„Naujasis Baltijos kinas“. Aš tavęs negirdžiu

Šių metų „Scanoramos“ „Naujojo Baltijos kino“ programos (skirtos lietuvių premjeroms) spaudos konferencijos metu programos kuratorė teigė, kad kartu su kolegomis ieškojo kuo įvairesnių filmų. Kad parinkti lietuvių filmai labai skirtingi net nekyla abejonių. Skirtingi autoriai, skirtingi būdai kalbėti, kartais (kai vieno ar kito režisieriaus filmus matai ne pirmus metus) net ir atpažįstami besiformuojantys ar jau susiformavę individualūs braižai, vaidybiniai ir dokumentika. Šalia - ir  tai, ką būtų galima pavadinti klasikinio meno rėmais, ir tai, kas jau žengia į tarpdisciplininio meno laukus. Kasmetine tradicija tapusi „Naujojo Baltijos kino“ programa – tai galimybė palyginti (ir pasilyginti) jaunuosius lietuvių kūrėjus tarpusavyje, su jų kolegomis iš kaimyninių šalių, galų gale – pažvelgti į juos Europos kino kontekste.

Nepaisant visų skirtybių ir nekreipiant dėmesio į faktą, jog penki filmai – tik maža panoramos dalis (galbūt čia reikėtų pagirti programos sudarytojus?), pamatyta bendra lietuvių kino programos tendencija džiugina. Jau žinomi ir kiek solidesnį įdirbį turintys LMTA absolventai sėkmingai tobulėja, lyginant jų filmus su ankstesniais jų darbais, o lietuvių jaunasis kinas, nors ir nevienodai rišliai, pagaliau kalba. Arba bent jau mokosi tai daryti. Apčiuopiamos temos, aktualizuojančios „čia ir dabar“ gyvenančią kartą, kartas siejančias problemas, nebėgama į „audiovizualinio meno“ abstraktybes (kurios po peržiūros dažniausiai verčia atsigręžti į ką nors iš kolegų tikintis, kad arba jis suprato ir tuoj paaiškins, arba tik patvirtins, kad tik ką abu matėte ir supratote lygiai tą patį). O vaizdo (ne)grožis neužgožia ir nemaskuoja seklaus turinio.

Autoriai kalba ne tik sau, bet ir vysto savitus dialogus, leidžiančius žiūrovui (na, bent jau kūrėjų bendraamžiui) ekrane atpažinti save arba leidžia pabandyti geriau suprasti tai, kas bręsta šių žmonių mintyse. Nors, kaip minėjau, kūrėjai ir jų filmai labai skirtingi, dar tik įpusėjus programai ėmė ryškėti viena juos visus vienijanti tema (nors akcentuota kaip pagrindinė ji buvo tik A. Šarapovo filme „Pokalbiai“) – tarpusavio susvetimėjimas. Kartais – negebėjimas išgirsti vienas kitą, kartais – baimė kažką pasakyti, nesupratimas, nenoras išklausyti ir suprasti kitą, nepasirengimas bendriems dialogams ir su vyresne karta, ir su bendraamžiais.

Domo Petronio „Poliarinis vakarėlis“, jei tesingai supratau, yra vienas iš kino režisūros bakalauro studijų metais privalomų lietuvių literatūros kūrinio ekranizacijos darbų (šia prasme darbas tikriausiai „jauniausias“ lietuviškų filmų programoje), tad būtinu pamatu čia tampa J. Kunčino apsakymas „Aklavietėje“. Apsakymas, tiesa, suteikia tik kelias būtinas linijas formai, kuri užpildoma nauju autoriniu turiniu. Filmo centre – pagrindinis herojus Simas ir du jo draugai. Simas keliasi iš lovos skaudančia galva, su draugais stumia laiką virtuvėje, „tūsinasi“, geria, ir... viskas vėl prasideda iš naujo. Filmas (kaip ir visos dainos) apie meilę. Apie buvusią mylimąją (o gal ir ne – sunku suprasti, ar rodomi vaizdai – prisiminimai, ar tik herojaus fantazijos vaisius), kuri vis dar šalia, pagrindinio herojaus bandymą susigaudyti savyje ir savo santykiuose su kitais, ir, panašu, baimę pasakyti, kaip iš tikro jautiesi ir ką jauti.

Andriaus Šarapovo „Pokalbiai“ veikiausiai patenka į „eksperimentinio kino“ kategoriją, kuriai nebegalioja tradicinio pasakojimo taisyklės ir kuri atrodo viena „pavojingiausių“ būtent dėl neretai r išskydusio turinio. Kiek užsitęsusi pradžia jau beveik nuteikia 15 minučių truksiančiai audiovizualinio meno sesijai žiūrint žmonėms į burnas ir gerklių tunelius, tačiau situacija greitai pasikeičia į gerąją pusę, kai ekrane rodomus vaizdus ima iliustruoti tą patį pasakojimą sekantys skirtingi užkadriniai balsai.  „Pokalbių“ tema yra pokalbiai. O negebėjimas susikalbėti, žinia, yra amžina ir net mitologizuota daugumos konfliktų (ypač – žmonių tarpusavio santykiuose) priežastimi. Darni, natūraliai užsimezgusi dviejų žmonių komunikacija ilgainiui tampa trūkinėjančiu dialogu, galų gale – turbūt ir monologu („kalbėjimu niekam“). Poros nebekalba viena kalba, tėvai nesusikalba su vaikais, vaikai nors ir girdi, bet nesupranta tėvų. Ir taip – iš kartos į kartą, visiems tenka eiti tuo pačiu besikartojančių monologų ir dialogų keliu.

