„Manifestas ofise šiuo metu kabo aukštyn kojomis“

Šeštadienį „Kino pavasaryje“ įvyks režisieriaus Igno Miškinio vaidybinio ilgametražio filmo „Karalių pamaina“ premjera. Su režisieriumi apie kūrybą, „švenčiantį“ 10-metį jo kartos režisierių manifestą ir kas iš jo liko, naują filmą kalbasi kino kritikė, kultūros istorikė Elena Jasiūnaitė. 

Pradėkime nuo studijų. Kaip apskritai nusprendėte tapti kino režisieriumi?

Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją patekau atsitiktinai. Dirbau apsauginiu, turėjau nemažai laisvo laiko – daug skaičiau. Kartą beskaitant laikraštį automobilyje šalia sėdintis kolega tarė: „Žiūrėk, į kino režisūrą priima, tu toks šiek tiek keistas, gal tau tiktų?“. Ir tiko.

Na, galbūt dėl režisūros studijų šiek tiek „kalta“ ir buvusi mokytoja Violeta Tapinienė. Kai mokiausi mokykloje, ji visus, vietoje nenusėdinčius moksleivius, įtraukdavo į užklasinę veiklą, susijusią su teatru.

Ir kaip tuo metu įsivaizdavote ateitį – kas bus, kai baigsite režisūrą? Nebuvo baisu?

Neįsivaizdavau nieko. Tiesiog buvo įdomu, avantiūra... Nebuvo baisu.

Nekilo jokių abejonių, dėstytojai nepasakojo apie tai, kas bus sunku?

Tuo metu, kai mokiausi, atrodė, kad dėstytojai gyvena kažkokiame kitame pasaulyje. Jų gąsdinimų mes nepriėmėme. Galvojome, kad viskas bus nuotykis, romantiška, darysime kažkokį kiną... Su kuo jis valgomas, dar nežinojome. Vėliau paaiškėjo.

Kaip tik praėjo dešimt metų po Jūsų su dar šešiais kolegomis 2006 m. publikuoto „Kino manifesto“. Ar pamenate, kaip apskritai nusprendėte jį parašyti?

Žiūrint iš dabartinės perspektyvos man atrodo, kad tai labiau ir buvo manifestas dėl manifesto. Jis mūsų ofise šiuo metu kabo aukštyn kojomis. O tada buvo linksma. Kaip sakoma? Kiekviename pokšte yra dalis tiesos? Manifeste kažkokia tiesa taip pat buvo. Bet nemanau, kad kas nors iš tų septynių režisierių bent kartą į metus prisimena, kad toks manifestas iš viso kada nors egzistavo.

Vis tik buvote septyniese. Ar galvojote apie save kaip apie režisierių kartą? Ar kažkas tuo metu be manifesto jus jungė?

Tuo metu – galbūt. Tačiau panašiau, kad labiausiai jungęs daykas ir buvo tas manifestas.

Ir kaip Jūs prisimenate tą laikotarpį, kurio metu ir kilo mintis susirinkti ir jį parašyti?

Aršiausias manifestantas buvau tikrai ne aš, o Donatas Vaišnoras. Dabar jis kažkur ne Lietuvoje. Tiesą pasakius, nežinau, ką jis šiuo metu veikia. Jis jau buvo paragavęs kino, aš tuo metu dar tik pradėjau. Dabar sunku viską prisiminti. Buvo juntamas kažkoks neužtikrintumas, nebuvo aišku, kas čia bus, vyko kažkokie pokyčiai... Tuo metu buvome jauniausia karta. Na, ir kad mūsų iš karto nepamirštų, nusprendėme palikti kokį nors parašą. Dar nieko nepadarius. Taip būna, ar ne?

Nors ne, šiek tiek meluoju, tuo metu jau buvau sukūręs trumpametražį filmą „Lengvai ir saldžiai“. Pirmasis ilgametražis manifesto ribose buvo mano filmas „Diringas“, o su „Artimomis šviesomis“, galima sakyti, treji manifeste numatyti metai ir pasibaigė. Planas buvo toks, kad mes septyniese padarysime dešimt filmų, bet ne, nepavyko.

Manifesto nebėra. Kaip pasikeitė praėjus dešimčiai metų Jūsų požiūris, bendra situacija?

