Po premjeros. Kino kine amžinybė

– Gaudote taksi kaip prancūziškame kine.

– Panašiai ir jaučiuosi.

Sėdėdama režisieriaus Algimanto Puipos naujausio filmo „Edeno sodas“ peržiūroje kurį laiką bandžiau sau atsakyti į klausimą apie tai, kaip jį žiūrėdama jaučiuosi aš pati. Mintys vis šokinėjo nuo viskontiškos mirties apimtos Venecijos iki makabriškos Herzogo „Nosferatu“ puotos tarp vaisių ir žiurkių (ne, iš tiesų tai veikiausiai neturi nieko bendro su „Edeno sodu“, tiesiog asociacijos – keistas dalykas). Vėliau į pirmąjį planą iš naktinio kazino išslinko aktorių Juozo Budraičio ir Viktorijos Kuodytės herojai, ir, V. Kuodytei elegantiškai mostelėjus ranka gatvės link, pasikeitė lemtingomis frazėmis apie prancūzišką kiną. Tada ir supratau – panašiai jaučiuosi ir aš. Tik ne kaip prancūziškame, bet kaip lietuviškame kine. Tiksliau – kaip lietuviškame kine apie lietuvišką kiną.

Su kolegomis kartais pasikalbame, kad A. Puipa yra režisierius. Tas iš anų laikų, kai režisierius buvo daugiau nei įrašas aukštosios mokyklos baigimo diplome. Tas, kuris pareigą „(ati)dirbti“ jaučia ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir už jos ribų. Ir tai labai gerai supranti tada, kai eilinį kartą imi į rankas telefoną, surenki numerį ir pradedi zirzti: „o gal galėtumėt apie filmą?,“apie Maskvą ir anuos laikus?“, „ir dar apie draugą, kuris buvo ir kurio nebėra?“, „O gal dar ir ? ...  Ir jis sutinka, ir priima, ir kalbasi, ir galbūt mintyse pasiunčia (nes nusibodai), bet dar kartą išsamiai atsako į šimtą penkis kartus jau girdėtą klausimą. Nes tai, matyt, vienas iš tų atvejų, kur, kad ir kaip banalu, kinas yra gyvenimas ir vice versa. Ir galbūt todėl man atrodo, kad A. Puipa, ar jis kurtų filmus apie ateitį, ar apie gūdžius viduramžius, niekada nepabėgs nuo savęs ir savo kino (pagrindžiant – ar dar kas žino kitą lietuvių režisierių, kuriam būtų sukurta „nuosava“ kūrybinė terminologija kaip, pavyzdžiui, puipizmai?). Ir galbūt todėl visada galvosiu, kad A. Puipos filmai yra filmai, kurie visų pirma verčia galvoti ne apie siužetines linijas, bet apie lietuvių kiną.

Tikriausiai reikėtų paminėti tai, kad „Edeno sodo“ scenarijus parašytas remiantis Janinos Survilaitės romanų motyvais. Tačiau žinant A. Puipos pomėgį motyvams suteikti visiškai naują turinį (ir formą taip pat) šis faktas nieko nepakeis net ir tiems, kurie tokių romanų net neregėjo akyse. O tai reiškia, kad apie filmą galima galvoti tiesiog kaip apie savarankiškos kūrybos vaisių. Tad ekonomiškai klestinčioje „Edeno sodo“ ateities Lietuvoje mes atsiduriame lydimi V. Kuodytės herojės Lindos – švedų ir italų kilmės imigrantės, apsikabinusios mirusio vyro urną ir panorusios iš pelenų pasigaminti sutuoktinio akių spalvos deimantą. „Įsodinusi“ pastarąjį į žiedą, Linda futuristiniu Vilniaus viešuoju transportu patraukia senyvo amžiaus žmonių pensionato – „Edeno sodo“ – link. Štai apie pastarąjį su visais jo gyventojais bei slaugytojų personalu ir sukasi visas filmo siužetas.

