Atgarsiai. Lydint praėjusį laiką
Kai vasarą su draugu užsukome į barą „Salionas“ ir aš pradėjau pasakoti, jog prieš kelis metus šioje vietoje veikė baras „Suokalbis“, kur rinkdavosi tuometinė bohema, tik stebėjau abejingą draugo veidą, klausiausi pritariančių „mhm“ ir melagingų „kaip įdomu“, kol galiausiai supratau – mano ir jo Vilnius yra du visiškai skirtingi miestai. Modernaus, stiklinio ir švaraus didmiesčio idėja įtikėjęs draugas vengia bet kokio nesušukuoto miesto įvaizdžio. Užupis ir Žvėrynas jam – baisiausi rajonai, o apie savitą Stoties ar Naujamiesčio fabrikų žavesį net į kalbas nesileidžia. Į šias vietas jis užsuka nebent sukirsti burgerio kokioje progresyvaus jaunimo pamėgtoje užeigoje. Toks, sakyčiau, visai neromantiško žmogaus tipas. Griuvėsiai jam yra griuvėsiai, seni skersgatviai yra seni skersgatviai, o ne kažkokie tai praeities ženklai su sava istorija, neva tai kažkokiais pasakojimais, atmintimi. Ir nieko čia bloga. Tiesiog kitokie pomėgiai, kitaip pasaulį jaučia, galų gale – kita karta.
Manau, kad nieko nekalbančiu reliktu jis pavadintų ir Arturo Jevdokimovo dokumentinį filmą „Suokalbis“. Na, buvo kažkada tokia vieta. Rinkosi į ją rašytojai, dailininkai, kino režisieriai, aktoriai, šiaip filologės. Gėrė, šoko, blaivėsi. Kodėl apie tai kuriamas filmas ir kodėl man, niekuo nesusijusiam asmeniui, turėtų būti įdomu į tai žiūrėti – nežinia? Taip galvotų ir, tiesą sakant, būtų savaip teisus. Bet globaliai mąstant – kam apskritai reikalingas kinas, menas, žiūrovas. Štai šioje vietoje mes įsileistume į labai klampius svarstymus, kol, nepriėję jokių išvadų, būtumėme priversti skirstytis, sutarę nebent tik dėl vieno – tai, ką vadiname menu, yra susitarimo reikalas.
Taigi – apie ką režisieriaus „Suokalbis“? Apie kavinę, žmones, praėjusį laiką, kalbant pačiais banaliausiais žodžiais. O kad būtų nors kiek metaforiškiau, filmą būtų galima pavadinti prustišku keksiuku, kurį prakandęs sugrįžti į praėjusį laiką, tik šiuo atveju – į tokį, kurio pats nepatyrei. Tik stebi pagautą nespalvotuose operatoriaus Rimvydo Leipaus kadruose. Laiką, su kuriuo režisierius atsisveikina pirmais ir paskutiniais kadrais – į kalnelį lėtai judančia laidotuvių procesija su orkestu, gėlių vaikinikais.
Dar šis filmas – apie patį kiną, jo autentiką, jo dirbtinumą. Šiandien retai išvysi ant kino juostos fimuotą vaizdą. Su visu jo materialumu ir laiko apnašomis. Būtent vaizdas „Suokalbyje“ autentiškiausias, kadangi garsas – jau sukurtas šiomis dienomis, uždėtas „ant viršaus“, imituojantis. Tai durų girgždesį, tai žmonių balsus, miesto garsą už kavinės langų, susimuliuojantis net muziką filmuojamo vakarėlio metu. Žmonės kadre šoka skambant vienai melodijai, nors girdime visai kitą. Šokėjai juda ne į ritmą, ir tai savaip reikšminga, kadangi filmuojamieji – bohema – visada buvo savotiški nepritapėliai, tokie „ne į temą“.
Tačiau sprendimas unikaliems kadrams prilipdyti garsą ne visada pasiteisina. Šis ima ir pakiša koją. Nes yra tiesiog perteklinis, paaiškinantis ir taip jau iškalbingus kadrus. Štai Benediktas Januševičius už kadro impozantiškai skaito eilėraštį apie eilėraštį, kuris neturi prasmės, kuris yra nieko daugiau, tik tekstas, bet pakanka jau rašytnamyje parimusių veidų, vinguriuojančio cigaretės dūmo, siautulingų šokių ar tos pačios juostos „purvinumo“, kad suprastum – kiek čia prasmės buvo ir kiek liko.
Reti kadrai. Dar visai jauni Aidas Marčėnas ir Sigitas Parulskis, nepaliaujanti šypsotis Renata Šerelytė, parimęs Alvydas Šlepikas, Juozas Aputis ir jo barzda, stotingos moters glėbyje po šokių aikštelę varinėjamas Vladas Braziūnas, cigaretę plešiantis Bronys Savukynas. Įdomu žiūrėti net be pagalbinio garso, balsų, triukšmo. Baltai juodi portretai. Judančios, bet vos vos, nespalvotos nuotraukos, primenančios Algimanto Aleksandravičiaus fotografijas, kurių dalis, įamžinusi tuos pačius rašytojus, savu laiku kabėjo ir „Suokalbio“ prieangyje.
Filmui pervirtus į antrąją pusę, legendinės kavinės lankytojai susės į autobusą ir patrauks nežinoma kryptimi. Bevažiuodami paklius į spalvotą kino juostą, t.y. visai kitą laiką, epochą, kurioje tiesiog nežinos, ką veikti. Išlips iš autobuso ir pasklis po rudenėjantį peizažą. Kas prisidegs cigaretę, kas glausis prie medžio, kas poromis eis prie ežero, o kas liks autobuse. Daugiau nieko neįvyks. Ir taip jau beveik dvidešimt metų.
