Po premjeros. Kai kalbame apie kiną (ir apie KGB)
Spalio 24-ą dieną 9-asis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ pasibaigė lietuviška premjera – „Aš už tave pakalbėsiu“, režisuota italo Maxì Dejoie ir lietuvės Virginijos Vareikytės. Nuo sausio mėnesio šis filmas pasirodys Lietuvos ekranuose, o kol kas dėlioju pirmuosius įspūdžius.
Angliškas filmo pavadinimas „Kai kalbame apie KGB“ („When we talk about KGB“) atliepia amerikiečių rašytojo Raymond Carver trumpų istorijų rinkinį „Apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę“. Carveris, pasiremdamas skirtingomis istorijomis ir jų veikėjų atsiminimais, formuluoja diskusiją apie meilę – ir apie pačią atsiminimų prigimtį. Taip ir šio filmo kūrėjai kalba ne tik apie KGB, bet ir apie patį kalbėjimą: apie istorinę atmintį ir jos subjektyvumą, apie istorijos reliatyvumą. Tai ir yra įdomiausia filmo užduotis, kuri pakylėja filmo meninį statusą, bet galbūt pakiša koją Lietuvos istorijos reprezentacijai užsienyje.
Taigi, „Aš už tave pakalbėsiu“ rodo mums septynių žmonių istorijas, susijusias su sovietine priespauda. Kunigas Julius Sasnauskas pasakoja, kaip tapo hipiu disidentu – tai jam kainavo septynerius metus nelaisvės. Disidento kolekcionieriaus Zigfrido Jankausko suėmimo scena atkuriama jam pačiam ją suvaidinant. Operatyvinis darbuotojas Danas Arlauskas apsilanko bute, kuriame kažkada slėpė šnipinėjimo kamerą. Rašytojas Vytautas Skuodis susitinka išgerti kavos su savo buvusiu tardytoju Vytautu Urbonu. Ona Statkevičienė sovietų žiaurumus atsimena geriau už savo vyrą, pasiligojusį disidentą Algirdą Statkevičių, todėl sako jam tiesiai: „aš už tave pakalbėsiu“.
Šių istorijų konstravimas mums tarsi byloja apie negalimybę objektyviai suformuoti istorinį vaizdą. Veikėjai neatsimena, iškraipo atsiminimus, inscenizavimas įgauna komiškų elementų. Dar daugiau, filmo herojai neskirstomi į blogus ir gerus – visi rodosi tik sistemos aplinkybių aukos, kurioms vaidmenys buvo tarsi priskirti iš auksčiau. Štai KGB tardytojas Vytautas Urbonas guodžiasi, kad jo maskvietė žmona, sulaukusi jų kūdikio, nusižudė - galbūt dėl to, kad Vytauto nepaskyrė į Maskvą. Kitas „KGBistas“ Danas Arlauskas sako, kad kaltu nesijaučia, jis tik dirbo savo darbą ir rinko operatyvinę medžiagą, o jau ką ten su ja darydavo, jis nelabai žino. Užtai mes žinome – Lietuvos istorija visgi ne Kafkos romanas, ir gana tiksliai galime pasakyti, kad šimtai tūkstančių žmonių buvo nužudyti, ištremti ir įkalinti.
Šie meniniai sprendimai kontrastuoja Giedrės Žickytės dokumentiniam filmui „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Platų tarptautinių festivalių ratą apkeliavęs kūrinys supynė roko grupės „Antis“ indėlį Lietuvos nepriklausomybei į patrauklią mitologiją, kurioje kino kalbos triukai užburia žiūrovą tikrovės ir teisybės įvaizdžiais. Ir tiesą sakant, klausimas filosofinis: ar teisingesnė tokia užburianti mitologija, ar skeptiškas istorijos dekonstravimas, kurį renkasi „Aš už tave pakalbėsiu“? Atsakymas, matyt, tėra skonio reikalas. Juk kaip bebūtų, kinas ir tėra fokusai, todėl abu filmus turėtume skaityti prieš plauką ir papildyti kitais istoriniais šaltiniais.
