Po seanso VDFF. Godų juodraščiai ir paraštės

Ko mes tikėjomės, eidami žiūrėti pusantros valandos kadrų, neįėjusių į Roberto Verbos 20 minučių „Šimtamečių godas“? Kažkokių paslapčių, laiko ar menininko pojūčio be tarpininkų? Pamatyti, kas anam laikui netiko ir liko už ribos? „Skalvija“ rodė ne tiesiog medžiagą, o tai, ką iš keturių valandų, surastų archyve, išrinko atradėjos Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Dovilė Grigaliūnaitė („Meno avilys“), pastebėjusios, kad atradimas turi tris temas: raudas, šimtamečius, filmavimo užkulisius.

Dabar jaučiuosi lyg trumpai palandžiojusi po Verbos filmavimo aikštelę, jo darbo laboratoriją, juodraščius, vadinasi, nematoma buvau 1969 metuose, kai Verba su grupe važinėjo po Lietuvą ir  filmavo šimtamečius. Žinau, girdėjau, net dokumentą mačiau, kad filmo idėją jie su scenarijaus autoriumi Albinu Šukeliu kino studijos vadams buvo pakišę sąmoningai ir sąmojingai gretindamiesi prie Lenino 100-mečio: maždaug, filmuosime lietuvius, gimusius tais pačiais metais, kaip ir proletariato vadas. Bet kas tie dokumentinio filmo sumanymai, paraiškos ir scenarijai. Sapnai. Akių dūmimas, norint gauti galimybę filmuoti. Šitai ir matėme 2015 metų rugsėjo 18 d.: ko tik jie neprifilmavo, ieškodami, koks gali būti jų filmas. Ne tik šimtamečius jų namuose ar rajonuose surinktus į specialiai filmavimui rengtas šventes, bet ir pajūrį, paplūdimio džiaugsmus (mėgo lietuvių kinematografininkai pajūrį), turgų su čigonais, rymančią moterį prie medžio (taip ryškiai pozavusią), pasivažinėjimą brikelėmis, lietų, rūką, tiesiog seną kaimą, senas kapines su meno kūriniais – mediniais kryžiais, raudančias moteris – raudas raudančias, kaip senovėje.

Atsiverčiu senus užrašus, kad pasitikslinčiau, kas tebeskamba atmintyje iš pokalbių su režisieriumi ir operatoriumi Robertu Verba, jo „Šimtamečių godų“ asistentu ir operatoriumi Algirdu Tarvydu, garso operatore Ivenija Jakštaite. Juk dabar tie „Skalvijoje“ rodyti kadrai – tarsi jų pasakojimų iliustracija.  

Robertas Verba, 1994 m. vasaris.  „Šimtamečių godos“ ir po dešimt, po dvidešimt metų jau žiūrisi kitaip. Kad buvo tokios poros, tokie santykiai šeimose, taip bendravo.  (...). Vis tiek mūsų visų šaknys yra kaime. Ir mano tėvelių, ir mano senukų. (...) O tauta nėra gi visai kvaila. Ant ko ji laikėsi? Ant kaimo išminčių. Ant kaimo blaivaus proto, logikos.

(...) Ir aš daugiau nei pusę metų važinėjau. Daugelis jų neįėjo į filmą. Bet supranti, kaip epocha ta gyveno. Ten yra ir iš Dzūkijos, ir iš Žemaitijos, ir iš Suvalkijos. Ir kai susiklijuoja į tokią virtinėlę, rožančių, supranti, kad tauta buvo graži, sąžininga, dora. Nu, tas branduolys nebuvo idealus, niekada gyvenime. Bet laikėsi ant kažkokių kriterijų doros. Tai rodo tų senukų pasakojimai. Tada supranti, iš kur tu, iš kur tavo šaknys ir, niekur nedingsi.

