Po premjeros. Krystiano Lupos aikštė
Režisierius stebi kito režisieriaus darbą. Jie abu kuria savus pasaulius. Kūrinys įkvepia kūrinį: pjesė – teatro spektaklį, jo repeticijos – filmą. Tokiu pagrindu sukurtas Miko Žukausko filmas „Trikampiui pakilus“ apie tai, kaip Krystianas Lupa repetavo Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštę“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Galbūt reikėtų pridėti, kad teatro kūryba, kaip ir kiekviena kita, yra intymus dalykas, todėl stebintieji – pats filmavęs Mikas Žukauskas ir operatorius Donatas Buklys, tegu ir labai kukliai elgęsi, buvo ne kartą išprašyti iš repeticijų. Bet šita žinia – ne apie filmą, ji neturi nieko bendro su turiniu, tai informacija šalia. Tarkime, savarankiškam pasvarstymui, kodėl teatro kūrybos įamžinimas kine nėra dažnas reiškinys, nors turėti tokius dokumentus verta.
Prieš „Didvyrių aikštės“ premjerą iš teatro sklido laimingų aktorių interviu – kaip jiems įdomu dirbti, kaip netikėta, nauja, teisinga, gera. Mikas Žukauskas savo pasakojimą montuoja ne kaip reportažą ir jokių interviu neima, jam rūpi liudyti procesą, tėkmę (tokia maniera visai neplanuotai dera prie brolių Davido ir Alberto Maysle‘s retrospektyvos, rodytos VDFF, kur vyko Miko Žukausko darbo pemjera). „Trikampiui pakilus“ yra, sakytum, naršymas po Thomaso Bernhardo pjesę, jos herojų sielos užkaborius, į kuriuos skverbiasi ir juos tiria Krystianas Lupa. Toks ir yra šito Europos teatro meistro repetavimo metodas.
„Didvyrių aikštės“ repeticijų laikotarpiu tik girdėjau, o Miko Žukausko filme matau Krystianą Lupą, tampantį įvairiais pjesės personažais, gedinčiais ką tik nusižudžiusio profesoriaus Jozefo. Lupa virsta tarnaite Herta, ekonome ponia Citel, velionio broliu profesoriumi Robertu, našle Hedviga, jos ir nusižudžiusio profesoriaus dukra Ana, net pačiu profesoriumi Jozefu, kurio jau nebėra – jis, pro savo buto langą iššokęs į prakeiktąją aikštę, tą dieną laidojamas. Lupa ir ramiai, ir karščiuodamasis ieško priežasčių, motyvų, kad suvoktų, kokiomis aplinkybėmis galėjo įvykti savižudybė, koks gyvenimas buvo iki tol, kokios tų žmonių būsenos laidotuvių dieną, kodėl ir apie ką jie nesusikalba. Jis nieko neaiškina, jis aiškinasi, mąstydamas garsiai, aktorių akivaizdoje. Jis kalba Bernhardo neparašytus personažų vidinius monologus – štai tai be galo įdomu.
Lupa personažų vardu negailestingai samprotauja apie kitus personažus. Šitaip persikūnijus atveriamos žeidžiančios tiesos. Ir supranti, kad tiems tik tekste egzistuojantiems žmonėms, tiems 1988 metais parašytiems personažams skauda tie patys dalykai, kurie tau (jam, jiems, joms) skauda šiandien, visada. Tas, pavyzdžiui, „negirdėjimo“ motyvas – kai pašnekovas nepramušamai kurčias tam, ką sakai, nes taip jam saugiau. Arba įtampos, netekties – sustojusio laiko, kurį tenka išgyventi – būsenos.