Pasikeitė viskas. Ir požiūris pasikeitė, ir net muzikos kitokios klausausi. Geriau būtų pagalvoti apie tai, kas nepasikeitė. O nepasikeitė gal... Aš manau, kad galbūt kita forma – gal geriau, gal linksmiau, bet toks naujas kažkieno kito parašytas manifestas gali atsirasti kiekvieną kitą dieną. Kino konjunktūra vis tiek egzistuoja, ir parašyti prieš ją manifestą yra labai paprasta.

Pereikime prie lietuviško kino – jis dažnai minimas manifeste, todėl turbūt tuo metu atrodė svarbus kaip reiškinys? O dabar?

Tada viskas atrodė svarbu. Visi buvome „be plunksnų“ ir nei vienam nebuvo aišku, kaip reikėtų „įeiti“ į kino pasaulį. Kai esi jaunas – viskas atrodo daug baisiau. Tada ir atsiranda visokie manifestai. Pradedi garsiai rėkti ir tikiesi, kad kas nors tave pamatys arba išgelbės. Nežinau, ar manifestas mus išgelbėjo, galbūt labiau paskandino. Bet jei jo nebūtų – nemanau, kad būčiau daręs ką kita. O lietuviškame kine... Nežinau, kas jame pasikeitė. Nebent tai, kad atsirado tas „popkorninis“ šlamštas. Atsiminiau straipsnį pavadinimu „Lietuviškas kinas atgyja“ ar panašiai. Kaip apskritai galima rašyti, kad tai yra kinas?  Nesakau, kad tas produktas negali egzistuoti. Kaip produktas. Kažkas eina jį žiūrėti, kažkam jis patinka. Kažkas valgo sūrį, o kažkas – sūrio produktą. Ar sūrio produktas yra sūris, aš nežinau, turbūt į šį klausimą galėtų atsakyti dietologai. Tad ar tas komercinis kinas yra kinas aš taip pat nežinau. Tai yra kažkas, kas turi kino formą.

O autoriniame kine, manau, niekas labai nepasikeitė. Kas tikrai išliko iš manifesto laikų – tai tas mistinis, urbanistinėmis legendomis apipintas „lietuviškas nacionalinis kinas“. Daug žmonių apie jį kalba, galbūt jie ir žino, kas tai yra. Aš – ne, tikrai nežinau. Tai keistas terminas, kurį girdint visiems darosi šiek tiek nesmagu – gal tas nacionalinis lietuvių kinas tikrai yra, tik aš, mes jo nesukuriame? Man atrodo, kad reikia į tai nusispjauti ir tiesiog daryti tai, ką darai.

Norėčiau paklausti apie jaunąją kino režisierių kartą. Ar netyčia nedėstote LMTA?

Dėsčiau vieną semestrą, o po to išėjau. Tuo metu filmavau „Artimas šviesas“, tad didžiąją dalį laiko praleidau filmavimo aikštelėje. Tame kurse buvo L. Lužytė, R. Eltermanas, A. Blaževičius, I. Veiverytė... Visi susidraugavome, o po to aš išėjau. Norint dėstyti tam reikia daug ruoštis, o jeigu darysi vien tai – teks gerai pagalvoti, iš ko galėtum išgyventi.

Tačiau stebite, ką daro jaunoji karta?

Žiūriu kiekvieną kartą, kai Lietuvos kino festivaliuose būna jaunųjų režisierių filmų programos.

Ir kaip atrodo, kuo jie skiriasi nuo Jūsų kartos?

Lyginant su mūsų karta, technine, vaizdo prasme jie yra labai pažengę į priekį. Bet man atrodo, kad jiems šiek tiek blogai su konceptais, pradėjo dominuoti forma – mažiau dėmesio kreipiama į savo idėją, jos originalumą, ir daugiau į tai, kaip ji atrodys. Atsimenu, kaip kokiais 2000 m. ŠMC mane užpuolė vienas žymus menininkas ir pasakė, kad mūsų kartos problema yra ta, kad mes per daug dėmesio kreipiame į turinį pamiršdami formą. Panašu, kad dabar kažką iš jaunųjų būtų galima užpulti dėl atvirkštinės priežasties. Galbūt jie su tuo dar ir susidurs.

