Po premjeros. In memoriam pilnam autobusui
Pats laikas lietuviškame kine daugėti filmams, kurių autorių objektas yra sovietmetis ar pirmieji atkurtos Nepriklausomybės metai. Bene daugiausia čia dirba Giedrė Žickytė, turinti neeilinių sugebėjimų retro paklausai tenkinti. Režisierei kvapą gniaužia lūžio metų mitologija ir mitologiniai personažai; iš to abstulbimo radosi malonūs filmai, įtvirtinantys supaprastintus ir suprantamus asmenybės ar įvykio mitus (Luckus - kultūros ir jausmų titanas, Baras lygu laisvė, o „Antis“ - Nepriklausomybė). Toks kol kas dominuojantis kalbėjimo būdas savaip jaukus, jis nedisonuoja su jokiais savaime suprantamais istoriniais ar menotyriniais naratyvais, neprimeta netikėtumų, o bet koks kontraversiškas klausimas yra asmeninis žiūrovo reikalas.
Bet galimas ir kitoks požiūris. Be egzaltacijos, be tikslo sukurti „Suokalbį“ kaip įtvirtinantį vietinę legendą Arturas Jevdokimovas montuoja Rimvydo Leipaus filmuotą medžiagą iš ano šimtmečio.
Režisierius grįžta į kiną taip lengvai lyg ir nebūtų tos vos ne dvidešimties metų pertraukos, mat, nauja juosta labai natūraliai pratęsia jo kone „antropologinius“, stebinčius filmus „Kirtimų idilės“, „Aukštyn upe“, kuriuose justi tradicinė, savaime suprantama distancija. Tai padeda sukurti antrą filmų „dugną“, perkeltines prasmes, erdves interpretacijoms – dalykus, kurie buvo svarbiausi „lūžio kartos“ kinematografininkų ir jų pirmųjų metų pagrindinės citadelės „Kinemos“ studijos „įrankiai“. Jie nepalieka vietos paviršinės sensacijos jauduliui ir populiarios pasaulinės dokumentikos kontekste turbūt yra marginalūs, bet ar nereikalingesni?
Nedaug trūko (dar kokių dvidešimt metų), kad 1995-1996 m. filmuotas Jevdokimovo „Suokalbis“ taptų tokia pat mitologija kaip ir filmo objektas - „rašytnamio“ kavinė ir neva nuolatinės linksmybės, dariusios neišdildomą įspūdį ne tiek tiems, kas ten lankėsi, bet labiau turistams.
Man apskritai atrodo, kad sovietmetį ir pirmą dešimtmetį ir mes patys dažnai suvokiame kaip kokie laiko turistai. Dažną tenkina mitas, kad „Suokalbyje“ visi gėrė, šoko ant stalų nuo sutemų iki aušros... Tiesa gal nėra sudėtingesnė. Ji kartesnė. Jevdokimovas objektą ne vienerius metus tyrinėjo, yra sąžiningas režisierius, tad jokiomis klišėmis niekieno ( visų pirma, savęs) nemaitina. Jei kurį nors iš mitų ir patvirtina savo filmu, tai tą, kad „talento nepragersi“ (net „Suokalbyje“). Visa kita – sveikatą, karjerą, pinigus, draugus, laiką - laisvai.
Jevduša, sakytum, dar gerai išsisuko - pametė tik filmo garsą, ir dabar „Suokalbyje“ garso režisierius Vladimiras Golovnickis tikra to žodžio prasme buria juostos garsą iš pašalinių garsų tirščių. Dalyvavimo efektas stulbinantis, bet ypač įdomu, kad ne tik vaizdo, ne tik šukuosenų, laikysenų, stiliaus, bet ir garso dėka, aiškiai gali apčiuopti, kaip baugiai arti sovietmečio, jo vaizdų ir garsų buvo tie 1995-1996-ieji… V.Balsio melodija iš 6-ojo dešimtmečio netikėtai pritinka “Suokalbyje” įvaizdintam laiko portretui.
Laidotuvių procesija pradeda ir pabaigia „Suokalbį“, ir kiekvienas turi ką įkrauti į šį filmo rėmą. Man „Suokalbis“ yra lyg asmeninis režisieriaus pasakojimas apie laiko laidotuves - su palydomis, tekstais, šermenimis.
