Prieš premjerą.Iš „migloto laiko“. Pokalbis prieš "Suokalbį"

Šeštadienį, rugsėjo 26 d., Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje režisierius Arturas Jevdokimovas publikai pristatys trumpametražį dokumentinį filmą „Suokalbis“ apie legendinę, istorijomis apipintą to paties pavadinimo Vilniaus kavinę. Prieš premjerą - pokalbis su režisieriumi.

Kiek laiko filmas buvo filmuojamas?

Jis nebuvo filmuojamas labai ilgai. Mes filmavome kino juosta, jos kiekis buvo ribotas. Visa medžiaga – gal tik dvi valandos. Filmavome neilgais laiko tarpais, 1995-1996-aisiais, kokius pusę metų ar metus.

Kodėl tik dabar žiūrovai galės išvysti šį filmą?

Tais laikais, dešimtame dešimtmetyje, aš ir mano draugai, na,.. mes gana daug gėrėm.. Ir aš tada daug gėriau. Galima sakyti, kad aš šitą filmą beveik pragėriau. Paprasčiausiai nesugebėjau jo tada užbaigti – prifilmavau daug visko, net nebesupratau, ką daryti su medžiaga. Ji buvo fragmentiška, daug kas, kas buvo planuota, nepavyko, susipainiojau kur čia kas. Filmavome tokioje vietoje, kurioje pasidarė labai sunku atskirti, kur čia realybė. Klausiau savęs ką čia išvis darau, apie ką filmuoju. Aš tą medžiagą varčiau, varčiau, paskui vis rečiau vartydavau, nes man niekas nesigaudavo. Kažką buvau suklijavęs, tačiau netrukus pradėjau organizuoti festivalius, kitokio veiklos atsirado ir viskas atsidėjo ilgam laikui. O dabar pagaliau pribrendo. O gal čia asmeninė skola? Praėjo geras laiko tarpas – beveik dvidešimt metų – ir jau galima į tą laiką pažvelgti per atstumą ir be emocijų.

Kokią filmo formą pasirinkote – ar daugiau stebėjote ar kalbinote herojus?    

Interviu filme tikrai nėra. Beveik visas garsas – rekonstruotas. Kartą mašiną palikau prie kino teatro, mašinoj buvo portfeliukas, o jame - garso kasetės. Neatsimenu, kodėl aš jas laikiau toj mašinoj, gal vežiau kažkur perrašyti ar kopijų padaryti ir, vienu žodžiu, jas nušvilpė su visu portfeliuku ir mano filmas liko beveik be garso. Aišku, nedidelė dalis liko, bet kokie 90 proc. garso dingo. Filme girdime garso rekonstrukciją. Man pasisekė, nes dirbome su Vladimiru Golovnickiu, kuris yra tikras garso guru. Tai mes daug kur tiesiog kūrėm garsą. Filme daug muzikos – daug ir iš to laikmečio, ir daug dabartinės, tačiau primenančios tuos laikus.

Gal dėl to rezultatas dar įdomesnis?

Na, man, aišku, atrodo, kad įdomus, bet pažiūrėsim per premjerą šeštadienį ar čia yra kas įdomaus, ar ne... Bet tas laikas filme, man atrodo, gerai matosi. O laikas buvo keistas. Aš pats kurdamas filmą pradėjau skaityti, ką rašė ir ką dabar rašo apie „Suokalbį“. Labai daug mitų ir legendų apie tas beprotiškas linksmybes... Aš iš tikrųjų nežinau, ar ten tikrai taip linksma visiems buvo... Man atrodo, ten buvo gana daug depresyvių žmonių. Ir gal visi ten taip pylė iš nevilties kažkokios?

Kokias asmenybes pamatysime filme?

Ten nėra gilesnių portretų, bet daug asmenybių. Mes net Justiną Marcinkevičių pamatome tenai, visą krūvą klasikų – Juozą Aputį, Joną Strielkūną. Aš turėčiau sąrašą sudaryti – ten susidarytų vien rašytojų koks trisdešimt, jei ne daugiau. Vieni tik šmėkšteli, kažkieno portretas didesnis. Ir įvairios kartos. Dar tada pagavome laiką, kai ateidavo klasikai. Jie ateidavo ne į tas pjankes, bet į renginius. Tai šalia to renginio mes dar galėdavome juos nufilmuoti su vyno taure rankoje. Bet už durų vykdavo ta linksmoji dalis, į kurią jie neidavo. O vėliau jie išvis nebepasirodydavo, nors, tiesą sakant, tada jau ir mano kartos žmonės nebeidavo į „Suokalbį“, labai mažai kas ten apsireikšdavo.

Taigi, o kodėl apie „Suokalbį“?

