„Marš, marš, tra-ta-ta!“ - liūdno likimo satyrinis filmas

„Kino pavasario” retrospektyvoje, skirtoje režisieriaus Raimondo Vabalo kūrybai, balandžio 4 d. rodomas vienintelis politinės satyros  „Marš marš tra-ta-ta!” (1964) seansas. Jis numatytas „Skalvijos” kino centre 19 val., dalyvaujant filmo operatoriui Donatui Pečiūrai.

„Neįprasta brechtiška kūrinio forma sukėlė agresyvų publikos ir didžiumos kritikos nesupratimą (viena lietuvių „istorikė“, visai nesuvokdama žaidimo taisyklių, net straipsnio pavadinime sukliko: „Negalima iškreipti istorinės tiesos“). Tuo tarpu „Marš, marš, tra-ta-ta!”, nepaisant filme pasitaikančios dramaturginės painiavos, -- drąsus ir piktas eksperimentas, vienintelis toks anaiptol ne tik lietuvių kine. Aliuzijos į senosios Lietuvos ir Lenkijos trintį nebeatrodo labai aktualios, tačiau satyriniu Ryžtingų veiksmų pakomitečio vaizdu autorius tarsi numatė daugelio dabarties tarptautinių organizacijų beprasmybę, o tragiška neatsakingų politinių žaidimų baigme taikliai nuspėjo dabartį, kai kiekvieną dieną kur nors vyksta karas”, - tai kino kritiko Sauliaus Macaičio vertinimas LFC.LT filmų archyve.

Scenarijaus bendraautorius rašytojas Grigorijus Kanovičius prisimena filmo kūrimą:

-- Scenarijų rašėme su savo bičiuliu Ilja Rudu-Gercovskiu. Jis tada dar nebuvo profesionalus kinematografininkas, tik svajojo juo tapti. Ir tapo, vėliau baigęs Maskvoje aukštuosius režisierių kursus. Teisininkas pagal išsilavinimą, rašytojas pagal potraukį. Nemėgo teismo salės, rašė laikraščiams, bendravo su literatais.

Rudas-Gercovskis suformulavo scenarijaus idėją, ir mane jo įžvalga tiesiog nustebino: bet kada gali susidaryti tokia padėtis, kad, kai dvi valstybės pešasi, trečia gali jas „sutaikyti“ – paimti į savo glėbį. Jis, o ne mes kartu, sugalvojo nuolat kariaujančias Grošiją ir Centiją, jis sugalvojo Zigmo ir Jadzės meilės istoriją – kad jiems reikia naktimis lakstyti per tų valstybių sieną, rizikuoti savo gyvybe ir laisve, kad galėtų susitikti. Tai buvo mūsų atspirties taškas.

Scenarijų rašyti su Rudu-Gercovskiu ir Vabalu nuvažiavome į Trakų turistinę ar sporto bazę, baidarės ten buvo sudėtos, daug valčių. Jachtklubas? Žiema, ežeras užšalęs. Turėjome du kambarius. Pasidalinome pareigomis. Mano užduotis – sugalvoti juokingas scenas. Kai kuriomis, išlikusiomis filme, didžiuojuosi. Arklių šokis pakeliui į ataką – kai jie, karo lauke išgirdę muziką, staiga ima šokti ratu ir net atbuli, vietoj to, kad neštų karius į mūšį. Banionio Varnalėšos ordinai iki vyriško, taip sakant, daikto ir trys Varnalėšos vaidmenys: Teisėjas, Prokuroras ir Advokatas viename asmenyje, kai teisiamas Zigmas. Ir tylėjimo scena, kai žydas siuvėjas, kurį vaidino aktorius mėgėjas Giršas Šarfšteinas, moko savo vaikus tylėti. Nesikišti į jokius Grošijos ar Centijos reikalus, visą tą šurmulį. Apelbaumo tylėjimo pamoka: „Vaikai, tylėkit“. Po pauzės: „Dar tyliau“. Tie tyli, o jis: „Dar tyliau“. Ir pagiria vieną vaiką, kad jis geriausiai tyli. Kai šita scena buvo nufilmuota, visa grupė kvatojo.

Vabalo sugalvojimas – Ryžtingų veiksmų pakomitetis kaip tarptautinės politinės struktūros Suvienytųjų Nacijų Organizacijos (SNO) parodija. Man tas labai nepatiko. Aiškinau abiems, Vabalui ir Rudui-Gercovskiui, kad tai svetimkūnis. Bet kadangi SNO tuo metu kėlė žmonėms abejones dėl galimybės sutaikyti kariaujančias valstybes, Vabalas nutarė ją parodijuoti. Mes su Rudu-Gercovskiu sugalvojome Ryžtingų veiksmų pakomitečio valstybių pavadinimus, panašius į Centiją ir Grošiją: Krupliandija, Bankrotija, Liuliakebabija, Niam-Niam, Marinija.... O jų vadovams vaidinti Vabalas pakvietė tokius aktorius kaip Stasys Paska, Balys Juškevičius, operos solistas Rimantas Siparis...

