KP premjera.„Ateljė „Rojaus drabužiai“ – atokvėpio akimirka
Be keturiolikos minučių dvylika rodo sieninis laikrodis laivo valdymo patalpoje, kurioje tarsi soste, apsuptas išmaniųjų ekranų, sėdi šiuolaikinis kapitonas. Tai kadras iš režisierės Albinos Griniūtės pirmojo ilgametražio dokumentinio filmo „Ateljė „Rojaus drabužiai“ (Lietuva, Suomija, Estija, 2016), atidariusio „Lietuvių filmų premjerų“ programą šių metų „Kino pavasario“ festivalyje. Kino teatro koridoriuose tvyro šventinis filmų mylėtojų šurmulys, kupinas lengvo pirmojo pasimatymo su ekranu jaudulio. A. Griniūtės dokumentiką Vilniuje sutikau trečiąją festivalio dieną. Filmo atmosfera savo ramybe ypatingai skyrėsi nuo entuziastingų sinefilų nuotaikos kino teatre. Net kino salėje susirinkusių ramių žiūrovų yra keliasdešimt kartų daugiau nei Suomijos salose visus metus gyvenančių žmonių, kurių skaičius siekia „vienuolika – trylika“, kaip teigia viena filmo herojė.
„Ateljė „Rojaus drabužiai“ – poetinės dokumentikos filmas, kuriame tikrovė tampa impulsu kino eilėraščiui sukurti. Filmo stilius atspindi jo autorės žvilgsnį į tikrovę. Visų pirma, Suomijos salų gamta ir gyventojų kasdienybė matoma nespalvotai. Nespalvotuose, preciziškos kompozicijos kadruose išryškėja šviesos materija; visa, kas užfiksuota, atrodo idealizuota. Filme pasikartoja infraraudonuosius spindulius praleidžiančios kameros filtru filmuoti gamtos vaizdai, kuriuose lapuočiai medžiai atrodo akinamai balti tamsesniame dangaus fone. Tokiuose magiškos tikrovės kadruose dominuoja šviesa. Matyt, arčiau rojaus, saulė šviečia ryškiau. Pasikartojančios „infraraudonųjų kadrų“ sekos tampa amžinybės leitmotyvu. Operatorius Saulius Lukoševičius susitikime su žiūrovais atskleidė, kad pastarajam efektui pasiekti leido išardyti savo kamerą ir įmontuoti infraraudonuosius spindulius praleidžiančius filtrus. Filmui būdingas tikrovės estetizavimas atspindi kūrėjų susižavėjimą Suomijos salų peizažais ir jų gyventojais.
Meditatyvus filmo ritmas, minimalūs garsai (kompoz. Pekka Lehti) pabrėžia alternatyvų miesto gyvenimo greičiui būvį. Filmas perteikia ne sustojusį, stagnacijos laiką, bet gebėjimą būti dabarties akimirkoje. Filmo herojams galima pavydėti natūralaus buvimo kameros akivaizdoje, nes jie geba būti čia ir dabar. Stebint minėto laivo vado harmoningų bruožų veidą, filmuojamą stambiu planu, negali susilaikyti nuo minties, kad tai neatrastas, tobulas kino aktorius.
Vienas filmo bruožų – jame nėra „kalbančių galvų“, herojų balsai ir minčių nuotrupos girdimos už kadrų, vaizduojančių gamtą ar juos pačius kasdienėje veikloje. Filmo kompozicijoje labiausiai išplėtojama salos gyventojos siuvėjos istorija. Pavadinimas „Ateljė „Rojaus drabužiai“ atspindi moters veiklą: ji siuva baltus, žemę siekiančius rūbus – laidojimo drabužius. Įsimintinos, stambiu planu filmuojamos, dirbančios moters rankos, lydimos tylių siuvimo proceso garsų. Pastarieji kadrai filmo kontekste įgyja žmogaus baigtinumo įsisąmoninimo prasmę; mirties jaukinimasis tampa kasdienybės dalimi. Kita filmo herojė – paauglė mergina atskleidžia, kad gyvenimas saloje reikalauja stiprybės. Vasarą salų gamta primena rojaus idilę, tačiau pasitaiko žiemų, kai jūra užšąla ir nutraukia susisiekimą tarp salų. Nors atrodo, kad žmogui, gebančiam harmoningai sugyventi su gamta, nėra ko nerimauti, tačiau mergina pasidalina didžiausia savo baime – artimųjų netektimi. Kino eilėraščio „Ateljė „Rojaus drabužiai“ kompozicijoje išryškėja susitaikymo su praradimu tema.
Net tamsoje yra šviesos, nes vienas filmo herojus naktį gaudo drugelius. Siuvėjos rankose – adata, siuvinėjanti laidotuvių rūbą, vyro delne – drugelis, trapiausias padaras. Drugelių gaudytojas mini, kad yra tokių, kuriems patinka šviesa, o yra, pasirodo, ir ašarų drugiai, kurie geria iš karvių akių, o kai kurie gyvena vos kelias valandas. Filmo kompozicijoje egzistuoja ir „makro kadrai“, pavyzdžiui, priartinti drugeliai ar vabalas, tačiau jie nepritraukiami per arti, juos supa dideli erdvės plotai. Nuo smulkiausių elementų svarbu sekti erdvės ir objekto proporcijų santykį. Subjekto padėtis erdvėje atspindi žmogaus būseną. Suomijos archipelage gyventojų nedaug, nors filmo herojės balsas už kadro pasakoja, kad jų saloje žmonės sugyvena draugiškai ir yra tarsi šeima, tačiau vaizdai byloja, kad šie žmonės didžiąją laiko dalį praleidžia vienumoje. Kapitono laivas atrodo toks mažas, palyginus su vandenų plotu. Mergina galbūt skrodžia įlanką motorine valtimi ir šiandien, tik prieš ją nėra operatoriaus.
Griniūtės filmas jokiu būdu nesiekia slegiančios vienišumo būsenos, priešingai, jos veikėjai nors ir vieni, neatrodo vieniši. Tai asmenybės, atradusios savo pašaukimą ir vietą. Be to, filmo herojai – tai ne Roberto Verbos archajiški kaimo gyventojai, o šiuolaikiški žmonės, kurių gyvenimas stipriai skiriasi nuo miesto kasdienybės. Būtent todėl, stebint filmą vis tiek kyla klausimai: „Ar salų gyventojai niekada nenorėjo išvykti kitur? Ar jiems neliūdna gyventi ten, kur nėra teatrų, kino salių, galerijų; kur beveik nėra kitų?“. Iš tiesų, tai spąstai žiūrovui, nes herojai gyvena ten, kur įžvelgia prasmę, o režisierės Albinos Griniūtės „Ateljė „Rojaus drabužiai“ – tai švelnus ir šviesus, trumpas sustojimas pamąstymui apie gyvenimą ir mirtį, kuris nesužeidžia.
KP archyvo nuotraukoje - filmo „Ateljė „Rojaus drabužiai“ kadras.
