Kaku-kaku, furu-furu.Arba (žiūrovo)apiplėšimas, kurį įvykdė...

„Oi tu blė, gi nepasakėm, kad ten minos“, – iki liemens dumblyne sulindę, purvais apdrabstytais, nustėrusiais veidais išlemena du žvejai, dar vienos lietuviško kino papročių komedijos pavadinimu „Patriotai“ (režisierius Alvydas Šlepikas, premjera 2016 m. sausio 29 d.) veikėjai.

Net krūpteliu: tikrai – nepasakė! Niekas man nesakė, nors, aišku, ir negalėjo pasakyti, kad filmui pagaliau pasibaigus pasijusiu kaip tie vargšai nesusipratėliai žvejai, nežinia kokių žuvų ieškantys apžėlusioje, apkemsėjusioje pelkėje, per kurią jie ką tik pernešė nuo teisingumo užsienin sprunkantį vietinį sukčių. Krūpteliu dar sykį: juk aš dabar darau kone tą patį – t. y. eikvoju savo laiką, jėgas ir gerą nuotaiką rašydamas apie pseudo-kinematografinę aferą, kurią verčiau pamiršti kaip blogą kvapą, netrukus išsisklaidysiantį pavasarinėje vėtroje. Na, bet jei jau išsimurzinau, tai bent pamėginsiu papasakoti, kur kojos geriau nekišti.  

Taigi, apie viską iš pradžių. Filmas „Patriotai“, kurio scenarijų pagal mūsų teatrinės literatūros klasiko Petro Vaičiūno pjesę tuo pačiu pavadinimu kūrė gabus poetas ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, prasideda štai tokiais kadrais: kabinete, pro kurio langus matyti „nuplikęs“ Gedimino kalno šlaitas, apsukrus spekuliantas, kažkokios sklypais prekiaujančios firmos direktorius, didis patriotas Napoleonas Šereika (Ramūnas Cicėnas) su kvailelio peruku – kad būtų juokinga, aišku, – pasakoja savo viršininkui, kažkokio departamento direktoriui, dar didesniam patriotui Petrui Veličkai (Arūnas Sakalauskas) apie savo rytines erekcijas ir žmonos, visų didžiausios patriotės Liubos (Rimantė Valiukaitė) kalambūrą: „už Lietuvą su stačiu“. Taip ir norisi pridurti: „kad būtų dar juokingiau, aišku“. Tačiau! Netrukus ekrane matome kažkur po minėto kabineto langais, prie vadinamojo „vamzdžio“, priparkuotame senutėliame automobilyje sėdintį ir jųdviejų pokalbio besiklausantį prokurorą Rimvydą (Nerijus Gadliauskas). Patriotas – su stačiu, prokuroras – po gulsčiu. Vertikalė ir horizontalė, jei norite. Paskutiniuose „Patriotų“ kadruose matome priešingą sceną: išgrobstytus pinigus miestelio centre susirinkusiems šakiškiams (filmo prodiuseris Rolandas Skaisgirys, kaip tyčia, iš Šakių ir kilęs) aukojantį Napoleoną, surakintą antrankiais (horizontaliai), ir dabar jau išdidžiai stovintį, savo darbą atlikusį, teisingumą atkūrusį prokurorą.

Kitaip tariant, lig tol tarsi prispaustas, suspenduotas buvęs teisingumas (kurį čia įkūnija prokuroro figūra) finale lieka „su stačiu“. Per giliai kapstau, sakysite? Galbūt. Tačiau esu įsitikinęs, jog tai svarbu ne tik norint išsiaiškinti, apie ką yra „Patriotų“ paviršinis lygmuo (turbūt apie tai, kaip teisingumas nugali suktybę), bet ir siekiant atkreipti dėmesį į tai, koks vis dėlto, anot filmo autorių, yra tas stačias teisingumas. Kitaip tariant, kokią istoriją iš tiesų pasakoja filmo kūrėjai patys to, tikėtina, nelabai ir suprasdami.

O tuose pačiuose finaliniuose kadruose matome pričiuptą R. Cicėno vaidinamą sukčių-patriotą Napoleoną, prokuroro žodžiais tariant, „grąžinantį skolą Lietuvai“, t. y. duodantį miestelio bendruomenei, o, plačiau žvelgiant, ir visos šalies gyventojams, tai, ko jų pilnavertei egzistencijai, anot autorių, labiausiai trūksta: viešuosius tualetus, dainuojantį fontaną ir šimtatūkstantinę paramą Šakių krepšinio komandai „Vytis“ – kitaip tariant, dar vienam R. Skaisgirio projektui. Tiesa, dar kažkokiam berniukui nuperkamos itin retos dioptrijos – matyt tam, kad Skaisgirio ir Šlepiko kepamus televizijos serialus geriau matytų. Nepasikuklinta, švelniai tariant.