Verbą traukė senas kaimas, visada. Galima sakyti, kad tai etnografija, bet jeigu tiksliau – prarasti ir toliau prarandami dalykai. Visų pirma – jo paties prarasti. Tos rąstų pirkios, tvorelės, gėlių darželiai palei langus, kaimo žmonių šnektos, močiutės, jų pasakos, dainos, raudojimo papročiai. Moterys jo kadruose rauda kaip senovėje, pasikūkčiodamos – brolio, vyro, vaiko. Vizuali etnografinė vertybė. Raudų motyvas neprasibrovė į „Šimtamečių godas“. Jos filmuotos galbūt ne tik ieškant sprendimo filmui, bet ir atsiliepus į tuomet įsikūrusių Kraštotyrininkų draugijos darbų kryptis, o kraštotyrininkai buvo „Šimtamečių godų“ padėjėjai, šiandien vadintume juos rėmėjais, savanoriais. Jie dalijosi žiniomis, skatino šimtamečių paieškas per visą Lietuvą, gal net paragindavo rajonų valdžias daryti tas šventes, kur šimtamečius iškilmingai suveždavo, su duona ir druska pasitikdavo, tautiškai pasipuošęs jaunimas iškeldavo tautiškas juostas senoliams virš galvų – pagarbiau nebūdavo. Rajonai ir pasistengdavo. Filmuok ir džiaukis gražiu tarybiniu gyvenimu.

Kodėl tie kadrai liko už kadro? Raudų atsisakymas kreipė galvoti, kad gal buvo liepta vengti, kas skaudu, nes jeigu jau žmonės išgyveno šimtą metų – švęskime, ne raudokime. Tose šventėse senukai susodinti į eilę, vaišinami. Jie išrikiuoti, ištraukti iš savo namų aplinkos – tokių kadrų esama filme. O tarp išmestųjų yra epizodas su dviemis moterimis jų namuose. Nepasipuošusios, jų suknelės turbūt nekinematografiškos, nes kasdienės, ir šneka moterys apie vargą, troba kukli. Nereikia. O žmogus, kuris mergaitėms kalba apie Tolstojų ir religiją – žinoma, kad tai ne tinkama anam laikui tema, be to, pats personažas visiškas svetimkūnis (lyginant su baigtu filmu). Senovinis kaimas, tylinti, nepaprastai išraiškinga senolė – nenusakomas tragizmas tame vaizde.

Galėjo būti vengta tuomet ir tokio tylaus liūdesio, ir užuominų, kad Lietuva buvusi ir iki 1940 metų. Arba tas įsilinksminęs žmogus savo kieme – tas, kuris neišvažiavo į „faterlandą“, nes jam „Lietuvoj geriau“, tas, kuris ano amžiaus pradžioj buvo „Mackavoj“ ir matė Leniną „Krasnam plote“. Kuo jis netiko? Spėlioju, numanydama ano laiko kino kriterijus: nepagarbiai jis apie tą Leniną, ir negražus tas jo kiemas, ir dantų žmogus nebeturi... Iškart žinau, kad tokie spėjimai primityvūs. Minėti vaizdai tiesiog yra kito, kitokio filmo epizodai. Tokio filmo Verba nedarė. Arba jam neleido daryti. Juk salėje buvęs Algirdas Tarvydas komentavo: Verba buvo sumontavęs penkias „Šimtamečių“ dalis, bet jam liepė sutrumpinti iki dviejų. Argumentai? Jokių. Šiandien tą sunku suprasti, bet reikia žinoti ir ano laiko „formatus“, nors tada nebuvo tokio žodžio.  Dokumentinis filmas galėjo būti 10 minučių trukmės arba, retesniu atveju – 20 minučių. Visiškai išskirtinis atvejis – 50 minučių, bet jau tema tikrai ne lyriška, tuo labiau ne apie senovę ir ne apie šimtamečius (toks amžius, tokios raukšlės – patologija, baisu žiūrėti. Būta ir tokių pastabų iš Maskvos).    

Algirdas Tarvydas, 2004 m. vasaris: Filmas įdomiai vystėsi. Turėjo daug pašalinių linijų. Tai paskui jis koncentravosi. Iš pradžių mes labai blaškėmės. (...) Visada kai darai filmą, sumanymų būna kokie penki, septyni, dešimt. Pradedi filmą – objektas aiškus. Bet sumanymas? (...)

Daug Roberto giminių apvažiavome. Apėjom visą jo tėviškę, kurios nėra. Nebuvo jau tuo laiku. Ir pievas apėjom, ir medžius, liepas, ant fundamento pasėdėjom, ant laiptelių.  Ir fotografavom, ir filmavom. Tėviškės netekimas jam buvo didžiausias skausmas. (...) Kaimo žmones Robertas labai gerai jautė. Kiekvienoje toje šimtametėje ir buvo mama. Jis kiekvienoje senutėje ieškojo savo mamos jaunystės atsiminimų. Tokią išvadą aš darau po ilgų stebėjimų, pokalbių...

