Kino teatras. Ramus Orfėjas

Kai filme Bartas ruošiasi išvykai į sodybą, jis klausia dukters, ar paimti kamerą, ir duktė pritariamai linkteli. Tiesa, paskui jokios vaizdo kameros taip ir neišvystame. Matyt, šis Barto klausimas tėra dingstis papasakoti, kaip jis ieškojo vaizdajuostės, kurios nebūtų gaila ištrinti, o tada – parodyti atrastus vaizdus iš dukters vaikystės, kur Ina Marija nufilmuota drauge su jos mirusia mama Katerina Golubeva.

Ir vis dėlto patsai filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ išties šiek tiek primena kamerinį home movie. Didžiąja dalimi jis nufilmuotas sodyboje – Barto kinui neįprastai sukultūrintoje erdvėje su pavėsine, kaimynų pomidorų šiltnamiu ir liepteliu ežero pakrantėje. Užklydusi viešnia (Klavdija Koršunova) nuoširdžiai nustemba, kad Bartas, jos žodžiais tariant, kone iš tvarto įsirengė šaunius namus. Ir tikrai nuostabu – juk kino darymas Bartui dažnai tapatus ekstremaliai „kraštotyrai“, rizikingai etnografinei ekspedicijai į jėgos vietas, galinčias išsunkti paskutinius energijos likučius ar, atvirkščiai, suteikti antžmogiškos stiprybės. O šitame filme yra viskas, apie ką svajojo Gena „Eurazijos aborigene“ ir ko niekad neturėjo komunalinio pasaulio žmonės ankstyvajame režisieriaus kine: sutvarkyta buitis, materialinė gerovė ir svarbiausia – sauganti privati erdvė. Dirginanti išorinė tikrovė, kuri dažname Barto filme braunasi dūžtančių stiklų, pjautynių ir visu garsu leidžiamos estradinės muzikos forma, čia redukuota iki kaimynų girtuoklių poros tarpusavio barnių.

Filmas, kuris gimsta šiuose Barto namuose, sakyčiau, savaip primena kino bandymų žanrą, kai negali pasakyti, ar verkia personažai, ar realūs žmonės. Patsai Bartas čia atlieka tokio „personažinio“ autoriaus, nesislepiančio nei už kameros, nei anapus filmo, vaidmenį. Kita vertus, visaverčiu personažu jo pavadinti irgi neišeina. Jokio vaidmens jis nekuria, tik žvalgo vietovę, nuolat akimis seka kitus ir aplinką, nors sergėtis šičia lyg ir nėra ko. (Toks jausmas, kad berniukas – Edvinas Goldšteinas – iš medžiotojų pavagia šautuvą specialiai tam, kad grėsmės nuojauta filme taptų bent kiek pamatuota.) Regis, pagrindinė Barto misija yra stebėti kitas veikėjas – dukterį ir savąją draugę (Lora Kmieliauskaitė), kalbinti jas tokiu neutraliu balsu ir galbūt išlaukti tinkamo filmavimo meto. Tad, pavyzdžiui, dukterį jis skatina kalbėtis, pasipasakoti – kol jos akyse ima tvenktis ašaros. Draugės atveju pasirenkama atvirkštinė strategija: ją Bartas provokuoja laukimu, neduoda aiškaus vaidmens, neįvardija, ko iš jos tikisi, ir išvis per daug nesileidžia į pokalbius. Apimta nevilties nesamo vaidmens atlikėja (šiek tiek artima „Septynių nematomų žmonių“ moteriai) kažkur šlaistosi ir galų gale prisigeria su kaimyne.