Tokia tad primityvi ir be galo narciziška „Patriotų“ naratyvinė schema. Ką joje veikia tokie talentingi ir sumanūs teatro kūrėjai kaip Arūnas Sakalauskas, Gediminas Girdvainis, Rimantė Valiukaitė, Ramūnas Cicėnas, Giedrius Savickas, Miglė Polikevičiūtė, tas pats dramaturgas Mindaugas Nastaravičius ir kt.? Matyt, tarnauja prekiniais ženklais.

Tačiau ar šiuose, mano galva, filmą apibendrinančiuose „skliaustuose“ daugiau nieko nėra? O, ne, žinoma, kad yra. Yra daug (čia jau cituoju tai, kas pasakyta arba išdainuota pačiame filme) „kaku-kaku, furu-furu, papų, pypų ir pupų“, kvazinacionalinio, pseudokulinarinio ir heteroerotinio humoro. Taip pat su kaupu atiduodama duoklė filmo rėmėjų produktams. Dar yra daug neaiškių personažų be istorijos, be ateities ir be esamuoju laiku galėjusio skleistis intelektualaus turinio. Yra Napoleono ir Liubos Šereikų sūnus Karolis (Marius Čižauskas), kurio išlydėtuvės į kariuomenę tarsi ir turėjo tapti esmine sąlyga visiems filmo veikėjams susiburti į vieną erdvę (jei teisingai supratau, ta erdvė - tai R. Skaisgirio sodyba) ir taip akumuliuoti filmo siužetą. Bet netapo, nes paties Karolio personažas yra statiškas: iš pradžių turėjęs tarnauti šaliai tėvui davus namudinį kyšį, vėliau jis išvažiuoja tarnauti Mokytojo Simono (G. Girdvainis) patriotiškai nuteiktas, bet rūškanas aktoriaus veidas išduoda, kad Karolis kariauti visai nenori – nei dėl pinigų, nei iš meilės tėvynei ar pagarbos vyresniesiems. Dar yra dienų dienomis namuose nuobodžiaujanti jo mama, R. Valiukaitės vaidinama Liuba ir A. Sakalausko stambaus masto spekuliantas Petras Velička – patriotų patriotas „iš visų didžiųjų“ arba tiesiog Petras Petras, kaip jį vadina pavaldiniai. Jųdviejų duetas galėtų nutiesti dar kitas siužeto plėtojimo perspektyvas. Bet nenutiesia, nes jų ryšiai taip ir lieka punktyriški, neesminiai ir apskritai neaiškūs: kodėl Napoleonas juos vienas kitam pristato, lyg šie pirmąsyk matytųsi, kai tuo tarpu visa kita aiškiai byloja apie seną romaną (jiedu turi vienas kito telefono numerius, Petras tik ir taikosi slapčia pasibučiuoti, kol galiausiai nesusituri ir įlenda į lovą sutuoktiniams joje gulint ir pan.) Juk Liubos „raguotasis“ turėtų žinoti bent apie šių savo artimiausių žmonių pažintį, ar ne? Dar yra lyg iš „chorų karų“ nugvelbtas jaunų berniukų devynetukas, kuris nei kažkokia simboline figūra tampa (nors požymių esama), nei organiškai į siužetinę liniją įsilieja (nes jų funkcija – grynai dekoratyvinė; nebent tai – Liubos Šereikienės nepilnamečių vergų batalionas), nei geba tiksliai atlikti savo darbą, t. y. bent tvardytis, būti dėmesingi ir nesivaipyti, kai to nereikia. Ir tai rašydamas aš suprantu, kad arba: a) taupymo sumetimais papildomų dublių buvo atsisakyta; b) filmas sumontuotas neprofesionaliai; c) ir viena, ir antra.

Dar yra M. Polikevičiūtės ir G. Savicko vaidinama „šviežių“ sužadėtinių porelė – Liucija ir Markas. Abu – karikatūriški, paviršutiniški, naudojantys ne kino, o teatro (dar gi – labai specifinės jos srities) vaidybos priemonių žodyną. Ypač liūdna buvo stebėti Liucijos personažą – ne tik todėl, kad šiaip jau puikiai dramos artistei režisierius patikėjo vos vieną egzaltuotą emociją ir siaurą pamaivos tipažą, bet ir dėl to, jog prisiminiau 2008 m. Jaunimo teatre Jono Vaitkaus režisuotus tuos pačius Vaičiūno „Patriotus“, kuriuose būtent Liucijos tapo viso spektaklio dramaturginiu raktu, suteikęs gan lėkštai miesčioniškai komedijai ryškų tragedinį įspaudą. Šiame spektaklyje Severijos Janušauskaitės Liucija – lyg juodai baltas inkliuzas ryškių, karnavališkų spalvų mozaikoje, tapo savotišku svetimkūniu Rolando Kazlo, Astos Baukutės, Andriaus Bialobžeskio, Alekso Kazanavičiaus, kitų aktorių kuriamoje patriotinėje orgijoje ir aktyvia priešprieša jų vykdomoms niekšybėms (spektaklio finale, visiems „patriotams“ audringai švenčiant naujo vado atėjimą, Liucija nužengia nuo rampos ir žiūrovams tebekvatojant išeina iš žiūrovų salės – taigi, renkasi nedalyvauti).