Pašnekovų nesigirdi. Aktoriai tyli ir klauso. Režisierius juos įkrauna. Jie „pramušami“? Miko Žukausko filme Lupos improvizacijas pratęsia aktoriai, jau tapę personažais: Rasa Samuolytė – Herta, Eglė Gabrėnaitė – ponia Citel, Doloresa Kazragytė – našle Hedviga, Valentinas Masalskis – profesoriumi Robertu, Viktorija Kuodytė - Ana. Režisieriaus minties efemerija įgavo kūną, kitą išraišką. Teatrališkesnę, nei režisieriaus monologai. Natūralu. Ir vėl filmo autorius elgiasi nuosekliai – vengia reportažo, netikslina, ar čia repeticija, ar jau baigtas spektaklis. Kūrinys! Svarbiau, kaip tos būsenos, kurias transliavo Lupa, randa atgarsį per aktorių vaidybą. Čia jie visi matuojasi Bernhardo pjesę, jo užrašytą nerimą. Netgi kai Lupa tyliai vaikšto po savo sukurtą dekoraciją – matuojasi jis ją, tikrina jausmo tikslumą.
Ir truputis mistikos. Per pirmąją filme „Trikampui pakilus“ rodomą repeticiją Lupa pasakoja aktoriams prisiminimą apie jo kambary kadaise švietusį trikampį. Paslaptingas švytintis dalykas viliojęs šokti pro devinto aukšto langą. Į filmą pakliuvo ir faktas, kurį Mikas Žukauskas susiejo su anuo prisiminimu: Vilniuje viešintis Lupa su svita buvo nuvesdintas į tamsų kambarį, o jame įžiebtas nepaprastai režisierių sužavėjęs sietynas. Švytintis trikampis. Beveik jo pasakojimo įsikūnijimas. Tik nebevilioja niekur iššokti, o kelia džiaugsmingą ten patekusiųjų juoką, gal iš netikėtumo, nesupaisysi. Filmo autorius pareikšmina, pasimbolina tą gražią nebepavojingą senieną. Turbūt atokvėpiui tarp slegiančių repetavimo temų. Net per repeticijų salę nežymiai praplevena tamsus trikampis.
Ir truputis klounados. Filme greta Lupos esti antraplanis personažas, toks lyg Lupos šešėlis, bet be tos rimties, be to intelektualaus sielvarto. Repeticijų vertėjas, sugebantis versti Lupos dar tik formuluojamą mintį. Virtuozas. Taigi, girdime ir Lupą, ir stropaus vertėjo dubliažą. Truputį komiškas efektas kine, bet nieko, įpranti, susitaikai. Tuo labiau, kad abu herojai – savo darbo meistrai. Kuriam nors režisieriui kada nors bus įdomu filmo centru padaryti ne teatro genijų, o jo vertėją. Mikas Žukauskas sugeba taktiškai priimti jo darbą ir nesiblaškyti, dėmesį sukaupęs į Krystiano Lupos darbą.
Ir truputis žaidimo. Nusižudžiusio profesoriaus žmona nuolat girdi triukšmą iš Didvyrių aikštės – tai 1938-ųjų triukšmas, kai Hitleris paskelbė, kad Austrija prijungiama prie nacistinės Vokietijos. Viena iš „Didvyrių aišktės“ svarbesniųjų temų – tas triukšmas, kurį girdi Hedviga ir kurio iš tiesų nėra, bet jį savo gyvenimais jaučia visi pjesės personažai. Spektaklio finale, šeimai su artimaisiais susėdus gedulingų prietų, Hedviga vėl ima girdėti tai, kas ją varo iš proto. Filmo finale greta visų už to stalo Hedvigos vietoje sėdi Krystianas Lupa - jis girdi tai, ko negirdi niekas. Nes jis Režisierius. Menininkas. Savo kūrinio valdovas. Ir kaip valdovas jis mosteli – triukšmo įrašas nutyla, filmas su tuo mostu baigiasi. Šitaip Mikas Žukauskas patrvirtina, kad Krystianas Lupa yra savo kuriamo pasaulio viešpats. Kaip ir jis pats, jaunas režisierius, santūriai, bet išsamiai įamžinęs korifėjaus hipnozės seansus.
