Kino teatre. Keistos pramogos

Remiantis logika, kad „Farai“, „24 valandos“ ir panašios „bukink savo artimą“ formato TV laidos vis dar yra kuriamos, reikėtų daryti prielaidą, kad jas kažkas tikrai žiūri. Iš tiesų nežinau, kas turi nutikti žmogaus gyvenime ir koks tas gyvenimas apskritai turėtų būti, kad žmogus grįžęs namo iš darbo niekieno neverčiamas įsijungtų tokią „(darbo) realybės laidą“ (laidų kūrėjų pavadinimas). Tikrai norėčiau sužinoti, tačiau panašu, kad lietuvių kino kūrėjams tokių laidų žiūrovai (priešingai, nei po dugną benardantys herojai) ir anoniminiai naujienų portalų komentatoriai vis dar neatrodo produktyvi ir dėmesio verta niša. Šiek tiek gaila, nors kartais ima atrodyti, kad galėčiau atspėti tokio pasirinkimo priežastį.

Kaip suprantu, tokių „realybės laidų“ tikslas (ir kartu – pagrindinė priežastis, dėl kurios tokios laidos vis dar žiūrimos) yra distinkcijos tarp „savo“ (paties savęs, savo aplinkos) ir „svetimo“ sukūrimas, svetimo gyvenimo parodija siekiant paguosti tave ir priminti, kad tu, toks šaunus ir protingas, dar nepasiekei visuomenės, kurioje gyveni, dugno. Įsijungi televizorių, ištiesi kojas, atsikemši alaus butelį ir vieną akademinę valandą, o gal net ir porą, nuoširdžiai linksminiesi, kad kažkur toli toli, ten, kur tavęs nėra, buitinių kriminalų fone tokiems į tave nepanašiems provincijos degeneratams galutinai atrofavosi smegenys. Keista pramoga, vienok. Čia veikiausiai būtų galima įterpti žymųjį J. Baudrillard‘o teiginį apie JAV visuomenę ir Disneyland‘ą, bet jį visi ir taip žino.

Kad ir kaip nesuprantu tokių laidų fenomeno, dar labiau nesuprantu, kodėl kažkam prireikė sukurti tokios realybės parodijos parodiją, ir, lyg to dar būtų negana, išmesti ją į kino teatrų ekranus. Bet akivaizdu, kad prireikė, ir dabar visi norintys kino teatre gali išvysti T. Vidmanto režisuotą(?) juodąją(?!) komediją(?!!) „Gautas iškvietimas“. Apie filmą sunku pasakyti kažką daugiau, nei tai, ką galima perskaityti reklaminiame jo apraše – „sprogimai, susišaudymai, sraigtasparniai, meilė, erotika, muzikos žvaigždės“. Visas filmas – krūva neva dokumentiniu stiliumi nufilmuotų jau minėtas TV laidas parodijuojančių scenelių: vieno nuskurusio policijos komisariato (nevykėliai) policininkai sprendžia buitinius provincijos alkoholikų konfliktus, gaudo ekshibicionistus, narkomanus, prostitučių klientus, sprendžia smurto šeimoje, kačių nepasidalinančių senmergių, homoseksualų ir tautinių mažumų problemas. Žodžiu – visa, kūrėjų nuomone, patyčios vertų herojų plejada. Šį primityvių scenų popuri jungia dar ir kažkokia blanki siužetinė linija – tame pačiame skurdžiame policijos komisariate, kuris skursta dėl vieno susikompromitavusio policininko, vyksta aktyvūs etatų mažinimai ir bandymai „pakišti“ viršininką. To, ką reikėtų traktuoti kaip „juodąjį humorą“, yra daug ir prasto, išreikšto atrajotų „antrojo galo“ verbalinių išraiškų, neverbalinių veiksmų ir fizinių iliustracijų forma. Tokio prasto, kad linksma nebuvo ne tik man, bet ir į filmą savo noru susirinkusiems žiūrovams.

Filme pasirodančių pagrindinių aktorių trupė, atrodo, sulipusi į krūvą bėga iš vienų nuo kitų niekuo nesiskiriančių lietuviškų „romantinių komedijų“, vaidina taip pat ir tą patį, bet, darbas yra darbas  (nors ekrane išvydus, pavyzdžiui, M. Repšį ar G. Giedraitytę pasidaro kažkaip apmaudu), ir net nevykusių filmų fone savąjį jie atlieka gerai. Šalia aktorių – dar ir kaupas įvairaus plauko pramogų pasaulio „žvaigždžių“, taip aktyviai skalbiančių savo asmeninį gyvenimą viešoje erdvėje. Žodžiu – „sprogimai, susišaudymai, sraigtasparniai, meilė, erotika, muzikos žvaigždės“. O dar – prastas humoras ir lytinio organo piešinys ant kaklo. Štai ir visas filmas. Labai norėtųsi patikėti, kad filmo kūrėjai suvokia, jog tai tėra galbūt nelabai vykęs socialinis eksperimentas.

Kiekvieną kartą, kai tenka garbė pamatyti panašaus „kalibro“ lietuvišką filmą, prisimenu vienos lietuviškos „kriminalinės komedijos“ (kuri, beje, visa galva aukščiau už čia aptariamąjį) žiūrėjimo patirtį kino teatre. Peržiūra vyko visavertiškai – pilnoje salėje, tarp triauškiamų spragėsių, arkliško žvengimo ir ne tik iš ekrano, bet ir iš žiūrovų garsiai besklindančių keiksmažodžių. Pasibaigus seansui, jau išėjus iš kino salės ir artėjant prie išėjimo viename tarpdurių buvusius filmo žiūrovus pasitiko sudaužytas degtinės butelis ir greta „deklaruotas“ skrandžio turinys (aišku, palikti kiek anksčiau iš filmo pasišalinusio ir „neatlaikiusio“ žiūrovo), per kurį visi, norintys ilgiau nesigrožėti vaizdu ir aromatais, draugiškai ir turėjome liuoksėti. Tada ir pagalvojau, kad toji linija tarp šiapus ir anapus ekrano visgi nėra labai ryški.

Nuotrauka - iš www.forumcinemas.lt