Kaip paprastai būna normaliame gyvenime, pabaigtuvės - šiuo atveju kino juostos montažas - visus sulygina. Justiną Marcinkevičių ir Benediktą Januševičių, Joną Strielkūną ir Bronį Savukyną, Renatą Šerelytę ir Juozą Aputį, Alvydą Šlepiką ir Eugenijų Ignatavičių, net Aidą Marčėną su Sigitu Parulskiu... Žinai, kad už kadro jie visi lyg slaptavietėse, kūryboje. O „Suokalbis“ turbūt - savotiškas pabėgimas į iliuzorišką bendrystės būseną, lyg koks socialumo įrodymas. Režisierius neišskiria kavinės lankytojų, jų neportretuoja, bet visgi ilgiau užsibūna, stabteli ties šurmulyje vienu pasilikusiu amžinatilsį poetu Tomu Arūnu Rudoku, židinyje sėdinčiu kino režisieriumi Algiu Maceina.
Visiško nereikalingumo, vienišumo jausmas neapleidžia to beveik šeimyninio portreto rašytnamio interjere. Kažkoks belaikiškumas ar sustojęs laikas įšaldytas nespalvotuose operatoriaus Rimvydo Leipaus kadruose, atklydusiuose iš 1995-96-ųjų. Ir nufilmuoti jie su tokiu kone fiziškai jaučiamu vaizdo kultūros, nespalvoto kino estetikos pajautimu, su tokiu užtikrintumu, kad nespalvotos 35 mm juostos spindėjimas begalinis ir jis niekada nesibaigs, kad net nejauku darosi. Kažkada Arturas Jevdokimovas sukūrė filmą “Praėjusio filmo atminimui” - “Suokalbis” pagal analogiją gali būti laikomas savotišku in memoriam praėjusiam kinui. Esmė čia - neformalus grožis, kadro kompozicija, o gal - tas užsispyrėliškas tikėjimas, kad juosta gali išsaugoti kažką, ko negali jokie žodžiai.
Vientisa atmosfera, etikos paisanti vaizdų atranka, neskubrus ir labai kruopštus montažas jungia įvairių nuotaikų kadrus, mozaikišką “Suokalbio”siužetą: naktiniai skaitymai, bendra rašytojų ir jų bičiulių užstalė, kažkokie rateliai ir pailsę vis dar šokantys, droviai besibučiuojantys šokėjai, o vėliau tas autobusas su rašytojais… Apie ką kalbasi jauni, gražūs ir daug žadantys (pažadus išpildę, beje) rašytojai Renata Šerelytė su “Literatūros ir meno” redaktoriumi Alvydu Šlepiku?
Pagaliau tas visiškai mistiškas ir komiškas ilgas tolimas planas, kai iš autobuso vienas po kito išeina, manykime, tie rašytojai, kuriuos ką tik palikome vykstančius į susitikimus su skaitytojais. O kurgi dar iš “Suokalbio” jie gali važiuoti?
Jie lipa iš nespalvotos juostos į spalvotą, iš uždarų erdvių į atvirą. Ir tas nespalvotos-spalvotos juostos, suspaustos-atviros erdvių montažas “Suokalbyje” tampa raktu į abstrakčią filmo ištarmę, kartėlį, melancholiją. Supranti, kad iš toli, pavyzdžiui, iš šio laiko toje spalvotoje idilėje jie atrodo kaip visiški svetimkūniai, ufonautai kažkokie.
Čia buvo pilnas autobusas vienišų žmonių, važiuojančių į epochos pabaigtuves. Ir visada atsiras kas nors vėluojantis ir labai labai skubantis prisijungti prie procesijos. Finalinė metafora tiesmuka, nebedviprasmiška, teoriškai labai individuali, o yra tiesiog taiklaus, negailestingo ir visai neatgailaujančio filmo taškas.
Filmas yra tik filmas, iš paskos Benedikto Januševičiaus eilėraščiui apie tekstą, esantį tik tekstu, sako ir Jevdokimovas, su avangardisto pasimėgavimu paliekantis filme karoti juostos galus su kryželiais, subraižymais, broku. Laisvas, asmeniškas, neformatas - būtent toks „Suokalbis“ primena, koks lietuviškas kinas domino ir, tikiu, vis dar gali sudominti sinefilus.
