KP specialus seansas. Matomi nematomi žmonės
Sekmadienį, balandžio 3 dieną, įvyko naujausio Vytauto V. Lansbergio dokumentinio filmo „Vaineta“ premjera. Pagrindinė filmo herojė (jos vardu pavadintas filmas) – cerebriniu paralyžiumi serganti mergina. Dėl ligos ji negali savarankiškai vaikščioti, valdyti rankų, ji kalba sunkiai ir lėtai. Komunikuoti su pasauliu jai padeda kairė koja, su kuria ji ne tik spausdina kompiuteriu, siunčia žinutes telefonu, bet ir puikiai tapo.
Režisierius su Vaineta susipažino, kai mergaitei buvo 12 metų, o šiemet jai sukako jau 18. Filme išvystame merginos kasdienybę ir nekasdieniškus gyvenimo įvykius: fiksuojama, kaip ji tapo, lankosi pas gydytoją, bendrauja su kitais vaikais; nufilmuota surengta paroda, kelionė į Londoną, kurios metu Vainetos darbas buvo parduotas aukcione.
Vaineta neabejotinai verta būti filmo heroje. Ir jos istorija išties įkvepianti. Kaip po filmo surengtoje trumpoje diskusijoje „Meninė raiška kaip neįgaliųjų įgalumo šaltinis“ teigė režisierius, filmą įkvėpė būtent Vainetos gėbėjimas džiaugtis. Jo teigimu, (filme nekalbinti) Vainetos mokytojai, tvirtino, jog mergina yra tikroji jų mokytoja ir nuolat juos moko „kantrybės, valios, užsispyrimo“.
Bežiūrint filmą kirbėjo mintis, kad galbūt pačiam režisieriui kiek pritrūko kantrybės. Nors V. V. Lansbergis Vainetą filmavo net šešerius metus, visgi filme daugiau aplinkos „triukšmo“, nei pačios Vainetos. Už ją kažkas nuolat kalba: seneliai, draugai, pažįstami. O jai pačiai pasisakyti leidžiama vos keliose vietose. Net kai ją matome intensyviai besišnekučiuojant su artimaisiais, jos kalbėjimas „užgarsinamas“ muzika.
Taip, ji kalba sunkiai, tačiau jei ją supranta seneliai ir pats režisierius, galime išmokti suprasti ir mes. O jei tam nepakanka filmo, galėtų pasitarnauti titrai. Be to, Vaineta savo jausmus ir emocijas sugeba parodyti ne tik kalbėdama. Pačios stipriausios filmo akimirkos yra būtent tos keliasdešimt sekundžių, kuomet ji tapo, vos kelios minutės jai susirašinėjant su kita mergina internetu. Kai ši paklausia: „Kokia tavo didžiausia svajonė?“, išvystame gana skausmingą atsakymą: „Žaisti futbolą“. Tačiau šis jausmas greitai pasikeičia, kai kitame filmo epizode matome ją spardant kamuolį.
Kitaip tariant, norėjosi pažinti Vainetą ne per kitus, o daugiau laiko praleisti su ja pačia. Kodėl jai tapyti filme leidžiama nepilną minutę, kai niekaip jos charakterio neperteikiančiam skrydžiui į Londoną, aukcionui ir važiavimui metro suteikiama šitiek laiko? Ką filmui suteikia epizodus vieną nuo kito atskiriantys, bet gana „kičiniai“ stambūs gėlių, debesų planai?
Apie meninę filmo vertę šnekėti kiek sunku, tačiau socialinė jo svarba yra didžiulė. Kaip diskusijoje teigė režisierius, į filmą netilpo kito vaiko su negalia pastaba, jog gatvėje tėvai dažnai savo vaikams liepia į jį nežiūrėti. Panašu, jog esame išmokę gyventi taip, tarsi neįgalių asmenų nebūtų. O jei ir išvystame kada juos gatvėje, tai praeiname, nudelbdami žvilgsnį žemėn ir stengdamiesi kuo greičiau užmiršti „reginį“.
Šis filmas mus moko žiūrėti ir už negalios išvysti žmogų su be galo turtingu emociniu pasauliu. Šį pasaulį mums priartina ir padeda suprasti jos parašyti kūriniai ir nutapyti paveikslai. Kaip teigė, diskusijoje taip pat dalyvavęs dailės terapeutas Mantas Televičius, „kūryba prisideda ne tik prie emocijų išlaisvinimo, bet ir šių žmonių socialinio gyvenimo“.
Jam pritarė vaikų ir paauglių psichiatras profesorius Dainius Pūras, tačiau įspėjo, jog jei mes norime kalbėti apie tikrą integraciją, kuri nebūtų vien tik skambus žodis, „meninės raiškos tarp keturių sienų“ neužtenka. Jis išreiškė pasipiktinimą, jog po 26 valstybingumo metų, mokyklos vis dar nepasiruošusios priimti neįgalių vaikų. Kai negalia sunkesnė, žmonės linkę sakyti: „tai gal tegul nesivargina“. O jei iš tikrųjų vykdytume integraciją, „sugrąžintume tuos žmones į visuomenę ir patys pradėtume sveikti kaip visuomenė“.
Jam pritarė ir režisierius, papasakodamas, kad filme rodomoje pasakų kūrimo stovykloje, neįgalumo neturintys vaikai iš pradžių gana neigiamai žiūrėjo į Vainetos dalyvavimą renginyje. Tačiau po kelių dienų jau varžėsi, kas jai padės...