Labai pasistengus būtų galima galvoti, kad filme artikuliuojamos aktualios savalaikės Lietuvos realijų temos. Bet imigrantai, užpildę miesto transportą ir pensiono erdves lyg eilinė mizanscenos detalė tik verčia gūžtelėti pečiais: yra – tai yra. Į bendrą filmo foną jie asimiliuoti taip, kad čia jau niekaip „neišspaustum“ diskusijos nūdiene tema apie imigrantų integraciją Lietuvoje. Svajonės apie „orią senatvę“ gal ir skausmingos, bet gi ateities senoliai artimesni įsivaizduojamiems lietuvių kino herojams, o ne eiliniams sveikatos apsaugos sistemoje įklimpusiems pensininkams. Ir karalienė mirtis, pasak istoriko Ph. Aries, „pabėgusi“ iš kasdienio gyvenimo dar XII a., ateities Lietuvoje taip ir nebeatgauna „prijaukintos mirties“ statuso. Mirtis baisi vyr. slaugytojai, taip bijančiai pasenti ir tapti tokia pat, kaip ir tie, kuriuos ji prižiūri. Mirtis nemaloni dukteriai, kuri niekaip nesutinka palengvinti savo motinos mirties. Mirtis atgrasi nežinia iš kur atsidūrusiam kunigui, sugebėjusiam skelti antausį eutanaziją pasirinkusiam herojui. Mirties veikiausiai nenori net ir buvusi aktorė, taip ir nepasiryžusi palįsti po traukiniu. Ir graži ji nebent žiūrovui, kuriam mirtis kitapus ekrano – tai amžina estetika, sterilios erdvės ir spalvoti buteliukai. 

Tad filme dėmesį traukia ne imigrantai, ne ištaigingas pensionatas, ne mirties sampratos senatvėje peripetijos ir ne virš Vilniaus pakibę greitieji traukiniai. Ir domina ne slaugytojos Lindos, tokios abejingos viskam nuo meilės iki mirties (o lyg ir turėjusios būti savitu „mirties prieangio“ katalizatoriumi), istorija. Visa tai nunyksta, pasimiršta, įklimpsta erdvėlaikinėje „Edeno sodo“ pelkėje. Ir tada, viską nubraukus, lieka lietuvių kino reprizos. Įdomiausia (ir keisčiausia) filme ir yra tai, kad į „Edeno sodą“ režisierius A. Puipa sąmoningai (o gal ir ne) lyg kolekcionierius surenka visus lietuvių kino herojus tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Surenka tuos aktorius, prie kurių turbūt amžinai liks prilipęs pobjauris „kino legendų“ (taip ir filmo anonse...) epitetas – ekrane išvysime J. Budraitį, V. Paukštę, V. Mainelytę, G. Balandytę ir kitus. Tuos, be kurių lietuvių kinas prieš kelis dešimtmečius buvo neįsivaizduojamas, tuos, kurie buvo jauni, gražūs, puošė įvairiakalbių, kinui skirtų žurnalų viršelius ir gal net vertė stipriau plakti filmų žiūrovų širdis. Ir kartu A. Puipa į savo pensionatą surenka visus stereotipinius lietuvių kino „aukso amžiaus“ (būto, o gal ir ne) herojus – visus amžinus ekscentriškus keistuolius ir inteligentus: astrofizikos profesorius, gydytojus psichiatrus ir šlovės dienas menančias teatro primadonas. Tik, kaip ir jų aktoriai, jau nebe jaunus, o su laiko bagažu ant pečių. Ir gyvena jie, tie herojai, kaip ir įprasta lietuvių kinui amžiname bėgime nuo bet kokios apčiuopiamos realybės. Kažkur tolimame dvare, toli nuo miesto, tarp gyvybės ir mirties, tarp vienatvės ir buvusių meilių, tarp užmaršties ir prisiminimų. Ir net nostalgiją vyresniajai kartai galbūt sukelianti C. Lelouch‘o „Vyro ir moters“ citata ne siūlo apgalvoti slaugytojos Lindos ir mirti susirengusio Benjamino (akt. J. Budraitis) užsimezgusius tarpusavio santykius, bet primena jauną lietuvių kiną, kadaise labai-labai norėjusį būti panašiu į tą, kurį kūrė prancūzai.

Ir kai finalinius kadrus užvaldo siurrealistinis dvaro karnavalas, imi galvoti, kad po „Edeno sodo“ - lyg po simboliško keistųjų herojų atsisveikinimo - galbūt užslinks audra ir nuoš visus, jos laukiančius (tik nesupraskite tiesiogine gyvenimo „už kadro“ prasme). Ir nebebus kaip buvę, ir lietuvių kinas bus kažkoks kitoks, ir beorės, belaikės erdvės virs realiais permainingais šiandienos miestais, ir kaimų keistuoliai bei sudievinti miestų inteligentai – apie emigraciją svajojančiomis ir nuo ryto iki vakaro mechaniškai pirkinius skenuojančiomis prekybos centrų kasų darbuotojomis. Ar mes nostalgiškai dūsausime dėl tų, kurie tuo metu jau bus tapę laguna blue blizgučiais ant abejingų moterų pirštų?