Dabar, po seanso „Skalvijoje“, vaizduotė driekia Verbos filmą ilgai ilgai, kad tilptų toji smagiai šneki ir daininga jurbarkietė, pasipuošusi balta skarele, balta prijuoste iki žemės. Ji sėdi sode tarp savo dukrų, anūkių, proanūkių, gal netgi propro, dainuoja ir temperamentingai seka pasakas, o jos herojai – ir Ieva su Adomu, ir katinas, siužetai žyra nesustabdomai lyg jos širdis būtų deimantų skrynia. Filme esti tik  tylus lakoniškas portretas. Tilptų ir toji, kuri filme gana daug pakalbėjusi, gyvenanti ar ne 117 metus – ilgiau už savo tėvą. Keista, ką ji kalba filme – atsimenu (po begėdžio vyro mirties dėkojo Dievui, kad nuo jos „nuėmė kryžių žalios mėsos“), ką ji sako neįdėtuose kadruose – visiškai pamiršau. Ji ne šimtamečių vakaronėje ir ne namuose, ji tuo metu gyveno Antavilių senelių prieglaudoje. Svarbu tai? Turbūt ne, filmas nežvalgo jų tuometinių gyvenimo sąlygų, nebent tik kad valdžia, kaip kita sako, „atsžvelgė ant manęs“, t.y. davė pensiją. O štai ir duetas, kur aktyvioji ima „interviu“  iš ramiosios ir dar „pakomentuoja“ – kokio, pasirodo, tąsaus būta jų pašnekesio.  „Šimtamečių godose“, kurios vis grįžta prie to nemirtingo dueto („Ar Dievas yr? Ne? Su ja susišnekėti nemožna!“) jaučiasi, kad autorius supranta, radęs auksą. Bet jis ir yra auksas kaip tik dėl to, kad Verba jo paėmė saikingai, neužsižaidė.

Algirdas Tarvydas, 2004 m. vasaris: Pas vieną šimtametę kaip nuvažiavom, mus pasitiko dukra ir sako: mano mamytė nieko nekalba išvis, nieko jūs neišgausit. Robertas, kaip visada, kol nepamatys – neišeis. Ta nešnekioji senutė ant pečiaus gulėjo, nulipo. Robertas ją šnekino, bet ji nieko neatsakinėjo. Sakėm, paimsim ją į Dubičius, kur bus vakaronė. Atsivežėm ir nufilmavom ją, susodinę su senute, kuri klausinėja... (...)  Kai aš ją grąžinau į namus, sakau namiškiams: kas su jūsų mama – kai išgėrė, tai prašneko. Vaikai, dukra sako, ji juk išsigando jūsų. Ji kai pamatė jus, atvažiavusius su ta mašina – rusišku kino studijos „Uaziku“, -- ji iškart ant pečiaus, nes manė, kad atvažiavot ją išvežti į Sibirą. Tai štai visos tylėjimo paslaptys. Toks kinas. Senutė puikiausiai girdi, bet tyli, išsigandusi Sibiro, mes manom, kad ji neprigirdi, aš atsigulęs rėkiu – o kas vyksta ekrane? Ir kada mes nufilmavom tuos tris šimtus metrų su ja, ėjom išgerti, nes velniškai gerai buvo. Užtat prieš tai tris valandas kankinomės.

Prifilmavom ne tik senukus. Prifilmavom ir briedžių, elnių, stirnų. Robertą labai paveikė leningradietė lietuvė, kuri išgyveno, žiurkes valgydama per visus šaudymus. Iš pradžių jis sumanė taip: elniai vaikšto, skabo lapus, ir šaudymai. Jį traukė, matyt, karas. Pirmas, antras. Šimtametė verkė, raudojo prie kapo...

Leningradietė... Skausmingiausias filmo susitikimas, ir vaizdas stipriai įsikerta į atmintį. Filme liko tik jos sielvartingas portretas prie bendro šimtamečių stalo. Medžiagoje – ir neįmanomos pastangos ištarti, kas išgyventa, bet visa sutelpa į „negaliu, negaliu...“, lyg kas užspaudęs kalbėjimą.