Bet man iki šiol toji parodija atrodo svetimkūnis, filmas dėl to nėra vientisas. Tos scenos buvo filmuojamos Rygoje. Vaikščiojau po paviljoną ir galvojau, kad tai scenos lyg iš kito filmo. Padaryta gerai, „smotribelno“ – kaip sakydavo rusiškai („žiūroviška“), bet be ryšio. Visą laiką tą sakiau Vabalui, o jis – kad filmui reikia kažkokio tų valstybių konflikto išrišėjo. Na taip, buvo tų tarptautinių politinių organizacijų, kurios skelbia tikslą išlaikyti taiką pasaulyje, tik karų akivaizdoje jos likdavo bejėgės. Pavyzdžiui, SNO pirmtakė Tautų Lyga, veikusi 1919–1939 metais. Ar ji galėjo atšaukti Antrąjį pasaulinį karą? Ir dabar ką mes turim – šitą „govorilką“ (Kalbykla? Kalbamalė?)... Beveik tas pats.

Vabalas nenorėjo girdėti mano pastabų. Bet ką jis gerai mokėjo, tai išrinkti tipažą. Visi aktoriai parinkti labai tiksliai. Donatas Banionis majoro Varnalėšos vaidmeny neprilygstamas.

„Marš, marš, tra-ta-ta!“  premjera įvyko 1964 metais, kai žiūrovai nebuvo pasiruošę tokio sąlygiško satyrinio filmo suprasti. Nacionalinis jausmas buvo gyvas, jautrus. Žmonėms atrodė, kad filmas juokiasi iš nepriklausomos prieškario Lietuvos – juk Centijos ir Grošijos pavadinimai buvo visiškai perregimi. Daug kas džiaugėsi, kai filmas buvo padėtas „ant lentynos“ – Maskvos nerekomenduojamas plačiai rodyti, jam suteikta prasčiausia kategorija. Maskva leido parodyti tik Lietuvoje. Todėl filmo likimas labai liūdnas.

Man atrodo, „Marš, marš, tra-ta-ta!“ paįvairino repertuarą kaip naujas vėjas Lietuvos kino studijoje. Vabalas buvo akademinės krypties režisierius, mėgo tvarkingą psichologinį kiną: „Žingsniai naktį“, „Laiptai į dangų“... Tvarkinga, švaru. Jis nemėgo išeiti iš tų rėmų. Nors yra sakęs, kad mėgsta būti naujų formų „ledlaužiu“. Bet tik sakė. Naujų formų ieškoti labiau mėgo Žalakevičius ir Žebriūnas. Filmui „Marš, marš, tra-ta-ta!“ jie rodė santūrią simpatiją, vertino jo naujumą. Bent jau negirdėjau, kad būtų peikę, nors tarp šitų trijų talentingų režisierių – Žalakevičiaus, Žebriūno ir Vabalo – nuolatos vyravo inteligentiškas šaltis.

Vabalas nusifilmavo „Marš, marš, tra-ta-ta!“ kadruose, kaip Režisierius, kuris komentuoja veiksmą. Jis vienintelis iš tų trijų, mano čia suminėtų režisierių, turėjo pomėgį vaidinti, nes jaunystėje ir buvo aktorius. Neprisimenu ir nesu girdėjęs, kad Žebriūnas būtų norėjęs ką nors suvaidinti savo filme, ar kad Žalakevičius sugalvotų nusifilmuoti, nors mėgo matyti savo atvaizdą kur nors žurnale ar panašiai.

Už kino studijos ribų „Marš, marš, tra-ta-ta!“ sulaukė daug priešų, niekinančių tą filmą. Ir buvo pakankamai tų, kurie sakė, kad tai satyrinis filmas ir negalima jo siužeto pervesti į konkrečias gyvenimo apystovas. Ir viskas. Vabalas buvo nusivylęs, kad filmas mažai rodomas ir negavo tiek atgarsio, kiek jis tikėjosi. Tas buvo jam labai skaudu. Skaudžiau nei mums, kurie rašėme scenarijų.

Užrašė Rūta Oginskaitė                   

Dovydo Fligelio nuotraukoje - Grigorijus Kanovičius; kadras iš filmo “Marš-marš- tra-ta-ta!” (“Kino pavasario” archyvai).