KP. Kokiais siekia būti trumpi ir įvairūs?

Šių metų „Kino pavasaryje“ galima išvysti dvi trumpametražių lietuvių filmų programas. Viena (Studentų filmų konkursas) yra konkursinė ir skirta studentų darbams, kita – tų, kurie jau oficialiai gali būti vadinami kino profesionalais. Po abiejų programų peržiūros išryškėjusi bendra tendencija (kuri kasmet vis aiškiau matoma lietuvių kino festivalių kontekste), tiesą pasakius, ir keista, ir gluminanti – profesionalumo (ar brandumo?) prasme takoskyra tarp vienų ir kitų ne tokia ir ryški, o kai kurie studentiški darbai dar ir gerokai lenkia nestudentiškus. Na, pažvelgus į ateities perspektyvas galbūt tai ne taip ir blogai.

Abi lietuviškų filmų programos išsiskiria įvairove (skiriasi filmų rūšys, žanrai, neapsiribojama vien Lietuvoje/lietuvių komandų kurtais filmais), ir tai – siekis žiūrovui parodyti lietuvių kino įvairiapusiškumą – jau programos sudarytojų nuopelnas. Tad „Trumpų lietuvių filmų premjerų“ filmų amplitudė pakankamai plati – animaciniai, dokumentiniai, vaidybiniai filmai. Programą pradėjo du animaciniai filmai. Būdami visiškomis vienas kito priešingybėmis, jie, panašu, sujungė dvi žmogaus gyvenimo ciklo dalis – brendimą ir mirtį. Bendras Urtės (lietuvių animacijos mėgėjams režisierė jau turėtų būti žinoma dėl savo trumpametražių „Nepriklausomybės diena“ ir „Giesmių giesmė“) ir Johano Oettingerių  „Nuopuolis“ darbas – lėlinės animacijos pavyzdys. Filmas simboliškas, daugiasluoksnis, veikiausiai reikalaujantis ne vienos peržiūros ir pasiduodantis įvairiausioms interpretacijoms (priklausomai nuo asmeninių patirčių, nuotaikų ir t.t.). Kaip bebūtų, kulka pasibaigęs apipešioto erelio skrydis niūriame fone pozityvios pagrindinės minties nesuponuoja – galbūt tokie „nuopuoliai“ neišvengiami visiems, o galbūt tik į papūgą panašiam ereliui taip gyvenime nepasisekė...

Lietuvių prodiusuotas lietuviškų šaknų turinčio režisieriaus Nathan Jurevicius (Australija) animacinis filmas „Virsmas“ savo kuriamos nuotaikos prasme – „Nuopuolio“ antagonistas. Ryškiaspalvis, šviesus ir pozityvus filmas žiūrovą nukelia į išgalvotų veidus bekeičiančių būtybių pasaulį. Filmo siužetas – seno kaip pasaulis mito trafaretas apie kelionę, išbandymus, laukimą ir neišvengiamus pokyčius įveikus sunkumus. Pristatydamas savo filmą režisierius teigė, kad vienas jo keistų kuriamų pasaulių šaltinių – prisiminimai iš vaikystės ir lietuvio senelio pasakojimai. Veikiausiai iš čia „Virsme“ atsidūrė ir vaikiškos pasakos motyvas, ir krosnyje degami molinukai, ir šiltą vasaros dieną valgoma rožinė sriuba su bulvėmis.

Programoje parodytas ir dar vienas režisieriaus Jono Trukano (filmai „Knygnešys“ ir ankstesnių metų Kino pavasario programoje buvęs „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“) filmas „Žmogus Vielabraukis“. „Vielabraukio“ veiksmo centre – ateities Vilnius ir miesto troleibusų parkas. Senuosius troleibusus keičia balti blizgantys bepiločiai aitroliai, o parko darbuotojus išstumia tokie pat balti (ir blizgantys) stilingi vyrukai.  Reikėtų pripažinti, kad pasakojimas apie spaudos sukurtą (ar susikurtą?) (anti)herojų būsimos miesto distopijos fone ir naujųjų technolog(ij)ų „inkvizicija“ – visiškai įdomus ir dėmesio vertas filmo leitmotyvas. Tad ir mintis kažkur „pakasta“, ir kelios trumpos scenos galbūt neblogos, ir... Tuo ir bandžiau save įtikinti nuo pat pirmosios minutės stebėdama absoliučiai klaikią aktorių vaidybą – tokio „medinio“ teatrališkumo jau senokai neteko matyti net ir lietuvių kine. Absurdo humoras ar groteskas – nieko blogo, tačiau riba tarp juokinga ir nejuokinga (nors lyg ir turėjo būti linksma), labai slidi. Ir perspaustų bei pervaidintų lėkštybių filme gerokai daugiau, nei to, kas galėtų sukelti šypseną. Iš tiesų tai vienas tų filmų, kuriuos žiūrėdama „suprantu, kad nesuprantu“: aktoriams buvo liepta vaidinti blogai, humoras turėjo būti prastas, o pats filmas priminti (ne)lietuviškų filmų parodiją? Galbūt tai tikrai Ž kategorijos filmas, kurio pagrindinis tikslas – ir būti tiesiog blogu filmu?

Lino Mikutos „Šaltos ausys“ priverčia prisiminti lietuvių dokumentinio kino tradiciją. Kažkur toli Lietuvos „apendikso“ vienkiemyje gyvena du vyrai – tėvas ir jo kurčnebylis sūnus. Augina gyvulių bandas, gyvena po vienu stogu ir... labai sunkiai randa bendra kalbą. Būdami tokiais skirtingais jie pykstasi, užsispiria ir nebesikalba, nors kartais kamera užfiksuoja ir stačiokiško švelnumo gestą. Herojai kalba mažai – apie juos ir jų santykius suprantame iš detalių: ar tai būtų pagamintas sumuštinis, ar nenoras atiduoti aviną skerdimui. Tai lėto tempo filmas, neforsuotas, išlauktas, išstebėtas, ir - jei ne besikeičianti gamta - atrodytų, kad vienkiemio laikas sustojo.

Paskutinysis programoje – režisierių kolektyvo dokumentinis portretas(?) „Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien“.  Filmas sukurtas Paryžiaus Pompidou modernaus meno centro, kuriame vyko Š. Barto filmų peržiūros, prašymu. Žodžiu – užsakominis. Tačiau kaip neaišku, kas yra filmo režisierius, taip neaišku ir tai, koks buvo filmo tikslas. Dėl herojaus viskas lyg ir aišku – Bartas ir kalba kaip Bartas, traukia cigaretę (o gal ne?) ir atsakinėja į klausimą „kur jis buvo, kur yra, kur eina ir kodėl kuria kiną“. Kartais pasirodo kokio filmo ar filmavimo ištrauka. Žodžių srautas plaukia pro šalį, kartais išgirsti kokį sakinį, kartais nustoji klausytis. Kažkuriuo metu prisimeni, kad pirmuosiuose Š. Barto filmuose žodžių beveik nebuvo. Ir vis tiek viskas buvo aišku. O tada kyla noras sėdėti kur nors tolimoje pievoje tarp „Šaltų ausų“ avių bandos. Turbūt būtų naudingiau.

"Kino pavasario" archyvo nuotraukose - filmų "Žmogus Vielabraukis" ir "Šaltos ausys" kadrai.