Ivenija Jakštaitė, 2004 m.: Pasistatydavom savo aparatūrą, o ji tais laikais tikrai buvo labai sunki. Vien magnetofonas, į kurį įrašinėdavau – didelė geležinė dėžė, dviese atitempdavom. Atrodė, tie seneliai, bedančiai, vos bepajudantys – kaip čia bus? Juk įdomiausia, kaip jie kalba. Ir jeigu žmogus nors kiek šveplas, sunku suprasti, ką jis sako. O buvo visai nesunku juos užrašyti. Visų pirma, jie nereaguoja į tą aparatūrą, nereaguoja į filmavimą, „nesimandražina“. Be to, Robertas mokėjo su jais šnekėti. Iš šono žiūrint atrodė, kad čia nieko ypatinga. Ką ten mokėti? Kokių pastangų gali reikėti, kai senučiukai, rodės, patys mėgsta pasipasakoti? O Robertui nuoširdžiai buvo įdomu klausinėti juos ir išklausyti. Todėl Robertas lyg ir nieko ypatingo nepaklausdavo, bet žmonės matyt jautė jo susidomėjimą ir atsiverdavo. (...)

Robertą reikėdavo prilaikyti. Nes – visiems juk darbo diena, yra kažkokios ribos. Kino studijoje žmonės pripratę dirbti ne „nuo iki“, o tiek, kiek reikia filmui. Bet Robertas neturi ribų. Saulė leidžiasi ir tokiame apšvietime jam staiga pasirodo tinkamiausia filmuoti. Po to dar įdomesnį kadrą pamato. Tempia ir tempia. O grupė jau susivyniojusi, elektros stotį išjungusi. Ne, Robertas dar neina. Nei valgyti, nei namo. Jam dar pasišnekėti norisi. Jis nei pavargsta, nei užsimiršti nori.

Kaip tik Roberto šnekinimo ir nepatyrėme. Tie,kurių balsai už kadro girdisi, klausinėjo kitaip. Ar nekantriai, terpdamiesi į žmogaus kalbą, ar smagindamiesi, ką čia dar keistesnio iš senelio išgirs. Dar turėkime omeny, kad ne tik garso įrašymo aparatūra, bet ir kino kameros, apšvietimo prožektoriai buvo baisingi griozdai, kėlė triukšmą, ardė aplinką.

O Robertas buvo užimtas filmavimu lyg nėra jokių ribų, lyg viskas galima. Filmavo ir ką matė, ir ką pasirežisuodavo, kad gražiau, įdomiau atrodytų. Išnaudodavo filmui skirtą juostos limitą, prisidurdavo iš Kraštotyrininkų draugijos, iš valstybės archyvo, vis tiek trūko. Ir kaip tokios sielos dokumentininkas sugebėjo sutilpti į 20 minučių, ir dar sumontuoti taip, kad moki jo „Šimtamečių godas“ mintinai, o vis tiek žiūri užburtas. Gal tik vieną tokį filmą gyvenime galima padaryti?

Gera pamoka tie juodraščiai greta filmo. Atsirinkimo, saiko pamoka ilgų, ilgesnių, ilgiausių filmų epochoje. Bet salėje, manau, buvo jaunų kino žmonių, kurie mintyse jau montuoja Verbos kadrus „Šimtamečių godoms II“ – galbūt jos truktų 50 minučių, kaip Verbos siekta, gal dukart ilgiau, ir gerai, nes leisti tiems kadrams toliau gulėti archyve jau būtų gaila, per gražu buvo tame vieninteliame seanse, nors „kažką ši nuotrauka nuo manęs slėpė, kažko nenorėjo atverti, kažkokios ribos joje buvo pernelyg akivaizdžios. Todėl fotografija pasitikiu ne iki galo, kaip, beje, ir kitais menais“.*

*Kęstutis Navakas. Du lagaminai sniego. „Tyto alba“, 2009, p. 78.

Kitos citatos – iš Rūtos Oginskaitės knygos „Nuo pradžios pasaulio. Apie dokumentininką Robertą Verbą“. - Vilnius: Aidai, 2010. – 398 p.

"Meno avilio" archyvo nuotr.