KP. Kartas jungiantys kalnai

Marijos Stonytės dokumentinis filmas „Kalnai kalnai“, pristatytas šių metų „Kino pavasario“ Studentų filmų konkurso programoje, – tai dar vienas įrodymas, kad poetinė dokumentika vis dar tebejaudina jaunuosius kino kūrėjus.

Filme fiksuojama viena iš Laimos Armalienės (filme vadinamos tiesiog Laimute) stovyklų Ukmergėje. L.Armalienė turbūt vyriausia Lietuvos turistė, užsidegusi keliautoja, kuri jau garbaus amžiaus vis dar organizuoja turistines stovyklas moksleiviams. Filme Laimutė beveik nekalba, išimtis yra tik kelias minutes trunkantys jos bandymai įkalbėti paauglius „turistiniam žygiui“ į vieną iš Ukmergės dvarų, - dažniausiai ji dainuoja. Sunku pasakyti kiek sąmoningai ir ar sąmoningai filme L. Armalienė dažniausiai rodoma sėdinti kėdėje-soste ir apskritai kuriamas keistas mistinis jos kaip „didžiosios motinos“ įvaizdis.

M. Stonytė nesidomi jaudinančiomis asmeninėmis istorijomis, gyvenimo faktais, herojų nuomone vienu ar kitu klausimu. Apskritai „Kalnai kalnai“ – tai ne asmenybės portretas, L. Armalienė tampa tik priemone, mediumu kalbėti apie vienatvę, laiką ir, tikriausiai, kitas egzistencines patirtis.

Visgi man asmeniškai filme įdomiausi stovykloje dalyvavusių provincijos paauglių pasisakymai, net koncertiniai etiudai. Kelia nuostabą tai, kad, atrodytų, statiškame bendro plano kadre gali atsiskleisti tiek daug išgyvenimų ir patirties. Jaunuoliai vien savo kūnu, žvilgsniais, rankų judesiais liudija save ir savo gyvenimus, kurie tikrai neatrodo lyg „per sviestą eitų“.

M. Stonytės filmas „Kalnai kalnai“  neieško gyvenimo dramų, nebet kartų konflikto, kuris, manyčiau, yra šiek tiek paviršutiniškas, nelabai įtikinantis. Tačiau stipriausia režisierės pusė – tai gebėjimas portetuoti. Paprastais pasisakymais ką šiandien veikė ar veiks, banalių šlagerių atlikimais M. Stonytės filmuojami žmonės atskleidžia savo emocijų ir išgyvenimų panoramą.

Ilona Vitkauskaitė

Ironiška nostalgija kartu su empatija persmelkia jaunos režisierės Marijos Stonytės trumpametražį dokumentinį filmą „Kalnai kalnai“ (Lietuva, 2015), kuris dalyvauja „Kino pavasario“ studentų filmų konkurse. Dokumentikoje užfiksuota pernai pavasarį įvykusi moksleivių stovykla Ukmergėje atskleidžia kartų skirtumus. Pagrindinė filmo herojė  profesionali keliautoja Laima Armalienė pristatoma tarsi „paskutinis mohikanas“ šiuolaikinių moksleivių tarpe.

Dažnai stambiu planu filmuojama pagrindinė herojė išsiskiria iš aplinkos; ji ir dvylikos–trylikos metų amžiaus vaikai priklauso skirtingiems laikams. Keliautojos palaikoma „alpinizmo dvasia“ iš tiesų atrodo gyva tik filmo pradžios nespalvotose nuotraukose – jaunystės kelionių atsiminimuose. Šiandien stovyklos vadovei prireikia jėgų net motyvuojant jaunus žmones aplankyti Ukmergės dvarus. Palyginus su keliautojos kažkada įveiktais kalnų keliais, ši stovykla yra saugus ir jaukus atostogų žygis, tačiau jaunajai kartai jis tampa iššūkiu, – lietus, permirkę rūbai gali tapti kliūtimi, nugalinčia smalsumą pamatyti naujas vietas. Bet filme neakcentuojamas kartų konfliktas, tai tik natūralios skirtingo laiko ir patirties žmonių skirtybės, kurias nugali besąlygiškas vienas kito priėmimas.

Stovykla – kolektyvinio būvio iššūkis ir džiaugsmas, pastarasis geriausiai atsispindi susipažinimo ir atsisveikinimo vakaruose, kuriuose svarbiausia – kartu atliekama daina. Skirtingose vadovės ir mokinių dainose atsispindi kintančios vertybės, tačiau daina – tai ir kūrybingas komunikacijos būdas, padedantis prisistatyti ir pažinti vieniems kitus. Filmo kompozicijoje akcentuojamos įkvepiančios herojės dainos apie kalnus, kuriuos svarbiausia – įveikti savyje.

Režisierė stebi stovyklos ir žygių kasdienybę išlaikydama korektišką, žmogišką požiūrį, kuriame yra ir švelnios ironijos. Ukmergės lankytinų objektų gidai ir stovyklautojai, kurie pristato vietą ar dalinasi dienos įspūdžiais, fiksuojami statiškais bendrais planais, kuriuose jie atrodo tarsi atsakinėjantys prie lentos mokiniai – susikaustę ir „oficialūs“. Tai sukelia švelnią ir atlaidžią šypseną, tokią, su kuria pagarbiai žvelgiame į tai, kas žmogiška, atpažįstama ir atrasta. Dokumentinis filmas „Kalnai kalnai“ yra ir liudijimas apie nenutrūkusį ryšį tarp skirtingų kartų.

Ieva Tumanovičiūtė

LMTA studentės Marijos Stonytės dokumentinis trumpametražis filmas „Kalnai kalnai“ pasakoja apie vyriausią Lietuvos keliautoją Laimą Armalienę. Režisierė leidžiasi į kelionę kartu su Laimute ir jos vadovaujama moksleivių turistų grupe. Keliaudama po Ukmergės dvarus ir fiksuodama stovyklos kasdienybės akimirkas, jaunoji režisierė kuria savo kino kalbą. Ji montuoja filmą palikdama „nereikalingus“ kadrus: ištęsia mizansceną tiek, kad ši netrukdomai pereina į „užkulisinį“ vaizdą – natūralų, nesumeluotą sutrikimą. Stebime, kaip pasikeičia (surimtėja, jaudinasi) dauguma režisierės pašnekovų, pasakojantys apie stovykloje jau patirtus ir dar laukiančius nuotykius. Žaismės kupini kadrai, kuriuose jaunieji stovyklautojai nepastebi kameros, tačiau vos tik jie atkreipia dėmesį į persekiojantį svetimą žvilgsnį, juos ima kontroliuoti jaudulys. Tai ryški filmo nuotaikos kūrimo priemonė. Paradoksalu, jog kameros (svetimo, žiūrovo žvilgsnio) pastebėjimas filmui prideda natūralumo. O tąsūs kadrai palieka neišdailintą dokumentinio kino formą. Režisierė kuria ir išbando savo kino kalbą, jai naujas priemones, kurios ekrane atrodo labai natūraliai ir atskleidžia sumanymo esmę.

Rimgailė Renevytė

Filmas „Kalnai kalnai“ rodomas balandžio 9 d. “Pasakos” kino teatre Studentų filmų konkurso programoje. Seanso pradžia 11 val. 15 min.