KP. „Namo“ – apmąstymų laikas

Meilė kinui ir Vilniui persmelkia režisierės Gabrielės Urbonaitės trumpametražį vaidybinį filmą „Namo“ (Lietuva, JAV, 2016), pristatytą „Kino pavasario“ Studentų filmų konkurse. Kino miniatiūra prasideda Vilniaus miesto vaizdais (operatorius Pal Ulvik Rokseth), pagrindinė filmo veikėja – jauna aktorė, pirmasis filmo dialogas – apie uždarytą „Lietuvos“ kino teatrą. Filme atsispindi išmoktos pamokos iš didžiųjų kino meistrų ir pirmosios gyvenimo kelio pasirinkimo krizės patirtys.

Filmas „Namo“ – tai istorija apie jauną žmogų, kuris susidūręs su kliūtimi suabejoja savo svajone. Tokioje kritinėje situacijoje, išblėsus tikėjimui savimi, sunku eiti kažkada pasirinktu keliu, todėl grįžimas į praeities ir atminties vietą – namus virsta savirefleksijos aktu. Filmo veiksmo laikas – viena diena, per kurią pagrindinė veikėja palaipsniui įsisąmonina kaitos pojūtį. Tai, kas kadaise buvo artima, tampa svetima. Aktorei Severijai Bielskytei pavyksta perteikti pagrindinės veikėjos Ievos, abejojančios savo pašaukimu ir grįžusios į gimtąjį miestą, susimąstymą, švelnią nuostabą, besikaupiantį nusivylimo kartėlį ir tylų susitaikymą. Palyginus su išraiškinga filmo vaizdine kalba, dialogai kartkartėmis suskamba kiek neįtikinamai.

Filme palaipsniui atsiskleidžiama pagrindinės veikėjos priešistorė: siekdama įgyvendinti savo svajonę, prieš ketverius metus ji paliko gimtąjį miestą, artimuosius ir išvažiavo į JAV. Susidūrimas su negailestingu Holivudu bei savo ribų suvokimas nuvilia ir atitolina svajonę, todėl stiprybės semtis veikėja sugrįžta į namus, kuriuose kadaise buvo gera, o tikėjimas – toks stiprus. Tačiau sugrįžimo kelias virsta nusivylimų virtine: vietos, kur įvyko Ievos lemtingi gyvenimo įvykiai – „Lietuvos“ kino teatro – nebėra; mama išnuomojo jos kambarį; dramos būrelio draugų interesai per metus pasikeitė ir iš idealų virto „normaliais suaugusiųjų“ siekiais; jaunystės meilė, kurios pagrindinė veikėja išsižadėjo pasirinkusi savo svajonę, išblėso. Simboliška, kad su draugu mergina klaidžioja „Lietuvos“ kino teatro griuvėsiuose, o finalinėje scenoje rymo ant tilto virš Neries. Ir čia, ir ten visa tapo svetima ir tik ištikimas, toks pats paklydęs nuo senatvės šuo, gali tapti artimas jaunam klajokliui.

G. Urbonaitės „Namo“ – svarus liudijimas, kad per dvidešimt minučių kino raiškos priemonėmis galima papasakoti istoriją, tai užtikrintas jaunos režisierės profesionalumo įrodymas.

Ieva Tumanovičiūtė

Filme „Namo“ režisierė Gabrielė Urbonaitė pasakoja apie daugumai patirtą būseną, kada grįžti namo, tačiau namų, kuriuos prisimeni, jau nebėra. Kodėl Ieva (akt. Severija Bielskytė) grįžta į Vilnių iš svajonių Holivudo suprasti galime tik iš jos nutylėjimų, užuominų, žvilgsnių. Ši nuotaika lengvai pasklinda filmo erdvėje nuo pat pirmųjų kadrų. Režisierė įdomiai dėlioja laiko akcentus – montažo principu peršokama nuo vienos veiksmo (nebūtinai veiksmo) vietos, prie kitos: Ievos ir Tado (akt. Šarūnas Zenkevičius) pasivaikščiojimas po naktinį Vilnių laiką matuoja „iškirptais“ atstumais – kadras pasibaigia vienoje konkrečioje vietoje, o po akimirkos tęsiasi kitoje. Lygiai taip pat laikas išsitęsia pirmuose filmo kadruose, kai Ieva važiuoja namo, o automobilyje skambanti muzika pasikeičia, vos tik spėji ją atpažinti. Tačiau skirtis tarp Severijos Bielskytės ir Šarūno Zenkevičiaus vaidybos labai didelė. Galbūt dėl to „kaltas“ aiškus ir tvirtas Zenkevičiaus kuriamas charakteris. Jo dalyvavimas filme meniškai ir profesionaliai praturtina Gabrielės Urbonaitės filmą. Tuo tarpu Ievos ir mamos (akt. Viola Klimčiauskaitė) dialogai skamba labai nenatūraliai, demonstratyviai. Galima suprasti jaunos aktorės priemonių paieškas, tačiau, tokiu atveju, norėtųsi bent jau labiau užtikrintos partnerės, kurie padėtų įvaldyti profesiją pirmuosius ar antruosius žingsnius žengiantiems kolegoms.

Rimgailė Renevytė

Gabrielės Urbonaitės trumpo metražo filmas „Namo“, kaip ir ankstesnysis „Plaukikė“ (2013), – tai mediatyvus filmas apie jauną merginą, jos išgyvenimus ir ją supantį pasaulį. 22-ejų Ieva (Severija Bielskytė) grįžta į gimtąjį Vilnių po ketverių Los Andžele praleistų metų (mergina svajoja tapti kino aktore). Tačiau jos kambarį mama išnuomavo kitai merginai, buvę draugai nekelia didelio susidomėjimo, o buvęs vaikinas jau pradėjo kitą gyvenimą.

„Namo“ – tai filmas apie žmogų „be vietos“ globaliame pasaulyje, emigracijos patirties refleksija. Šiame svarstymų apie pakitusią namų sampratą kontekste G. Urbonaitė spėja išreiškti ir Lietuvos kino bendruomenės nostalgiją griūnančiam „Lietuvos“ kino teatrui.

Žinoma, filmo istorija „klišinė“ ir banali, kaip ir pagrindinės filmo veikėjos Ievos sulyginimas su senu šunimi, nerandančiu kelio namo. Tačiau tam tikri estetiniai sprendimai ( aprasojęs veidrodis mėlynoje vonioje, sapniški kadrai) kelia grynai kinematografinį malonumą ir byloja apie režisierės sinefiliją.

Ilona Vitkauskaitė

Filmą „Namo“ galima pamatyti balandžio 9 d. Studentų filmų konkurso programoje, seansas prasideda 11 va. 15 min. “Pasakoje”, ir balandžio 13 d. Trumpo konkurso programoje, seansas prasideda 17 val. 45 min. “Pasakoje”.

"Kino pavasario" archyvo nuotr.