Artėjant “KP”.“Mariupolis”. Ko nematome žiniose...

Viena iš lietuviško kino premjerų artėjančiame “Kino pavasaryje“ - kultūros antropologo ir kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus dokumentinis ilgametražis filmas “Mariupolis”. Tarptautinė filmo premjera įvyko vasarį 66-ajame Berlyno kino festivalyje, programoje “Panorama”. “Mariupolis” festivalyje buvo vienas iš penkiolikos filmų, nominuotų žmogaus teisių organizacijos “Amnesty International” apdovanojimui. Filmas perkelia į industrinį Ukrainos uostamiestį Mariupolį, kur prorusiškų bombų sprogimų aidai yra kasdienybė... „Mariupolis“ – tai esė apie miesto erdves ir jo gyventojus, kurių gyvenimai tęsiasi net jei atmosfera ir persmelkta karo nuojautos.

Praėjo jau beveik mėnuo nuo filmo premjeros Berlinalėje, o pirmųjų peržiūrų įspūdžiai neišblėso - ir vienos iš programos sudarytojų komplimentai „Mariupoliui“ kaip jos mėgstamiausiam programos „Panoramos Dokumente“ filmui, ir pilnutėlės žiūrovų salės, ir gausi tarptautinė filmo komanda, sugužėjusi į sceną tarptautinės premjeros vakarą iš visų pakampių...

Tuomet po filmo į festivalio žiūrovų klausimus režisierius M. Kvedaravičius atsakinėjo ne vienas, kartu buvo ir filmo herojės – jauna žurnalistė Albina ir smuikininkė Marina.

Pasak  M. Kvedaravičiaus, Mariupolis jį sužavėjo savo pavadinimu, turtingu kraštovaizdžiu. „Atvykęs į miestą išvydau upę, jūrą, žvejus, vyrus, dirbančius fabrikuose, iš kaminų besiveržiančius dūmus... Užsukau į zoologijos sodą, kuriame karo metu šalia liūtų gyveno karvės. Vos atvažiavęs supratau – tai ta vieta, kuri turi būti nufilmuota“, – pasakojo filmo režisierius.

Pirmą kartą į Mariupolį M. Kvedaravičius atvyko praėjusių pavasarį, tada sutiko Mariną ir Albiną. Su operatoriais filmuoti sugrįžo balandžio pabaigoje, praleido mieste apie 20 dienų, o likusi komandos dalis liko filmuoti iki gegužės galo.

Filmo herojė Albina Mariupolyje dirba televizijos žurnaliste. Jau neretai tenka pranešti naujienas iš karo zonos. Tad žurnalistei filmuotis „Mariupolyje“ nebuvo naujiena. Sakė, kad yra įpratusi, pasakojo, kad filmuojama ji stengėsi būti, tokia, kokia iš tiesų yra realybėje. Albina tikisi, kad jos elgesys vienoje filmo scenoje, kur ji žvejoja su savo tėvu, privers žiūrovus nusišypsoti. Iš tiesų buvo sunku, kai ji su televizijos filmavimo grupe filmavo reportažą viename miesto rajonų, kai jis buvo bombarduojamas. Šias scenas matome ir filme. Tada, žuvo trisdešimt žmonių, apie šimtas buvo sužeista. „Pati tik per stebuklą likau gyva. Bet prisiminiau, kad esu žurnalistė ir susikaupiau ties savo darbu“, – prisiminimais „Berlinalėje“ dalinosi žurnalistė.

Publiką nuolat domino, kas buvo sunkiausia režisieriui filmuojant Mariupolyje. M. Kvedaravičius sakė, kad dirbti, nepaisant nieko, buvo lengva, mat jį visada lydėjo padėję dirbti, filmuoti žmonės. Ypatingai režisierius apgailestavo, kad tarptautinėje premjeroje nedalyvavo  Albinos mama Irina. Ji supažindino su reikiamais žmonėmis ir rūpinosi filmo komanda. Kaip ir jos dukra, Irina yra žurnalistė.“ Net pasakydamas, kad Irina pati geriausia pasaulyje žurnalistė, vis tiek negaliu pakankamai išreikšti, kokia puiki savo srities specialistė ji išties yra. Irina mums ir virdavo valgyti, ir nuvesdavo į kovos lauką“, - „Mariupolio“ filmavimus prisiminė režisierius.

Jautriai į filmo vaizdus peržiūrose reaguoja žmonės iš Ukrainos, ypač iš vietų, artimų Mariupoliui. Režisieriaus jie paprastai klausia, ar filme specialiai vengiama tiesiai, atvirai kalbėti apie  Rusijos agresiją?

Atsakydamas į tokius klausimus, M. Kvedaravičius svarsto apie tai, kad nuolat esame ribojami ideologijų ir kultūrinių kodų. Todėl jis renkasi apibendrinimus. „Esu abstrakcijų pusėje“, - sakė jis. Režisierius įsitikinęs, kad jo „Mariupolis“ yra filmas, kuris kaip tik pasisako apskritai prieš ideologijas, pavyzdžiui, nacionalizmą.

Ukrainiečiai į „Mariupolį“ reaguoja labai įvairiai. Vienas žiūrovas „Berlinalėje“ prisistatė Maidano revoliucijos dalyviu ir dėkojo M. Kvedaravičiui už filmą. Ir labiausiai už tai, kad režisierius parodė gyvenimą, kurio nematome žiniose. Už tai, kad Mariupolis parodytas realistiškai ir dramatiškai.

„Berlynalėje“ žiūrovai domėjosi, kodėl filme tiek artimų kadrų (close-ups) ir jie tokie ilgi? Kokia kino mokykla jį įkvepia?

Už mokyklą M. Kvedaravičius labiausiai dėkingas Timo Linnasalo, vienam jo pirmo dokumentinio filmo „Barzakh“ montuotojų iš Helsinkio.

Režisierius prisipažino, kad kine jam patinka intymumas. Meniškumas nebuvo svarbiausias dalykas kuriant šį filmą. Reikšmingiausia - prasmės, jausmo sukūrimas. Jausmu M.Kvedaravičius siekė „Mariupolyje“ sujungti reprezentacijos ir realybės kategorijas. „Galbūt būtent tai, kaip jungiamos šios kategorijos ir vadinama „meniškumu“...“, - svarstė režisierius.  

Nuotraukoje - M. Kvedaravičius „Berlinalėje“.