Austėja Urbaitė – viena tų režisierių, kurios filmus nejučia imi atpažinti iš minimalistinių, uždarų pasakojimų apie dviejų žmonių santykius, ir iš vieno filmo į kitą keliaujančios prancūzų aktorės Clotilde Solange Rigaud. Ir šį kartą jos filme „Tiltas“ skleidžiasi dviejų jaunų žmonių santykių drama. Gerų draugų ramus pasiplaukiojimas upe baidare virsta į bandymą išsiaiškinti savo jausmus ir išsakyti juos kitam. Pasiklydę savo ateities planuose („o kas bus, jeigu bus?“), baimėse įskaudinti ir būti įskaudintu, net ir atsidūrę skirtinguose upės krantuose jie mėgina susikalbėti. Tik, kaip paaiškėja, rasti tą tarpusavio tiltą gana sunku.

Živilės Mičiulytės „Žana“ – vienintelis dokumentinis programos filmas. Jame gilinamasi į aktorinio meistriškumo studijas baigusios Žanos istoriją. Ji pasirinkusios ne aktorės kelią, bet tapo savanore, renkančia paramą Ukrainos kariams ir reguliariai vykstančia į karo frontą. Akivaizdu, kad režisierei svarbūs ne politiniai konflikto aspektai, bet šio konflikto epicentre atsidūręs žmogus. Kodėl jis tai daro, kaip jaučiasi, kaip jį keičia karas ir ar po tokios patirties apskritai dar įmanoma sugrįžti ir gyventi taip, kaip gyvenai anksčiau? Pačios Žanos Ukrainoje mėgėjiškai nufilmuoti kadrai – kelionės, sutikti kariai, nuolat skambantys šūviai amžinų paliaubų metu – montuojami su „normalaus gyvenimo“ epizodais iš Lietuvos. Tiesa, apsiribojama tik trumpais Žanos komentarais ir vaizdais iš aukciono, kurio metu, matyt, buvo renkama ir parama Ukrainai. Šiuose kadruose vakaro vedėjo išvesta paralelė tarp aukcione parduodamo kalendoriaus su Ukrainos karių nuotraukomis ir to, kuriame – „olialia pupytės“, tik dar labiau išryškina takoskyrą tarp dviejų skirtingų pasaulių, todėl po filmo peržiūros kyla nemažai klausimų ir neapleidžia mintis, kad šis trumpas eskizas turi visas galimybes tapti ilgametražiu pasakojimu.

Vakarą užbaigė Marijos Kavtaradzės ir Vytauto Katkaus „Iglu“. Subjektyviai tenka prisipažinti, kad kiekvienas šios režisierės filmas vis labiau džiugina ne vien dėl aiškiai suformuluojamų temų, bet ir dėl paprasčiausio profesionalumo, pradedant išpildytu scenarijumi (vien ko verti pasirinkti tipažai, elgesio modeliai ir ekrane girdimi dialogai, tokie iki skausmo natūralūs ir atpažįstami), baigiant puikiai jaučiamu ekrano laiku, bežiūrint filmą „išjungiančiu“ refleksą žvilgčioti į laikrodį. Pasakojimo centre – buvusi emigrantė, sugrįžusi namo, savo kambaryje radusi mamos įsteigtą kirpyklą ir nusprendusi išsikraustyti į čia pat kieme pasistatytą iglu namelį. Aplink pastarąjį netrukus ir ima suktis visos aplinkiniuose namuose gyvenančiųjų mintys ir diskusijos.

Išryškėja ne tik gebėjimo susikalbėti, palaikyti tarpusavio dialogą ar suprasti kito poelgių motyvus temos, bet ir dar vienas leitmotyvas: neretai sutinkamas, po „konservatyvumo“ kaukėmis slepiamas pats paprasčiausias žmogaus mąstymo ribotumas, skatinantis griauti, smerkti ar pašiepti viską, kas atrodo nepriimtina ir „ne pagal normas“. Filmas „Iglu“ yra labai įtikinantis lietuviškų absurdo realijų ir nacionalinių charakterių ypatumų koncentratas, kuriame rasime viską – nuo politikos iki savo kaimyno (ar net savęs). O sniego namelio iškilimas viename miegamųjų mikrorajonų kieme nebekelia jokių minčių, kad galbūt realybėje taip būti tikrai negalėtų. Galėtų ir gali. 

Nuotraukose - filmų "Tiltai", "Poliarinis vakarėlis", "Pokalbiai", "Žana", "Iglu" kadrai.