Kompozitorius filmo rėmuose
Tai bus kelios istorijos apie kompozitorių ir garso režisierių Algimantą Apanavičių, kurio pavardė Lietuvos kino filmų titruose įrašoma jau penkis dešimtmečius. Reikėjo nugyventi 80 metų – tiek Apanavičiui sukako rugpjūčio 14-ąją – kad jo triūsas būtų pavadintas „svariu indėliu ir dideliais nuopelnais Lietuvos kultūrai ir menui“, kaip kad iškilmingai formuluojama teikiant Kultūros ministerijos ženklelį „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Ir neša žmogus, ir tiki.
...
Pabandykite, žiūrėdami filmą, išgirsti jo muziką – tai, kas paprastai vadinama garso takeliu. Išgirsti kaip savarankišką, savaip kalbantį, atskirą reiškinį. Nėra lengva. Geras garso takelis nepasiduoda tokiam atskyrimui, jis yra filmo visumos dalis. Bet tą rugsėjo vakarą, kai Technikos bibliotekos kieme Ričardo Šumilos diriguojamas orkestras grojo muziką režisieriaus Audriaus Stonio išrinktoms lietuviškų filmų ištraukoms, reiškinių svarbumas apsivertė. Muzika atsidūrė avanscenoje, kinas tapo jos vaizdo takeliu ir tarytum akomponavo.
Pavyzdžiui, Vytauto Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ finalo muzika, rašyta Algimanto Apanavičiaus. „Miškiniai“ išžudyti, kaime nugalėjusiųjų klegesys greta tylaus gedulo, arkliais pakinkyto „studebekerio“ kėbule stati važiuoja broliai Lokiai, prie jų kojų suguldyti tie, kuriuos jie įveikė, o miške, per kurį slenka šita procesija, prie medžio prikaltas Rūpintojėlis... Ir nė užuominos apie kažkokią pergalę, nes juk niekas ir nenugalėjo, visi pasmerkti. O muzikos juodumas... Visiška neviltis be jokių prošvaisčių. Gedulas grėsmingas, monotoniškas, ilgam. Bežodė filmo gūduma nuo koncerto scenos skambėjo net ir kaip pranašystė, kuri išsipildė.
Galėjau eiti lažybų, kad Stonys tik parinko tą Apanavičiaus gabalą, skambėjusį kurioje nors kitoje filmo vietoje, o Šumila išryškino juodų juodžiausią juodumą. Tyčia pasitikrinau – filmo finale muzika „nelenda“ į priekį, nėra aktyvi, ji kažkur fone. Garso takelis ir tiek!
Algimantas Apanavičius patvirtino, kad koncerte skambėjusi jo muzika tikrai esanti iš filmo finalo. Kino kūrinio kadrai ir orkestro grojama, vyrų choro dainuojama muzika atitiko sekundė į sekundę. Niekas nepataisyta, nepritaikyta specialiai šiam laikui, kai puikiausiai žinome tos juodumos turinį. O Žalakevičiaus filmas sukurtas prieš 50 metų. Ar anuomet daug kas išgirdo, ką jis sako? Dabar išgirsta?
...
Antra galimybė išgirsti Apanavičiaus muziką buvo nepaprastai kuklus jo kūrybos vakaras, spalio pradžioje Kinematografininkų sąjungoje surengtas kompozitoriaus 80-mečio sukakčiai paminėti. Apanavičius pažadėjo 27 minutes – tik tiek iš maždaug poros šimtų kino ir televizijos filmų, su kuriais dirbo. Ir vėl kaip atradimas tą vakarą atrodė senutėlė išblukusi režisieriaus Vytenio Imbraso ir operatoriaus Zacharijaus Putilovo 10 minučių dokumentinė „Vandens ir vėjo fuga“ (1968), kurią kartu su vandens ir vėjo malūnais (kadre) sugrojo vargonininkas Leopoldas Digrys (už kadro). Tai apie laiką, apie vertybes, kurios sunyksta išduodamos. Nelyg dokumentininkų „Trakų pilis“, ta pati, kuri „pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai...“
Šitas filmas jau pačiu pavadinimu užsimena, kad vaizdas gros drauge su muzika, o muzika vaizduos drauge su reginiu. Idealus filmo autorių susigrojimas. Tiesiog mokomoji priemonė būsimiems kino kompozitoriams. Linksmas nesusipratimas: „Lietuvos kino istorijos apybraižoje“ skaitau, kad filmo „muzikinė partitūra – galinga Bacho fuga – suauga su vaizdu“ (p.126). Tebūnie! Algimantas Bachas Apanavičius. Svarbu, kad suauga.