„Suokalby“ aš praleidau daug laiko. Kaip ir dažnas mano amžiaus menininkas ir ne menininkas. Kavinė ten veikė labai senai – pradžioje lyg ir buvo uždaras „rašytnamio“ bufetas, vėliau atsivėrė visiems. Prieš tai ta vieta buvo labiau rašytojų ir jų kolegų, draugų susibūrimo vieta. Tada nebuvo jokių legendinių „orgijų“ ar šokių ant stalų, paskui pradėjo rinktis labai įvairi publika. Po to kai užsidarė „Suokalbis“ ten buvo „Trečias brolis“, dabar, atrodo, „Salionas“. Žodžiu, ta vieta gyvavo labai ilgai. Tas tikro „Suokalbio“ laikotarpis, kuris užfiksuotas filme, truko gal dešimt metų, nuo maždaug dešimtojo dešimtmečio pradžios iki jo pabaigos. Vieta tapo legenda, buvo nesvarbu, kas tu – menininkas, Seimo narys ar „degradas“. Kai aš pats ten jau nebevaikščiodavau, bet kai organizuodavau tarptautinį kino festivalį ar kitus renginius, tai nusivesdavau į ‚Suokalbį“ užsienio svečius, ypač penktadienio vakarą, kai ten pats „gazas“ būdavo. Tai žmonėms palikdavo įspūdį ilgam. Paskui man parašydavo, kad prisimena kelionę į Lietuvą, bet labiausiai - naktį, kurią praleido tenai.

Kodėl, jūsų nuomone, jiems ten būdavo taip smagu?

Gal dėl tokio keisto žmonių mišinio. Toks lyg ir „juodas“, stiprus gėrimas, bet visi labai skirtingi. Labai daug kur barai ar klubai yra pagal interesų ratą, pagal muziką ar amžių, socialinį lygį, o ten būdavo toks nesuprantamas visokių žmonių „miksas“ ir visi siautėdavo... Tu tiesiog skendėdavai bendroje šėlsmo atmosferoje... „Suokalbis“ buvo reiškinys. O iš tikrųjų šis filmas nėra filmas apie „Suokalbį“ kaip apie kavinę... Jis yra apie laikąį, kuris susijęs su manimi kaip to laiko pradedančiu menininku. Kiek man tada buvo? Kai filmavome, buvo kokie 27-28-eri metai. O pradėjau ten vaikščioti, kai buvo 26-eri. Aš buvau jaunas pradedantis menininkas, man lyg ir visai pakenčiamai sekėsi – galėjau kurti filmus, važiuodavau į festivalius, kur juos rodydavo. Mūsų ten gan daug buvo. Ne vienas numirė, kažkas prasigėrė, kažkam sekasi puikiai. Tie šėlsmo laikai... Vieni atlaikė, kiti neatlaikė...

O kaip manote, ar visiems žmonėms bus smagu šį filmą matyti? Ar visi norės atsiminti tą laikotarpį?           

Galbūt tik dėlto tik dabar ir baigiau filmą. Tuo metu labai daug kas ten labai daug ką savo gyvenimuose prarado. Iš tikrųjų. Bet kaip tik neseniai šnekėjau su vienu rašytoju, kuris filme yra vienas iš personažų. Tiksliai neatkartosiu, bet jis pacitavo kitą autorių: „Nereikėtų pasitikėti žmonėmis, kurie nieko neprarado gyvenime.“

Kodėl svarbu kurti filmus apie praėjusį laiką?

Man tai čia yra asmeninė istorija, apie mano praėjusį laiką, į kurį aš nebegrįšiu ir į kurį tik dabar galiu iš šalies pasižiūrėti. Nevertindamas nei to gėrimo, nei kažko, ką aš ten praradau ar ką atradau, nesigailėdamas ir nesidžiaugdamas. Aš nekūriau filmo apie praėjusį kažkieno laiką, tai nėra istorija, tai yra mano gyvenimas.

Kokie jūsų atsiminimai apie „Suokalbio“ filmavimus?

Kai galų gale sugrįžau prie šio filmo montažo, bandžiau prisiminti, kada mes jį filmavome. Niekur neužrašyta, niekur nepasižymėjau, kad va, mes filmavome būtent tada. Pradėjau galvoti, ieškoti atskaitos taškų, ar filmavome 1995-ais, ar 1996-ais. „Pala, tais metais tą, tais metais aną...“. Kažką  net ir googlinau, kas kuriais metais vyko. Tada paskambinau Rimvydui Leipui, filmo operatoriui, sakau: „Žinai neprisimenu, kada mes filmavom. Gal tu prisimeni?“ Leipus irgi svarstė, svarstė ir taip neužtikrintai atsakė: „Lyg ir tada.“ Vienu žodžiu, tai  buvo toks laikas, kai mes net neprisimename, kuriais metais tai vyko. Supranti?.. Štai Rusijoje viduramžiais kažkas vyko, buvo kažkokie apsišaukėliai carai. Istorikai pavadino tą laikotarpį СМУТНОЕ ВРЕМЯ , lietuviškai – „miglotas laikas“...

Nuotraukose - Arturas Jevdokimovas (iš asmeninio archyvo); filmo "Suokalbis" kadras.