Atgarsiai. Melancholiški Šarūno Barto ekranai

Iki kovo 5 d. Paryžiaus Pompidou šiuolaikinio meno centre vyksta Šarūno Barto filmų retrospektyva. Šia proga daugelis Prancūzijos spaudos ir internetinių leidinių (“Politis”, “Telerama”, “Liberation”,”Culturopoing” ir kiti) sinefilams priminė, o dalį supažindino su režisieriaus kūrybos raida, jo braižo unikalumu.LFC skaitytojams siūlome paskaityti leidinyje “Le Monde” publikuotą apžvalgą.

LE MONDE | 2016-02-10 | Jacques Mandelbaum

Tuo metu, kai naujas Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ pasirodys salėse trečiadienį, vasario 10d., jis pats, melancholiškas ir sudėtingas lietuvių režisierius, jau yra naujienų dėmesio centre. Vyksta jo kūrybos retrospektyva Pompidou centre ir fotografijų paroda Retz pasaže, pasirodė Bartui skirtas veikalas, kurį parengė Robert‘as Bonamy.

Galbūt ne visi gerai įsivaizduoja, kas yra Bartas, ir už ką jis nusipelnė tokios pagarbos. Pradėkime nuo paprasčiausių dalykų: jam 51-eri, iš jų trisdešimt – kinematografinės „karjeros“, jei šis žodis išvis turi kokią nors prasmę apie jį kalbant; šis lietuvis priklauso ultraradikaliai pasaulio kino mylėtojų frakcijai. Su plastine jėga ir po nesuvaržyto pasakojimo vėliava jis tiesia ranką tailandiečiui Apichatpongui Weerasethakului, filipiniečiui Lav Diazui, portugalui Pedro Costa, argentiniečiui Lisandro Alonso, vengrui Bela Tarrui, rusui Aleksandrui Sokurovui, minime tik pačius žinomiausius.

Intymiai skausminga nata

Šiame areopage, kuris ypatingu gyvenimo džiaugsmu nepasižymi, Barto nata yra, be abejo, pati niūriausia, labiausiai pašėlusi, labiausiai intymiai skausminga. Tačiau jis, nepaisant šito, visgi buvo pripažintas iš karto, remiamas ryžtingo kraštutinio sparno kritikų ir kai kurių kolegų, kaip antai Claire Denis ar Leoso Caraxo, kurie Bartą filmavo kaip aktorių (pirmoji filme „Les Salauds“ / „Niekšai“, antrasis filme „Pierre ou les Ambiguïtés“ / „Pjeras arba Dviprasmybės“).

Įtakoti rusų kinematografinės mokyklos, pirmieji Barto filmai siekia 1980-tųjų metų vidurį. SSSR žlugimas pagreitina jo kino „projektą“ - jis įgauna pagreitį kartu su nuosavos studijos miškuose šalia Vilniaus įsteigimu ir kūrybinės autonomijos susiorganizavimu. Autonomija, nors ir kurį laiką taikstantis su prodiuseriu (vienu metu tai buvo Paulo Branco), jam leidžia filmuoti taip, kaip kuria poetas; tai procesas ne be grožio (laisvė), tačiau ir ne be rizikos (solipsizmas).

Katerina Golubeva, jo mūza

Iki šios dienos aštuoni filmai gimė remiantis šiais principais. Trys pirmieji - „Trys dienos“ (1991), „Koridorius“ (1994), „Mūsų nedaug“ (1995), filmuoti tarp Kaliningrado, Vilniaus ir Sibiro tofolarų – yra neužmirštami estetiniai sukrėtimai. Tylios žlungančio pasaulio kronikos, personažų, užsidariusių savyje, portretai, melancholiškos sielos projekcijos į supantį pasaulį; filmai- netikėto ir veriančio grožio dalintojai, jie yra sinchroniški su laikotarpio, kuriame buvo sukurti, istoriniais perversmais. Jie taip pat atskleidžia vieną spūdingiausių ir mįslingiausių moteriškų ikonų pasaulio kine Kateriną Golubevą, Barto buvusią žmoną ir mūzą, kurios gyvenimas ir mirtis dokumentuoja jo kiną.

Nebesant ekrane Golubevai ir tikriausiai šiek tiek išsivedėjus pirmajam estetiniam šokui, ateina variacijų ta pačia tema epocha. Nebyli personažų astenija, atviros prievartos pliūpsniai, šviesotamsos kaita; keturios sienos ir dangus siekia įvaizdinti drobėje šią sustabdytą dialektiką.

Nuo filmo „Namai“ (1997) iki naujausio „Ramybė mūsų sapnuose“, remiantis kadrų sekomis, rodančiomis, kad jis tai gali puikiai padaryti, norėjosi, kad Bartas nutrauktų savo paties pančius, nebūtinai save išduodamas. „Eurazijos aborigenas“ (2010) – svajingas ir gerai padarytas netikras detektyvas leido paragauti to, kas įmanoma, tačiau mes negalime reikalauti to, ko netrokšta pats režisierius.

Vertė Isabelle Urbaitis 

Nuotraukoje - Katerina Golubeva filme "Trys dienos".