KP.„Šaltos ausys“: Sūnaus istorija Tėvo namuose
Trumpametražių lietuviškų premjerų apkaboje, kurioje pirmąkart ekrane sušvito Lino Mikutos „Šaltos ausys“, buvo animacija, vaidybinė komedija ir dokumentika. Galbūt tokia kino rūšių įvairovė – visiems skoniams, visko gerbėjams. Galbūt vien tik iš trumpametražės dokumentikos „Kino pavasaris“ nepririnktų lietuviškų premjerų seanso. Kaip bebūtų, penki skirtingų krypčių, nuotaikų, stilių ir lygių filmai tapo vieni kitiems konkurentais, ir toje keistoje kompanijoje „Šaltos ausys“ buvo filmas, prie kurio norisi grįžti.
Linas Mikuta su Kristina Sereikaite vėl filmavo kaime. Vėl skurdžiame, kaip ir „Dzūkijos jautyje“. Vėl herojai – vargšų vargšai, Dievo ir žmonių užmiršti. Šįkart tai senas tėvas ir jo kurčnebylys sūnus. Galbūt esu apimta žiūrėjimo štampų, galbūt juos kažkiek formuoja ir filmavimo klišės, bet kai į ekraną patenka Kurčnebylys Sūnus su atitinkama mimika ir gestikuliacija, nori nenori imi „suprasti“ (galbūt klaidingai), kad filmo herojumi žmogus tapo ne dėl asmenybės išskirtinumo, o labiau dėl to, kad skurdas ir negalia atrodo kinogeniškai. Nes būtent taip šitas herojus ir pristatomas. Autoriaus valia, gal jis norėjo tuo reginiu pagauti ir apgauti žiūrovus, ir tik po to vesti juos kartu savo pasakojimo keliu, kad palengva suteiktų praregėjimo jausmą. Juk ir Tėvo rusiškas burbėjimas už kadro – jis Sūnų žemina, pravardžiuoja, siundo dirbti anam nepakenčiamus ūkio darbus – tarnauja tam pačiam: savotiškai apgavystei, nuomonės apie nevykėlį, kvailį, „nuopisą“ sudarymui. O juk tai rakursas, kurį „Šaltų ausų“ kino pasakojimas ardys ir keis epizodas po epizodo.
Atidus, lėtas, į kino poeziją linkęs operatorės Kristinos Sereikaitės kino žvilgsnis stebi Sūnų, jo darbą, o iš tiesų – bendravimą su prižiūrima banda, kiekvienu gyviu, kerpama avimi ar ką tik gimusiu veršiuku, su medžiais. Joks tai nevykėlis ar kvailys, tai greičiau savita artistiška siela, gamtos vaikas, jautrus ir įdomus žmogus, tačiau įkalintas sodybos rėmuose, tėvo namuose turintis pastumdėlio vaidmenį ir išsilaisvinantis tik su gyvuliais ir medžiais, o gyvenimas šiurkštus, kraujo balomis patvinęs, nes gyvuliai kaime laikomi juk ne poezijai. Ir tos pavadinimo „Šaltos ausys“ – iš tiesų apie Tėvą, nejautrų, suirzusį, gyvenimo juodumoje panirusį.
Mikuta ir Sereikaitė – jauni dokumentininkai, lietuviškos kino mokyklos auklėtiniai, atrodo, ir gabūs, įdomūs kino laisvūnai, ir šiek tiek tos mokyklos įkalinti. Taip, degraduojantis kaimas, taip, lėtumas, taip – gražūs kadrai iš negražios buities, ekrane virstančios būtimi. Taip, herojų istorija, ištirpstanti vaizdų poezijoje. Bet „Šaltose ausyse“ juntu jų išsilaisvinimą iš pamokų. Jų herojus Kurčnebylys Sūnus šlapiu skuduru švariai išplauna trobos grindis – ne kaip Tėvo tarnas, o kaip Žmogus, kuris nori gyventi švariai ir oriai savo namuose. Ir Tėvas nors surūgęs, bet pasitraukia, kad netrukdytų, po to akies kraštu stebi televizijos sporto programą, kuri taip labai domina jo Sūnų. Po to Sūnui vėl teks dalyvauti avies žudyme, nes tokia yra tvarka,toks supratimas, Tėvo namuose, bet mes jau žinome, kad Sūnus turi savo principus, savo jausmus ir savo gyvenimą, tegu ir tuose pačiuose Tėvo namuose.
Štai tokia „Šaltų ausų“ turinio simbolika, kurią linkėjimų burtažodžiais galima persakyti ir filmo autoriams.