Filmo „Patriotai“ kūrėjai renkasi kur kas labiau ezoterišką būdą savo moralinei pozicijai pademonstruoti: jau minėtųjų žvejų per purvyną perneštas A. Sakalausko Petras Velička pabėga į Rusijos teritoriją – matyt, su viltimi tapti Piotr Velikyj – kur jį į gabalus suplėšo nedraugiškoje žemelėje užkastos minos. Ką?! Nors turbūt tai yra dėsninga: visas šis filmas – lyg užminuotas. Tik ne sprogstamaisiais užtaisais, o kai kuo kitkuo – tuo, kas smirda, tepa ir atima bet kokį apetitą.

Apibendrinant, tai turbūt pats baisiausias, kvailiausias, narciziškiausias ir visoks kitoks -iausias (lietuviškas) filmas, kokį teko kada nors matyti. „Patriotai“ profesionalumu nusileidžia net ir kitoms lietuviškoms situacijų komedijoms (turbūt, įskaitant ir tos pačios „Videometros“ ar „Singing Fish“ prodiusuotas). O šiaip jau blogą kiną, kaip ir blogą teatrą, net savotiškai mėgstu. Ir komercinis menas manęs anaiptol negąsdina – esu visomis keturiomis net už tai, kad Kultūros ministerija „Domino“ teatrui suteiktų profesionalaus teatro statusą, leisiantį lygiomis teisėmis su valstybinėmis scenomis dalyvauti įvairiose finansavimo programose. Apskritai, kalbant apie komercinę kūrybą, leisiu sau pacituoti vieną galvoje įstrigusią meno istoriko Erwino Panofskio mintį. „Būtent dėl to komunikabilumo poreikio komercinis menas yra kur kas gyvybingesnis nei nekomercinis ir dėl tos pačios priežasties – kur kas efektyvesnis: gerąja arba blogąja prasme. Komercine veikla užsiimantis prodiuseris gali ir edukuoti eilinę publiką, ir arba ją tvirkinti; be to jis gali suteikti galimybę eiliniam žiūrovui – arba tam, ką jis laiko eiliniu žiūrovu – šviestis arba tvirkintis pačiam[1]“

O šiuose „Patriotuose“ ištvirkauja beveik visi: autoriai filmo, kurį kinu pavadinti sunkoka, nes jis akivaizdžiai plaukioja prastos televizinės kokybės ar pigiai nufilmuoto teatro vandenyse; viešieji ryšiai, primityviai žongliruojantys žinomais vardais ir prasimanytu aktualumu, žiniasklaida, kuriai už tuos vardus labiau rūpi tik kurioziškų ir smagių situacijų filmavimo aikštelėje skaičius, profesionalių recenzentų vietą po saule ryžtingai okupuojantis pramogų pasaulio atstovai, kuriems visi matyt filmai yra patys fainiausi, nes kritiškai opinijai trūksta kiaušių arba smegenų. Šio visuotinio tvirkinimo(si) akto įkaitais tampa ir aktoriai, kurių darbo peikti nesiryžčiau, nes vėlgi – aktoriaus atsakomybė už galutinį rezultatą kino ekrane ir teatro scenoje yra nelygiavertė (kinas juk kuriamas ne scenoje, kur viskas pagrįsta ta esmine sąlyga kodiniu pavadinimu čia ir dabar, o montažinėje, aktoriams paprastai nebedalyvaujant).

Tik tam Panofskio eiliniam žiūrovui – neapsakomai liūdna. Arba ne. Tam tikra prasme, publika čia atlieka tą patį vaidmenį, kurį J. Vaitkaus spektaklyje „Patriotai“ atliko juodoji Liucija: ji palieka tą patriotinę orgiją, kurią užkūrė šios provincialiai-urlaganiškos, o gal kaip tik – benderiškai-miesčioniškos (pamenate Ostapą Benderį?) sąmonės grynuolis?

Tai bent jau byloja, tiesiog rėkia, praktiškai tuščios salės tiek premjerinį sausio 29-osios vakarą, tiek ir vėliau – vasario 3-ąją. Gal vis dėlto vilties yra?