Ir kartu „Vandens ir vėjo fugoje“ gali atrasti kitų lietuviškų filmų motyvų, vos ne specialiai ataidinčių kadrų: malūnas – filmo „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) pagrindinio mūšio vieta, atrodo, net Žalakevičiaus filmo Malūnininkas prisikėlė, o priartėjusi, čia pat stūksanti istorija ir krumpliaračiai stambiu planu sukosi Almanto Grikevičiaus debiute apie Vilnių „Laikas eina per miestą“ (1966), kuriame irgi dirbo Apanavičius, o filmavo Putilovas. „Fugos“ kadrai su velniukais –ateičiai, Arūno Žebriūno „Velnio nuotakai“ (1974). Prašom, štai čia http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/8118
Didžiuodamiesi to laiko lietuviškąja kino poezija, dažniausiai mojuojame dviem pavardėm, o juk visa „Dokumentika“ – beveik vien poetai. Ir Algimantas Apanavičius buvo reikalingas kone visiems, daugiausiai – Henrikui Šablevičiui, kai jis dar buvo telefilmų režsierius, kino studijoje – Robertui Verbai, tam pačiam Vyteniui Imbrasui, vėliau ir Zacharijui Putilovui, kai jis ėmėsi režisuoti, ir Rimtautui Šiliniui, Linui Lazėnui (kuris, sako Apanavičius, „buvo tikras lietuvis, o filmus darė labai tarybinius, ir kaip jam taip išėjo?“). Ir Petras Abukevičius, filmuodamas gyvūnus, kompozitoriumi rinkosi Apanavičių. Dirbo su juo ir Viktoras Starošas, linkęs į publicistiką, ir kino feljetonų autorius Gediminas Skvarnavičius. Be Apanavičiaus iki šiol neapsieina Algirdas Tarvydas, Aloyzas Jančoras. Tai vis dokumentika, kur kadaise dirbo ir Almantas Grikevičius, Algirdas Dausa, Arūnas Žebriūnas, Algirdas Araminas, vėliau kvietęsi Apanavičių į savo vaidybinius filmus. Praktiškai visa Lietuvos kino istorija susijusi su Algimantu Apanavičiumi – ištikimu, kantriu, darbščiu.
...
Sutikti ir išgirsti patį Apanavičių daug sudėtingiau, nei jo muziką. Net 80-ties sulaukęs kompozitorius nuolat užimtas, nes iki šiol – jau 55 metai – dirba televizijoje garso režisieriumi ir keliauja su „Mūsų miestelių“ kūrybine grupe. Vadinasi, muzika minėtiems maždaug porai šimtų filmų, o dar ir televizijos spektakliams buvo jo laisvalaikio darbai?
Nėra čia ką romantizuoti. Kompozitoriumi Apanavičius jausdavęsis tik naktimis, virtuvėje, kai jis galėjo ramiai galvoti, kokia muzika turėtų skambėti, pavyzdžiui, filme „Niekas nenorėjo mirti“. Tikrai ne šviesi, suprato Apanavičius, nors Žalakevičius pageidavęs kontrasto su labai žiauriu savo filmu. Parašė ir šviesų, ir tamsų variantą – tamsus „iškart prilipo prie filmo, o šviesus iki šiol kažkur mano lentynoje“. O ką daugiau Žalakevičius sakęs apie filmą, Apanavičius tikina nesupratęs, nes Žalakevičiaus tokia kalba, tokios formulės, tokia mimika...