Grįžkime prie Jūsų kūrybos. Gavote „Sidabrinę gervę“ ir tada – septynerių metų tyla.

Tai va, čia „Gervė“ ir kalta, nereikia jų. Ne, iš tiesų taip tiesiog susiklostė aplinkybės.

 

Nebuvo noro viską tiesiog mesti?

Taip, vienu metu atrodė, kad kino daugiau nebekursiu. Matyt, kad filmuodamas „Artimas šviesas“ priėmiau per daug kompromisų. Tame gyvenimo etape tai buvo labai ilgas ir sudėtingas procesas, su kuriuo susidūriau pirmą kartą. Buvau nepatenkintas ir savimi, ir... Negaliu pasakyti, kad filmas nepavyko. Bet man atrodo, kad po to buvo prasidėjusi kažkokia kūrybinė krizė.

Ar galima paklausti, kokie buvo tie kompromisai?

Gamybiniai. Mes buvome vieni pirmųjų. Na, ne pirmieji, bendros gamybos su kitomis šalimi produkcijos jau buvo – Šarūnas Bartas turbūt visada dirbo tik taip. Tačiau toks darbas – viska ko dalijimasis 50/50 - nebuvo dažnas. Nežinau, galbūt prodiuserė labai supyktų, kad aš apie tai kalbu... Mes buvome jauni, užsieniečių kompanija – taip pat jauna, ir visi tokie išsigandę. Atrodo, kad pinigų yra, bet jie staiga mažėja, filmavimas techniškai sudėtingas. Gavosi savotiškas bėgimas. Iš pradžių po šio filmo dariau pertrauką, po pusmečio pradėjau rašyti labai didelį scenarijų. Galima sakyti, kad tada ir „susidėjau“ su S. Drunga – pats medžiagos „nebeapžiojau“ ir pasikviečiau jį. Bet, matyt, buvo per sunku, viską numečiau – nebemačiau prasmės „šaudyti į orą“. Vėliau atsirado šiokia tokia nauja idėja ir S. Drunga mane įkalbėjo, kad reikia dirbti.

Kokia tai buvo idėja ir kodėl nusprendėte, kad reikia dirbti toliau?

Tai buvo vienas epizodas iš to didelio scenarijaus. Aš jį papasakojau S. Drungai, o jis pasakė – „žinai, man atrodo, kad iš to galima sukurti atskirą filmą“. Suabejojau, galbūt? Po to pasakiau, kad jeigu tau patinka, tai gal tu pats ir daryk... Jis nesutiko. Man atrodo, kad jis iš mano minčių padarė trumpą būsimo filmo siužeto aprašą, kurį atsiuntė, ar kažką. Žodžiu, jis kurį laiką mane persekiojo sakydamas, kad aš vis tik pasiryžčiau dirbti kartu. Ir kažkaip įkalbėjo. Negaliu sakyti, kad privertė, matyt, kad mano viduje kažkas taip pat „degė“. Bet S. Drunga labai padėjo. Ir vėliau padėjo parašyti šį scenarijų. Kaip dramaturgas jis viską „sudėjo“ į vietas, nes šiam filmui vien vizualiosios pusės nebūtų užtekę. Tad prieš keletą metų rimtai susėdome ir dirbome. Jis filmo, beje, dar nematė.

S. Drunga – taip pat Jūsų kartos scenaristas, režisierius. Jautėte, kad jus vienija bendros idėjos, vertybės, požiūris į tai, kas turi būti filme?

Taip. Abiems svarbiausias dalykas yra idėja ir istorija – tai ir vienija. Iš tiesų mes esame labai skirtingi. Galbūt abiems patinka Naujoji banga, tačiau jei reikėtų paminėti kažkokius filmus –  išvardintumėme skirtingus. Net kai buvome scenarijų dirbtuvėse „ScripTeast“ jų vadovas Christianas Routh‘as paklausė: „O kaip jūs abu rašote? Jūs tokie skirtingi“. Galbūt tai ir yra gerai. Ir vienas dalykas, kuris tikrai vienija – tai tikrumo paieškos. Kad tai, ką mes darome, būtų tikra, nesumeluota, nebūtų „spalva dėl spalvos“.

