Po premjeros. Užkulisių kronikos
Panašu, kad lietuvių kuriamo kino lauke dokumentiniai filmai pasirodo vis rečiau. Rūšies – vaidybinis ar dokumentinis – preferencijos, žinoma, yra kiekvieno kūrėjo asmeninis reikalas, priekaištauti dėl to tikriausiai nebūtų teisinga. Juo labiau, kad žvelgiant į kai kurių jaunųjų režisierių darbus to lietuvių kino istorijoje gerokai nuskriausto vaidybinio kino ateitis, atrodo, turi gražių prošvaisčių. Labiau stebina (glumina, vargina) dvi tarpstančios dokumentinio kino teminės linijos – žymių menininkų portretai ir amžinieji lietuviški keistuoliai-marginalai. Temos savaime „slidžios“ ir galbūt būtent todėl taip sunkiai „suvaldomos“, neleidžiančios filmų kūrėjams atsiriboti nuo pirminių nuostatų, įžvelgti ar atrasti originalios istorijos. Pirmieji herojai įprastai įdomūs tik dėl to, kad yra žinomi (tiek kaip asmenybės, tiek kaip kūrėjai), tad dažniausiai belieka stebėt, kaip jie arba iš anksto tampa savo pačių portretinių klišių įkaitais, arba sėkmingai vynioja režisierių aplink pirštą ir galų gale „susirežisuoja“ viską taip, kaip norėtų patys. Antrieji – nuolat išlendantys benamiai, stočių alkoholikai, juodadarbiai emigrantai, recidyvistai ir kiti egzotiniai „svetimieji“ – matyt, žiūrovui įdomūs turėtų būti „patys iš savęs“. Matyt, šleiva pramoga pastatyti save ant aukštesnio evoliucijos laiptelio ir aiškiai juntama socialinė atskirtis kažkam teikia egzistencinį malonumą (na, pripažinkime – ne kiekvienam lemta būti Ulrichu Seidlu ir įsiveržus į „normalaus gyventojo“ rūsį atrasti ten neįsivaizduojamus pasaulius). Todėl lietuvių dokumentiniame kine labai dažnai pasigendu istorijų iš „eilinės kasdienybės“ – pasakojimų, slypinčių už žmonių, su kuriais prasilenkiame gatvėje, nugarų ar „statistinio naujienų portalo komentatoriaus“ (šių portretai veikiausiai nustebintų ne vieną) kronikų.
Tokia ilga įžanga į šių metų festivalyje „Scanorama“ pristatytą režisierės Akvilės Gelažiūtės magistro baigiamąjį darbą „Deminas: dvi tvirtovės“ – filmą, kuris visame šiame dokumentinių peripetijų kontekste tiesiog pradžiugino. Tiek dėl paprasčiausio „žiūroviško malonumo“, tiek dėl surastos ir papasakotos istorijos.
Savo herojų, tuometinį Teatro ir kino pedagogikos studentą Deminą, režisierė atrado Lietuvos edukologijos universiteto koridoriuose. Ir kartu su operatoriumi Martynu Norvaišu nusekė jį į teatro salę, kur jis, gavęs akademinę užduotį sukurti trumpą etiudą, vietoje aktorių pasitelkęs trylikametį brolį Patriką ir penkiolikametį pusbrolį Robertą, režisavo... „Žiedų valdovą“. Kaip premjeros metu teigė Deminas, toks jo pasirinkimas buvo pragmatiškas – jo brolis mėgo „Žiedų valdovo“ žaidimą, tad tai buvo lengvesnis būdas sudominti ir motyvuoti jaunuosius aktorius. O štai apsidairyti į repeticijų salę užsukę režisierė ir operatorius kaip tylūs stebėtojai pasiliko joje iki pat kūrybinio proceso pabaigos.
Filmas prasideda gana keistais ir iš pirmo žvilgsnio galbūt net nelabai natūraliais kadrais – fone skamba Demino teatrinio etiudo premjeros metu pasakyta prisistatymo kalba, o ekrane apniukusią dieną prekybai ruošiasi ir dėžes nešioja gėlių turgaus prekeiviai. Tik vėliau supranti tos buitinių vaizdų kasdienybės paradoksą – gėlių kioske besisukanti jaunuolių trijulė, iš pirmo žvilgsnių paprasta ir neišskirtinė, po kelių akimirkų tampa ne tokiais kasdieniais teatro proceso dalyviais. Žinoma, kad išgirdus pirmuosius užkadrinius žodžius jau gali įtarti, jog ir filmas baigsis laimingai: viskas bus suspėta, premjera įvyks ir finale nuskambės aplodismentai.
Vis tik filme svarbiausia ne pradžia ir ne pabaiga, tačiau tai, kas vyksta tarp jų. Dualizmų, kaip ir suponuoja pavadinimas, čia nestinga: spektaklio kūrimas ir už jo besivystantys herojų santykiai, režisieriaus aistra kurti ir pats kūrybinis procesas. O finale visa tai, kaip ir du spektaklyje tą patį herojų vaidinantys aktoriai, virsta vienu kūnu. Žymaus fantastinio romano „įteatrinimas“, žinoma, pasirodo beesąs gerokai originalesnis nei buvo galima tikėtis ar įsivaizduoti. Tačiau su kiekviena minute vis įdomesnis tampa ne galutinis rezultatas (nes jis neramina tik patį režisierių), bet kameros užfiksuotas procesas. Gerokai labiau žavi jaunojo režisieriaus užsidegimas kurti, entuziazmas ir noras visais įmanomais būdais siekti užsibrėžto tikslo įgyvendinant savo susikurtą viziją. Šypseną kelia ties broliška ir pedagogiška riba balansuojantys herojų santykiai, buitiniai tarprepeticiniai dialogai, bandymai „apdoroti“, sudominti ir motyvuoti krizenančius paauglius, kuriems jų mobilieji telefonai neretai įdomesni už vaidybą, nuskambančios pagyros, ir, atrodo, nesibaigianti broliui skirta kritika („kodėl tu viską darai blogai?“ stiliumi), mėginimai susitvardyti ir nepykti, kai viskas sekasi blogai, bei vaikiški kvailiojimai scenoje.
„Deminas: dvi tvirtovės“ yra tas atvejis, kai mažiau (neįmantrus siužetas, tylus stebėjimas ir laukimas be jokių veiksmo forsavimų, provokacijų, siekių sugluminti, priblokšti ar sukurti parodija galėjusią pasibaigti įtampą) reiškia daugiau. Užsukę į tamsią, uždarą repeticijų salės erdvę, kurioje ir įsikūrusi „kūrybinė laboratorija“ ir vystosi beveik visas filmo veiksmas, „susilieję su sienomis“ A. Gelažiūtė ir M. Norvaišas Demino vykdomus režisūrinius ieškojimus ir darbą su jaunaisiais aktoriais pavertė savotiška maža antropologine teatro stebėsenos studija, už kurios slypi gerokai daugiau nei tik gana specifinis „Žiedų valdovo“ etiudas.
