Jokios naudos. Keli žodžiai apie lietuviško kino metus

Kai metus pradedi Roberto Mullano antifilmu „Mes dainuosim“, o baigi Alvydo Šlepiko režisuota (kabutėse) komedija (nors vadinti komedija – tai pasijuokti iš paties žanro) „Kunigo naudą velniai gaudo“, supranti, kad posakis „kaip sutiksi naujus metus, tokie jie ir bus“ – ne iš piršto laužtas. Šie du filmai įrėmina nykius lietuviško vaidybinio kino metus.

Žinoma, tarp šių dviejų fenomenaliai (deja, tenka įprasti) blogų filmų ekranuose prasisuko ir autorinio kino pavyzdžių. „Sangailės vasara“ iki ekstazės džiugino lietuviško kino entuziastus. Štai, bent vienas prasimušė į Sandansą, ir net prizą laimėjo. Bet sutikime – laimėti prizus šiandien lengva. Didžiausiuose pasaulio kino festivaliuose vis dažniau apdovanojami pernelyg teisingi ir atsargūs, todėl nuobodūs filmai. Toks yra ir Alantės Kavaitės darbas. Pagal visas europietiško „meninio filmo“ taisykles sukaltas kūrinys.

Ekranus išvydo ir ilgai laukta Šarūno Barto drama „Ramybė mūsų sapnuose“. Autorinis, autobiografiškas ir nepavykęs garsiausio šiuolaikinio lietuvių kino režisieriaus darbas. Bartas-aktorius akmeniniu veidu žarsto sentencijas dviem pasimetusioms gyvenimo moterims (mylimajai ir dukrai; ne aktorėms) ir tarsi bando atverti joms akis: čia gi mano filmas – niekas nesakė, kad bus lengva. Net didieji autoriai kartais ima ir paslysta. Nesvarbu, kad žongliruoja jau n kartų išbandytais kamuoliukais: bendro plano peizažai, veidai stambiu planu, nesusikalbėjimas, išgertuvės, šautuvas, finalinis šūvis.

Nepasisekė ir Algimantui Puipai. Jo „Edeno sodas“, turėjęs būti grynai aktorinis darbas (tiek lietuviško kino žvaigždžių viename filme seniai nebuvo), pavirto tik garsių aktorių šiupiniu. Šie veikiau nevaidina, bet atvaidina jiems skirtą epizodą ir yra pamirštami tiek režisieriaus, tiek pačių žiūrovų. Scenaristas Puipa aktoriams taip ir nepasiūlė jų meistrystės vertų dialogų, tik, kaip ir Barto atveju, sentencijų kratinį.

Justiną Krisiūną galima pagirti už norą sukurti šviesų, nuoširdų ir vasarišką filmą. Bet geri norai ne visada virsta realybe. „Dėdė, Rokas ir Nida“ – eilinis lietuviškas kino balaganas, kuriame aktorius keičia pramogų pasaulio atstovai, o nuoseklų siužetą – padrikos situacijos.

Žiūrėdamas filmą kino teatre, suvokiau, kad ta „kita Lietuva“, apie kurią taip mėgsta kalbėti populistai politikai ir žurnalistai, matyt, tikrai egzistuoja. Seniai neteko girdėti taip nuoširdžiai besijuokiančių žiūrovų (dali jų salėje sėdėjo su alaus skardinėmis), tik gaila, kad juos pralinksmino lėkšti ir tiesiog neoriginalūs dialogai. Su humoru lietuviai niekada nedraugavo.

Tiesa, daugiausiai juoko užsitarnavo Arūnas Storpirštis, kuris vienintelis istoriją apie jauno vaikino Roko (Martynas Levickis) vasaros nuotykius Nidoje tempė iš visiško fiasko. Nors ir stengtis labai nereikėjo – „Dviračio žinių“ šleifas, lydintys ne vieną lietuvių aktorių, suveikė ir čia. Priešingai nei sprendimas pagrindinį vaidmenį patikėti akordeonistui M. Levickiui, kuriam blogiuko etiketė prie skaistaus, nekalto veido nelimpa, nors tu ką.

Tuo tarpu paskutinis šiais metais matytas lietuviškas filmas – „Kunigo naudą velniai gaudo“ – dar kartą įrodė, kad šiandien pramoginis lietuviškas kinas vis dažniau tampa platforma prekių ženklams reklamuotis. Taip jau nutinka, kai valstybė remia mažai arba neremia išvis. Belieka rinkodariniai triukai. Įdomu, ar mineralinio vandens „Birutė“ ir „Vilkyškių“ pieno rinkodaros ir komunikacijos skyrius liko patenkintas tomis minutėmis, kai ištroškę personažai griebdavo tai mineralinio vandens, tai pieno pakuotę ir godžiai gerdavo, kartais net mirktelėdami tiesiai žiūrovui kitapus ekrano. Kam tas 25 kadras, kai dabar reklamuotis galima štai šitaip.

Šiame filme staiga dingo Alvydo Šlepiko-istorijų pasakotojo gebėjimai. Tokie, kokius jis demonstravo, sakykime, apsakymų rinkinyje „Lietaus dievas“, kuris iš visos lietuviškos literatūros, užstrigusios vidiniuose monologuose, nuojautose ir metaforose, išsiskyrė konstruktyviu naratyvu, priežasties-pasekmės ryšiais, gyvais personažais, dialogais, ryškiu pabaigos akcentu. Tiksliau, nedingo, o net neturėjo galimybės atsiskleisti. Scenarijus buvo patikėtas krepšininkui bei TV serialų scenaristei ir viešųjų ryšių specialistei. Žinant tai, nebestebina ir plika reklama filme.

O naujus metus, deja, vėl teks pradėti su „lietuviška komedija“ (junginys pretenduoja tapti trumpiausiu anekdotu pasaulyje, visai kaip „Žydas artojas“). Sausio 1 dieną ekranus išvys „Tarp mūsų berniukų...“. Kaip skelbia anonsas, „šmaikšti, subtili ir kartu labai atvira komedija apie vyrų ir moterų santykius, sukurta pagal 2010 m. visus populiarumo rekordus Rusijoje sumušusios komedijos „Apie ką kalba vyrai“ scenarijų“. Bijau, kad tuo daug kas  pasakyta. Linksmų metų.

Nuotraukoje - aktorius Arūnas Storpirštis Justino Krisiūno filme "Dėdė, Rokas ir Nida".