Žinoma, ši jos kūrybinė „prastova“ atkartoja ir tuštumos ruožą asmeniniame veikėjų gyvenime. Neapibrėžtus poros santykius lyg du veidrodiniai atspindžiai įrėmina tauri vaikų draugystė ir girtuoklių poros santykiai – tai, į ką ilgainiui pavirsta buvimas kartu. Laukimas, apleistumas, susvetimėjimas su tuo, kas vyksta, – gerai pažįstami dalykai Barto kine, neretai suteikiantys personažams ypatingo magnetizmo. Tokią būseną Maskvos konceptualistai savajame žodyne kadaise aprašė kaip jausmą, kad esi kažkieno, tau pačiam nežinomo, agentas, „desantu išlaipintas be jokios užduoties ir nepriklausantis jokiai agentūrai“. Būtent tokia jausena kuria Barto personažų bendrystę su Leos Caraxo, Jimo Jarmusho, Claire Denis filmų herojais – niekad nepamiršiu, kaip Denis filme „Negaliu miegoti“ Golubeva narsiai įvažiuoja į Paryžių, tarsi tai tikrai būtų karo laukas. Tačiau kas nutinka, kai šitas „agentas“ atsiduria psichologinėje plotmėje – o būtent tai nutinka šiame filme? Deja, pašnekesiai apie įkalintus drugelius ir priekaištai, kad kažkas kitas tavęs nesiklauso ar negirdi, švelniai tariant, nėra stiprioji šio darbo pusė. Ką jau sakyti apie tai, kad personažai, įskaitant patį Bartą, byloja vangiais, neraiškiais balsais, nors juk žinome iš kitų Barto filmų, kad net ir nestiprus balsas gali skambėti skaidriai. Nesyk galvojau, kad visi pakiliai rašantieji apie Barto kino laiką ir lėtumą daro režisieriui meškos paslaugą, tačiau „Ramybės mūsų sapnuose“ vangumas pasirodė sunkiai pakeliamas. Toks jausmas, kad per daug tų seklių pašnekesių ir per mažai tiesiog natūralaus buvimo kadre, kad galėtum ištirpti filmo laike, o pati laukimo būsena taptų laukiamu dalyku. Personažai čia tai sukaustyti, tai, atvirkščiai, neria į perdėtą egzaltaciją. Va tada ir prisimeni sukrečiantį nebylų veikėjos verksmą „Trijose dienose“, už lango liejantis estradinei melodijai.

Nors filmo pavadinimas ir nepasirodė itin vykęs, stumiantis į banalius pasvarstymus apie miegančiojo vienatvę ar panašiai, visgi nudžiugau, kad jis padėjo prisiminti senovės Kinijoje populiarų buvusį sapnų peizažo žanrą. Ir štai vienas meistras nutapė tris šimtus paveikslų ta pačia tema – „Klajonės sapnuose tarp kalnų ir vandenų“. Barto siužetinis laukas irgi toks pat atkakliai mažas, kad tilptų į riešuto kevalą. Sakykim, vos tik šiame filme berniukas nušvilpė šautuvą, net neabejojau, kad tai bus jau ketvirtas Barto kūrinys (greta „Mūsų nedaug“, „Septynių nematomų žmonių“ ir „Eurazijos čiabuvio“), pasibaigsiantis šūviu į nugarą. Tačiau kas gi nutinka, kai siužetas kartojasi? Ogi, kaip ir senovės kinų atveju, vaizduojamu dalyku tampa patsai stilius. Kartais atrodydavo, kad ir Bartas vien demonstruoja sudedamąsias savojo kino dalis. Tačiau, regis, nieko kito neveikdamas, tik vis tapydamas „prėską“, nuolat atmosferos kritulių užtrauktą, išties beveik „kinišką“ vaizdą, jis taip perkeisdavo gamtos reiškinius ar elementarius kasdienybės veiksmus, kad gyvenimas ekrane imdavo atrodyti kaip anapusinis, o protagonisto klajonės prilygdavo Orfėjo kelionei į šešėlių karaliją.

Šiame filme atsargus Euridikės kvietimas sklinda iš filmo pradžioje atrastos vaizdajuostės. Tačiau toks įspūdis, kad šįsyk Orfėjas pavargo, kad leistųsi į kelią. O gal tiesiog nurimo. Juk „Ramybė mūsų sapnuose“ primena, kad pasaulyje, kuris paprastai Barto filmuose dūlėja ir tirpsta akyse, sykiu nepastebimai vyksta augimas. Filme vešliai keroja augalija, o svarbiausia – po smaragdinio žalumo mišką klajoja du itin kinogeniški vaikai. Tad, kai berniukas žvelgia pro optinį taikiklį, tebūnie bus leista pakiliai palyginti šį vaizdą su žvilgsniu pro kameros objektyvą – juk pamenam iš Guillaume‘o Coudray dokumentinio filmo, kad Bartui kinas yra kario vertas užsiėmimas. Šiuo atžvilgiu „Ramybė mūsų sapnuose“ – viltingas kūrinys.