O kaip reikėjo susitvarkyti su kurso draugo Algimanto Bražinsko muzika, sukurta Arūno Žebriūno „Paskutinei atostogų dienai“?
Buvo parašyta pagrindinė tema – „nepaprastai graži, nes Bražinskas vos prisėdęs prie pianino sugebėdavo iškart groti, ir iškart būdavo labai gražu“, dar – filmui jo sukurtas tvistas, o visa kita garso režsisieriui teko išburti ... Prieš tai, kai Žebriūnas darė dokumentinę „Juodąją procesiją“, jam reikėjo būgnų, jokio kito muzikinio garso, ir Apanavičius gavo tris timpanus, kuriais muzikantai improvizavo tiesiog kino studijos garsinimo salėje Birutės gatvėje.
Rašydamas muziką Almanto Grikevičiaus filmui „Sodybų tuštėjimo metas“, kompozitorius pajuto kad režisierius neabejingas pianistei Aldonai Dvarionaitei. Bet tai buvo neišsipildęs romanas, ir būtent jį kompozitorius turėjo omeny, kai galvojo, kas turi skambėti toje scenoje, kur Juozo Budraičio Gediminas supranta, kad Reginos Arbačiauskaitės Milda niekada niekada... Užtat kino studijos Meno tarybai būtent Aldona Dvarionaitė sugrojo tai, ką filmui sukūrė Apanavičius.
Melomanas Araminas, turėjęs gerą aparatūrą, mėgdavo Apanavičiui parodyti, ko reikia jo filmui: „pagroja ir sako – būtų gerai savo tokią padaryti“. Araminas buvo geriausias Apanavičiaus draugas tarp vaidybinio kino režisierių, „nelabai tarp savęs bendravusių. Dokumentikoje visi draugiškai sugyveno, tik Bitė buvo viena bitė, o vaidybiniame kine visi buvo atskiri, ir su Araminu laikėsi ypatingo atstumo, nes jie visi – iš VGIK‘o, o jis – savamokslis, bet filmus gauna daryti. Geri Aramino filmai!“.
Muzikinius sprendimus Verbos filmams, pamena Apanavičius, dažniausiai pasiūlydavęs Algirdas Tumas, o Verba mėgdavęs rusiškai pasakyti, kad „muzyka v kino eto akcentiky“ (rus.: muzika kine yra akcenčiukai), ir ne vien Apanavičius įsidėmėjo, kad iš VGIK‘o grįžęs Verba apie darbą prakalbėdavo rusiškomis, matyt Maskvoje išmoktomis frazėmis, o jo paties filmų „akcentikus“ studijos direktorius Julius Lozoraitis vadindavęs „verbizmais“.
Vieną iš dokumentikos titanų Apanavičius vadina „profesiniu sadistu“, nes jis užkankindavęs visus. „Montuotoja parodo jam gabalą, jis ištraukia juostą, numeta, montuok iš naujo. O tada montažas juk rankinis buvo. Atkerpa moteris, nuskuta klijuojamos juostos galus, sulipdo, kitus gabalėlius kerpa, drožia perlaužtu skutimo peiliuku, lipdo... Tas vėl atėjęs ištraukia, numeta, o moters pirštai kruvini...“ Kartą per vaidybinio filmo peržiūrą minėtasis sadistas daužė salės duris, riaumodamas: „Apanavičiau!“ Irgi kažkas netiko? Antrą kartą pasigirdus durų daužymui, ramus ir delikatus Apanavičius išėjo iš salės ir atitinkamai užriaumojo ant riaumotojo. „Nuo to laiko – nuostabiausi santykiai. Niekada neberėkė ant manęs“.
