Atgarsiai. Lenkijos kino festivaliuose - lietuviški akcentai

„Ką eilinis lenkas žino apie Lietuvą?“ – savo straipsnyje apie lietuvių kiną, klausė lenkų kino kritikas Jacekas Dziduszko. Ir pats suformulavo atsakymą: „Jie žino, kad lietuviai šneka sudėtinga, neslaviška kalba ir sunkiai vaduojasi iš post-sovietinės praeities. Labiau apsiskaitę dar paminėtų Liublino uniją ar bendrą lenkų – lietuvių valstybę“.

Priminti kaimynams lenkams, kas vyksta visai čia pat ir iš arčiau supažindinti su mūsų šalimi, jos kultūra ir istorija, kurią įprasta vadinti sudėtinga, siekė lietuviškų filmų programa „Focus on Lithuania“. Šį prisistatymą rengė Lietuvos kino centras, bendradarbiaudamas su Lietuvos ambasada Lenkijoje. Nacionalinio kino turas prasidėjo dar vasaros pradžioje, 55-ajame Krokuvos kino festivalyje, kur buvo parodyta 17 naujausių ilgo ir trumpo metro dokumentinių filmų, sukurtų per pastaruosius trejus metus. Krokuvoje įvyko pasaulinė Giedrės Žickytės filmo „Meistras ir Tatjana“ premjera, režisierės juosta „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ oficialiai atidarė Lietuvos programą. Krokuviečiai galėjo pamatyti A. Stonio „Avinėlio vartus“, R. Gruodžio „Sėkmės metus“, M. Survilos „Stebuklų lauką“ , L. Mikutos juostą „Pietūs Lipovkėje“, O. Burajos „Liza, namo!“, R. Marcinkaus „Galutinį tikslą“, M. Kvedaravičiaus „Barzakh“.

Po starto Krokuvoje, sekė penkioliktasis Vroclavo kino festivalis „T-Mobile New Horizons“. Šį kartą programoje buvo pristatyti vaidybiniai mūsų šalies filmai. Jų pasirinkta nepaprastai daug - net 30 pilno metražo juostų, sukurtų 1959–2015 metais. Tokią programą tikriausiai būtų pravartu parodyti ir Lietuvoje, grynai švietėjiškais tikslais. Mirtinai nusibodo kalbos, kad mūsų kino istorijoje tik balti puslapiai – atseit, ji neegzistuoja, nieko gero nėra sukurta, ir tik pastaraisiais metais atsiranda šiokie tokie filmai, kurie pritraukia žiūrovų mases. Tų „masinio žiūrėjimo“, prifarširuotų įvairiausiais „nacionaliniais ypatumais“ filmiūkščių, programoje kaip tik ir nebuvo, tačiau žmonės ėjo ir žiūrėjo lietuvišką kiną. Žiūrėjo Valdo Navasaičio „Kiemą“ (1999), Gyčio Lukšo „Mėnulio Lietuvą“ (1997), Algimanto Puipos „Bilietą iki Tadž Mahalo“ (1990) ir „Nuodėmės užkalbėjimą“ (2007), Kristijono Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave“ (2010), o taip pat Vytautą Žalakevičių išgarsinusius filmus: „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), „Vienos dienos kronika“ (1963), „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus „Jausmus“ (1968), Arūno Žebriūno „Gražuolę“ (1969) ir t.t.

Į kitus seansus, ypač tuos, kuriuose dalyvavo ir į žiūrovų klausimus atsakinėjo patys režisieriai, nebuvo įmanoma patekti. Pilnutėlei salei savo filmus pristatinėjo Mykolas Vildžiūnas („Nesamasis Laikas“, 2014), Kristina Buožytė („Kolekcionierė“, 2008), per kelias akimirkas nebeliko bilietų į Audriaus Juzėno filmą „Ekskursantė“ (2013).

Vis tik svarbiausiu programos akcentu tapo režisieriaus Šarūno Barto filmų retrospektyva, pristačiusi režisieriaus kūrybą nuo pat pirmųjų juostų - „Praėjusios dienos atminimui“ (1989), „Trys dienos“ (1999, Berlyno kino festivalio FIPRESCI ir ekumeninės žiuri apdovanojimai), iki naujausio režisieriaus darbo „Ramybė mūsų sapnuose“ (2015). Festivalio „15. MFF T-Mobile Nowe Horyzonty“ tinklaraštyje buvo rašoma, kad „ (...) Šarūno Barto kinas idealiai atitinka festivalio postulatus. Ypatingas, paslaptingas, intuityvus, priskiriamas šiuolaikinio kino neomodernizmo krypčiai režisierius įkvėpimo savo kūrybai semiasi greičiau iš vaizduotės ir jausmų, nei iš intelektualaus apskaičiavimo. Bartas yra pavyzdinis nepriklausomas autorius, kuris turėjo ne tik talento ir jaunatviško bekompromisiškumo, bet ir laimės atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Kartą tai buvo Vilnius, kitąkart – Maskva ar Paryžius“. Kažin, ar istorinio lūžio laikotarpis, 1990 –aisiais buvo pats tinkamiausias laikas kūrybai, tačiau režisieriaus nekonformistinė pozicija, užsispyrimas daryti tik tai, ką jauti esant tikra, ir, aišku, talentas, kalba patys už save. Kiekvienai naujai kartai belieka iš naujo atrasti, kas slypi mitinių, vienu žvilgsniu neaprėpiamų erdvių ir žmonių veidų peizažuose, vizualiniuose simboliuose, ištęstų kadrų sąskambiuose.

Atradinėti lietuvių kiną lenkams buvo įdomu, be to, ir Vroclavo kino festivalio auditorija jau susiformavusi – intelektuali ir gebanti atsirinkti, ką verta žiūrėti, o ko – ne. Šiais masinio vartojimo laikais, tai jau yra vertybė. Gaila tik, kad ne visi lietuviškosios programos filmai atitiko paprasčiausius techninius kokybės standartus. Suprantama, sovietiniais metais sukurti filmai pamažu restauruojami, nes laikas taip pat palieka savo žymes kino juostose. Tik kažkokiu būdu tarp kitų, pateko ir ne pati geriausia Raimundo Banionio „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990) kopija. Nors pirmaisiais Nepriklausomybės metais sukurtas filmas kaip niekad aktualus, bylojantis apie prigimtinę žmogaus laisvę ir buvusios sistemos absurdą, tačiau peržiūroje dalyvavusiems režisieriui Raimundui Banioniui ir scenarijaus autoriui Macejui Drygasui teko aiškintis ir aiškinti, kas, vis dėlto, buvo rodoma filme, mat daugelio scenų paprasčiausiai nesimatė...Žinoma, šventinis šurmulys ir bendra pakili nuotaika „užglaistė“ šiuos nesklandumus, bet kažin kokį įspūdį apie mūsų pačių požiūrį į savo kino paveldą, susidarė tie, kuriems svarbu, ką ir kaip žiūrėti?

Vis tik festivalio organizatoriaus Romano Guteko teigimu, lietuvių kino retrospektyva buvo vienas svarbiausių šiųmetinio festivalio įvykių, paskatinusių domėtis, kas vyko ir vyksta kaimyninės šalies kinematografe.

Parengė A. K.

Nuotraukose - lietuviškos programos katalogo viršelis, filmų "Praėjusios dienos atminimui"(rež. Šarūnas Bartas) ir "Vaikai iš "Amerikos" viešbučio" (rež. Raimundas Banionis) kadrai.