Po KP premjerų.Didžiosios vienatvės
Šiemet „Kino pavasario“ lietuviškų trumpametražių premjerų programą sudarė penki žanrais ir kino kalbos priemonėmis skirtingi filmai: lėlinės animacijos Urtės ir Johan Oettingerių filmas „Nuopuolis“, animacinis Nathano Jureviciaus ryškiaspalvių ir magiškų pasaulių filmas „Virsmas“, Jono Trukano absurdo komedija „Žmogus vielabraukis“ apie superherojumi tapusį troleibusų mechaniką, dokumentinis Lino Mikutos filmas „Šaltos ausys“ ir Šarūno Barto portretas bei autoportretas filme „Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien“, sukurtas gausios režisieriaus bendrakeleivių komandos: Jurgos Dikčiuvienės, Eitvydo Doškaus, Gintarės Sokelytės, Jurgio Matulevičiaus, Jurgio Žymančiaus ir paties Šarūno Barto. Iš šių filmų bene daugiausiai minčių ir klausimų kelia „Šaltos ausys“ ir „Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien“ – filmai, kuriuos iš dalies vienija bandymo kalbėti apie save ir kalbėti su savimi motyvas.
Lino Mikutos dokumentinis filmas „Šaltos ausys“ pasakoja apie vienkiemyje gyvenančius tėvą ir kurčnebylį sūnų. Uždara jųdviejų kasdienybė atskiria šiuos ne tik nuo civilizacijos ar visuomenės, bet ir vieną nuo kito. Režisierius kalba apie du personažus ir dvi istorijos puses, pats tarsi nepasirinkdamas prikišamos advokato perspektyvos. Iš dviejų skiritngų polių – tėvo ir sūnaus – ir kyla pagrindinis nesutarimas. Tėvas savo sūnų laiko ligoniu, negebančiu reikšti minčių ir natūraliai bendrauti. Sūnų Valerijų filme matome jautrų gyvybei: gamtai, žmogui, gyvuliams. Jųdviejų konfliktas randasi iš skirtingų pajautų ir skirtingo gebėjimo kalbėti. Suprantamas tėvo nerimas sūnaus atžvilgiu: pats sensta, o sūnui vis dar prireikia jo pagalbos, prižiūrint ūkį ar imantis buitinės veiklos. Tačiau tėvo nerimas nuo pat pradžių turi liguisto priešiškumo.
Linas Mikuta filme „Šaltos ausys“ nustebina dokumentinio fiksavimo gebėjimu sukurti esminius kulminacinius taškus, o šie asociacijų pagalba žiūrovui išprovokuoja ir emocijas, ir logiškas išvadas. Dažnas dokumentinis filmas sukrečia savo tiesmukumu, ironija ar absurdu, tačiau Lino Mikutos vaizdinis dokumentavimas pasiekia tam tikrą simbolinį kalbėjimą. Paradoksalu, jog visi šie trys personažai – tėvas, sūnus ir režisierius, besislepiantis už kino kameros turi savitą kalbą. Režisierius tokį grubų ir buitišką šeimos santykį paverčia poetišku ir skausmingu išgyvenimu. „Šaltos ausys“ jautriai ir paprastai kalba apie tai, kokie vis dėlto tolimi ir nepažįstami gali būti patys artimiausi žmonės – tėvas ir sūnus. Visi savo vienatvėse.
Filmas „Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien“ sukurtas specialiai režisieriaus kūrybos retrospektyvai, vykusiai Paryžiaus Pompidou meno centre. Ir nors šis filmas turi aiškų žanrą ir temą, tačiau režisieriaus portreto ir autoportreto susiliejimas ekrane pavirsta ta pačia išgryninta Š. Barto kino kalba: lėtu, bet intensyviu erdvės ir laiko neapibrėžtu ritmu, primenančiu gilų kvėpavimą. Režisierius kalba apie kūrybos reikšmę jo asmenybei, apie kino meno įsiveržimą į jo, dar jaunuolio, gyvenimą ir visapusį pasinėrimą į vaizdų kalbą. Barto pasakojimas filme pinasi su dokumentiniais kadrais iš ankstesnių režisieriaus filmavimo aikštelių, kur, pavyzdžiui, Gena (akt. Šarūnas Bartas) lipa apsnigtu ir apledėjusiu stogu, tempdamasis paskui meilužę Sašą (akt. Klaudija Koršunova) arba bene jautriausioje „Eurazijos aborigeno“ (rež. Š. Bartas, 2010) scenoje, kai Gena šildosi prie ugnies, o jo juokas nejučiomis pereina į nevilties kupiną verksmą. Barto filmuose svarbus būsenos ir atmosferos sukūrimas, kuris, akivaizdu, persidavė visai kūrybinė komandai. Kino studija „Kinema“, visų pirma, man asocijuojasi su tam tikra komuna, kurioje verda uždaras gyvenimas. Paskutiniuose filmo „Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien“ kadruose – medinis namas miško viduryje, kuriame ir įsikūrusi ši Barto bendraminčių komuna, dar labiau mistifikuoja ir taip paslaptingą Šarūno Barto pasaulį.
Klausimas „kur aš esu šiandien?“ sulaukia daug abstrakčių atsakymų. Stebint Šarūną Bartą ekrane, lėtai pučiantį cigaretės dūmą ir bandantį nubrėžti ribas tarp kūrybos ir savęs, į galvą ateina Genos žodžiai: „Gyvenimas trumpas ir, galima sakyti, jog didžioji jo dalis jau praėjo, o aš net nepastebėjau. Aš norėčiau dar kartą giliai įkvėpti.“ Ir tikrai, viso filmo metu giliu ir lėtu kvėpavimu režisierius stabdo savo kūrybinio gyvenimo laiką, prisimindamas vieną ar kitą akimirką. Kaip Baronas Miunhauzenas, pasak paties Barto. Ar Napoleonas. Aš sakyčiau, kaip Don Kichotas.
KP archyvo nuotraukoje - filmo "Šarūnas Bartas:kur aš esu šiandien" kadras.
