūsų sapnuose. 

Pietro Masciullo, Sentieri Selvaggi

Kai baimė graužia sielą

Filmu „Ramybė mūsų sapnuose“ Šarūnas Bartas pradeda naują ir įspūdingą skyrių savo filmografijoje.(...)

Vieną vasaros dieną vyriškis su mylimąja ir dukra atvyksta į sodybą gamtoje praleisti savaitgalio. Po motinos mirties, paauglė dukra gyvena su tėvu, kuria jis mažai rūpinasi. Vyras yra pavargęs nuo savo kasdienės darbo rutinos, o jo mylimoji, smuikininkė, praradusi gyvenimo džiaugsmą, blaškosi tarp muzikos, meilės ir karjeros. Vyriškis ir moteris myli vienas kitą, tačiau jų draugystei gresia pavojus.

Peizažas, neapčiuopiama šviesa ir tyla  – tai raktas į žmogaus sąmonės ir jo giluminės kančios pažinimą. Lengva ir galinga Šarūno Barto poetika vėl užplūsta didžiuosius ekranus su kino juosta „Ramybė mūsų sapnuose“, pristatyta 68-ame Kanų kino festivalyje, programoje „Dvi režisierių savaitės“. Veiksmas vyksta tylią auksinę lietuvišką vasarą, kai vyriškis, kurį vaidina pats Bartas, jo nauja mylimoji bei paauglė dukra atvyksta į jų sodybą kaime. Gundančiame ir abejingame kraštovaizdyje jie susiduria su šiurkščiais kaimynais, o dukra susidraugauja su kaimynų sūnumi, kuris klaidžioja apsiginklavęs iš medžiotojų atimtu šautuvu.  Moterims kyla daug egzistencinių klausimų, kurie sukasi apie vieną ir tą patį vyriškį, kurį įkūnija Barto personažas. Vasaros rūko dulksnojimas bei pirmieji rudeniški vėjai apsupa pagrindinius filmo  personažus, kurie, pernelyg ilgai įstrigę tarp frenetiškos miesto egzistencijos sienų, trokšta rasti sąlytį su gamta - pasiklysdami miške ir panirdami į ežerą. Jie ieško to, kas yra nepamatuojama ir nepasiekiama. Tai, prie ko Barto kinas mus jau pratina metai iš metų, šioje juostoje sprogsta bauginančiu savo grožiu. Kitaip nei paskutiniame filme “Eurazijos aborigenas“, kuriame režisieriui buvo kilęs noras remti savo mįslingą ir keistą poetiką kinematografiniu žanru („nuaru“), Bartas mums vėl siūlo faktinį, keistą ir galingais peizažo kadrais turtingą kiną, kurio žavesys yra žmogaus giluminių kančių veidrodis. Žmogaus, kuris kaip drugelis veržiasi į ugnį, traukiamas gundančio amžinojo cupio dissolvi (trokštu mirties,lot.k - vert.past.).

Erdvė (peizažas) bei tempas (kadrų, ištęstų ligi begalybės, trukmė) jau seniai yra mylimiausi Barto įrankiai, tačiau režisierius neketina apgaudinėti žiūrovo, pateikdamas juos kaip galutinį sterilų ir lengvabūdišką tikslą. Jis pakeri žiūrovą galingais, jaudinančiais vaizdais ir veda jį į kenčiančių personažų sielos gilumas, siekdamas atvesti į baimę, kuri filmo eigoje pamažu tampa visa ko centru.

Ir štai pagaliau po šitiek tylių kadrų neįtikėtinai gerai suręstų scenų sekoje pratrūksta dialogas. Tai dvi moterys, prie kurių vėliau prisijungs ir trečia, galbūt buvusi vyriškio meilužė, - jos liturgiškai išsipažįsta tėvui – mylimajam – režisieriui; jos, bijančios tapti suaugusiomis ir prarasti vaikystės jautrumą (mergaitė) bei sugniuždyti jaunatvišką entuziazmą (moteris). Abejonė ir troškimas gyventi pilnutinį gyvenimą, kol savigrauža nesuniokojo jo džiaugsmo, yra pagrindiniai šių sąmonės svyravimų argumentai, kurie atveria filmą platesniam Lietuvos –  jaunos šalies, kuri vis dar neplaukia pasroviui – dabarties ir ateities apmąstymui.

Beveik groteskiškų intonacijų ginčas tarp moters ir jos šiurkščios kaimynės, aršiai ginančios liaudies muzikos pranašumą prieš Bethoveną, atskleidžia kaip naujajai lietuvių buržuazijai yra beviltiškai sunku rasti glaudų ryšį su filme alsuojančiu laukiniškumu.

Paraštėje norėčiau pridurti pastabą: turėkime omenyje autobiografinį elementą, kuris apibūdina „Ramybę mūsų sapnuose“. Bartas pats vaidina filme ir skiria savo dukrai paauglės vaidmenį, o jos neseniai mirusi motina ir buvusi režisieriaus žmona pasirodo filmo pradžioje trumpoje vaizdo juostoje. „Ramybė mūsų sapnuose“  yra ne tik pamąstymas mirties tema, bet ir jaudinantis gedėjimo būdas, užvaldantis žiūrovą klausimais ir kenčiančiu grožiu.

Daria Pomponio, QuiNLAN

Vertė Kristina Nastopkaitė