Po premjeros. Priartinti režisierių

Ieva Kotryna Skirmantaitė
2015 rugsėjo 28 d.

Kas paneigs, kad Lietuvos teatro padangėje stipriai veikia Eimunto Nekrošiaus mitas? Bendrai žvelgiant - režisieriaus kultas yra gana giliai įsišaknijusi mūsų teatro tradicija. Audronis Liuga, kūrybinis filmo "Eimuntas Nekrošius: Nutolinti horizontą" autorius, siekė atskleisti režisieriaus portretą ne kaip nacionalinę vertybę, prieš filmo premjerą pabrėždamas ­– tai žvilgsnis ne į kūrėją, o į kuriantį žmogų. Eimuntas Nekrošius yra uždara asmenybė, dėl to galimybė stebėti jo kūrybinį procesą iš arti, kurią suteikia filmo komanda (filmo autorius Audronis Liuga, režisierius Juozas Javaitis, operatorius Donatas Buklys), išties neeilinė. Italijoje ant suoliuko, fone besifotografuojant turistams, A. Liugos kalbinamas režisierius dalinasi savo mintimis apie gyvenimą, ir jos tampa lyg raktu į jo spektaklius.  Paraleliai matome scenas iš naujausio režisieriaus pastatymo – "Boriso Godunovo" repeticijų bei spektaklio ištraukų. Į sielą, į kūną, į Dievą per darbą ir valią, taip kabintis į gyvenimą. Kaip ir režisierius, taip ir jo herojai – besikankinantys ir ieškantys išeities bei prasmės, galiausiai atsigręžiantys į paprastus dalykus - kėdė, stalas ar batai. E. Nekrošiaus teatras - metaforų teatras, kur vidiniai, dvasiniai išgyvenimai išreiškiami per daiktus ar tam tikrus fizinius judesius; jei niežti padus, tai veikėjas juos fiziškai ir kasosi. Įterpiami archyviniai kadrai iš senų E. Nekrošiaus pastatymų išryškina jo darbų tęstinumą, režisieriaus ištikimybę savitiems sceniniams sprendimams ir temoms, tam tikrą nekintamumą ir stabilumą.

Filmo autoriai nori priartėti ir priartinti režisierių, todėl didžiąją filmo dalį kamera nukreipta į jį – filmuojama stambiu planu, tarsi norint įsiskverbti į mintis ir vaizdinius, tuos, kurie neišreiškiami žodžiais. Tačiau tai ilgainiui sukuria klaustrofobinę atmosferą. Tokia intensyvi akistata su režisieriumi ir jo mintimis neleidžia įkvėpti ir lyg uždaro E. Nekrošių jo paties apmąstymuose, taip savotiškai jį ne priartinant, o atitolinant. Repeticijų metu kyla stiprus vidinis noras kamerą nukreipti į repetuojančius aktorius, o jei kamera į juos „pažvelgia“, ji niekada neapjungia režisieriaus ir jo aktorių, tarsi nori atskirti abi šias puses. Daugiau erdvės atsiveria Italijoje filmuotose kadruose, vienas iš jų, kai simboliškai Venecijos lagūna kamera tolsta nuo San Mikelės kapinių sienos. Nes režisierius dar stipriai gali suspausti kumštį.

Audronis Liuga nebando inspiruoti diskusijos, jis pasidalina jam pačiam artimomis režisieriaus mintimis. Tokia dokumentika, be abejonės, irgi galima ir prasminga, kitas klausimas, kaip būtų įdomiau. Nors siekiama parodyti E. Nekrošių žmogišką ir paprastą, pavyzdžiui, įterpiant įvairias komiškas detales iš repeticijų, ir iš tiesų tai pavyksta, tačiau būtent iš filmo autorių (ar autoriaus?) pusės yra vis dar juntamas apologetinis požiūris į režisierių. Ar tikrai pavyko nutolti nuo bandytos išvengti "kūrėjo" koncepcijos?

Tą patį vakarą "Skalvijos" kino teatre susijungus Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui bei teatro festivaliui "Sirenos", įvyko ir Miko Žukausko filmo premjera: „Trikampiui pakilus: Krystian Lupa stato „Didvyrių aikštę““. Filmo autoriai fiksuoja Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lenkų režisieriaus Krystiano Lupos pastatyto Thomaso Bernhardo "Didvyrių aikštės" spektaklio repeticijas. Čia taip pat visas dėmesys sutelkiamas į režisierių, siekiama atskleisti jo darbo metodiką. Nors M. Žukausko filmas stokoja aiškios pabaigos, jis žymiai gyvybingesnis, alsuojantis. Žinoma, tai diktuoja ir visiškai priešinga Krystiano Lupos asmenybė, įtraukianti net tuos, kurie su teatru neturi nieko bendro. Mikas Žukauskas su savo komanda repeticijų metu buvo stebėtojai iš šono – kuklūs ir nepastebimi. Taikliai pasirinkti rakursai bei kadrai montažo metu suteikia gana šviežio filmo įspūdį, tuo tarpu iškart po to parodytas A. Liugos filmas apie Nekrošių padvelkia šiek tiek senstelėjusia stilistika.

Visgi labai smagu, kad tą vienintelį vakarą VDFF buvo galimybė pamatyti abu šiuos filmus, kartu ir palyginti ne tik skirtingus portretinės dokumentikos pavyzdžius, bet taip pat visiškai skirtingų teatro krypčių atstovus, jų darbą su aktoriais. 

Komentarai