Kaip Apanavičius pasiekdavo, kad muzika preciziškai atitiktų vaizdą? „Man rodydavo medžiagą ir sakydavo: čia tiek metrų, reikia tokios nuotaikos, kitur tiek metrų, o nuotaika kitokia. Susirašau taip visą filmą – metrais. Savarankiškai metrus persiskaičiuoju į minutes ir sekundes. Susipaišau grafiką penklinėje – tiek taktų, toks tempas.... Ir į tą grafiką... muziką“. Norėčiau šitą vaizdą pamatyti bent dokumentiniame filme
...
Algimanto Apanavičiaus biografijoje susiformavo keletas legendų, paaiškinančių, kaip jis atsidūrė muzikoje. Tėvai nebuvę muzikantai. Tik mama iš Kybartų, kur šeima gyveno, važinėjusi mokytis groti į Kaliningrado srities miestą Černiachovską, ji ir sūnų pamokiusi skambinti. O tėvas „neturėjęs klausos, bet labai mėgęs muziką“, uoliai ruošė sūnų muziko profesijai. Pirkęs instrumentus, ieškojęs, kas vaikui geriausiai tiktų, kol galų gale išaiškėjo – ne koks pučiamasis, ne akordeonas, o pianinas. Keturiolikmetis turėdavęs savarankiškai važinėti į Kauną pas muzikos mokytoją Kuprevičienę. Ką įsiminė: kad mokytoja „buvo labai pikta“ ir jis jos baisiausiai bijojęs, tiesiog stingdavęs iš siaubo, kai pamoka artėdavo. Ir tai jam buvę daugiau baisu, nei ilgas važiavimas ankstyvą rytą traukiniu iš Kybartų į Kauną ir vėlyvas grįžimas atgal, o jeigu pavėluodavo į traukinį, per naktį sėdėdavo Kauno geležinkelio stotyje, kuri „visada buvo kruvina, nes nebuvo nakties, kad ko nors nepapjautų. Jūs man pasakykit, ar kas šiais laikais drįstų savo vaiką šitaip išleisti į kitą miestą?“.
Kad būtų priimtas į Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklą, paauglys Apanavičius skambindavęs po keturiolika valandų kasdien. Ir sėkmingai. Bet kai susiruošė stoti į Konservatoriją Vilniuje, grojimui skirtą laiką teko gaišti atsimušinėjimui nuo privalomos karo tarnybos, todėl per stojamąjį egzaminą turbūt ne kažikaip pagrojo. Bet – antra legenda – pro nusiminusį Apanavičių ėjusi profesorė Aldona Dvarionienė ir pakalbinusi jį. Kai buvo svarstoma, ką priimti, ji tvirtai pareiškusi: aš imu tą vaiką. Taip žmogus tapo išgelbėtas nuo armijos. Kitą kartą profesorė Dvarionienė sudalyvavo Apanavičiaus likime, kai pasiūlė jam, dar studentui, eiti dirbti garso režisieriumi į televiziją. Tą pačią, kurioje jis 55 metus.
Ir trečioji legenda – kaip Apanavičius, studijavęs ne kompoziciją, o fortepijoną, pradėjo rašyti muziką. Pasirodo, vis per geriausią kurso draugą Bražinską, kurį liūdesys kažkada buvo nunešęs taip toli nuo kūrybos, kad Apanavičiui staigiai teko gelbėti kino studijos planus ir išdrįsti kurti muziką. Tiesiog kinematografininkai juo labai pasitikėjo. Ir todėl poros šimtų filmų titruose įrašyta: kompozitorius – Algimantas Apanavičius.
Nuotraukose - kompozitorius Algimantas Apanavičius (nuotraukos autorius Vidmantas Balkūnas, "Lietuvos ryto" archyvas); filmų "Niekas nenorėjo mirti" ir "Paskutinė atostogų diena" kadrai.