Rūpi, kad kažkas žiūrės, kažkam filmas pasirodytų svarbus, įdomus?

Jeigu nerūpėtų – filmo nemontuotum. Iš tiesų turbūt net nerašytum scenarijaus. Kūrinio esmė vis tiek yra kažkoks klausimas, o ne... O ne manifestas. Be abejo, kad norisi abipusio kontakto, susikalbėjimo... Galiu grįžti prie klausimo „kas pasikeitė po 10 metų“. Pasikeitė motyvai. Tuo metu bet kokiomis priemonėmis norėjome patekti į kino kažką – pasaulį, erdvę. Ir netgi to meto kūriniuose būdavo labai daug „darymo dėl darymo“. Pati didžiausia motyvacija buvo kažkam kažką įrodyti. Įrodyti, kad aš galiu sukurti filmą. Dažnai ta pagrindinė idėja eidavo kažkur šalia. Dabar to nėra. Aš nei noriu, nei turiu kažką kažkam įrodinėti ir koncentruojuosi į tai, ką galiu pasakyti arba ko paklausti.

Jeigu nuošalėje paliksime oficialų filmo aprašymą – apie ką yra „Karalių pamaina“?

Jei vienu žodžiu – tai apie atsakomybę.

Ir kodėl manote, kad tai svarbu?

Na, jos labai mažėja, jos vietą užima pareigos, kažkas, ką mes privalome daryti. Tačiau su atsakomybės jausmu tai neturi nieko bendro. O kita vertus,  ne tik šitai jaunajai kartai, bet bet kuriai naujai atėjusiai kartai vyresnioji karta apeliuoja į jų moralę ir kaip savaime suprantamą dalyką primeta nuomonę, kad tas jaunas žmogus turi būti atsakingas už viską. Bet jeigu apverstumėme šį reikalavimą ir pažvelgtumėme į patį reikalaujantįjį, jis tik pasakytų, kad jo laikas jau praėjo ir atėjo nauja karta, dabar jie turi kažką statyti. Ir dar – mes visi reikalaujame ne tik atsakomybės, bet ir objektyvumo, kažkokios objektyvios tiesos. Bet tuo pačiu labai lengva pasiduoti skirstymui į juoda ir balta. Nežinau, galbūt tokia žmogaus prigimtis. Savo filmu aš taip pat nenoriu sakyti, kas yra gerai ir kas blogai.

Ar filmo gamybos etape įvyko daug pasikeitimų lyginant su pirmine idėja, scenarijumi?

Keitėsi. Vienas dalykas yra literatūra, kitas – scenarijus, dar kitas – pats filmas. Net jei šį filmą būtų režisavęs S. Drunga, nemanau, kad jis viską būtų palikęs taip, kaip scenarijuje. Įmanoma, bet nemanau, kad tai gerai ir prasminga.

Nebuvo nieko, kas būtų netikėta pačiam?

Nebuvo. Aš esu „pasiruošimo krapštukas“.

Kaip ruošiatės?

Labai daug repetuoju su aktoriais. Beje, aktoriui Vidui Petkevičiui tai buvo 80-asis filmas jo karjeroje. Ir jis man pasakė, kad jis pirmą kartą savo karjeroje tiek repetavo. Bet per filmavimus jis suprato, kodėl aš taip dariau.

Kodėl?

Su operatorium Rolandu Leonavičiumi dirbame jau prie ketvirto filmo. Mes kartu nusipiešiame kiekvieną filmo kadrą – gaunasi storos knygos. Per filmavimą daug kas keičiasi, bet manau, kad žymiai lengviau, kai turi tvirtą pagrindą. Daug kartų repetavęs su tuo pačiu aktoriumi labai greitai gali viską pakeisti, lengviau ir jam pačiam, ir man. Bet kiekvienas režisierius dirba kitaip. Yra tokių, kurie savo aktoriams neduoda scenarijaus, yra tokių, kurie į aikštelę patys žengia nežinodami, kas bus.

Gamyba yra tas procesas, kurio neromantizuoju. Tai yra etapas, kurį aš turiu įveikti. Jis labai sunkus, todėl reikia jam gerai pasiruošti. Labiau romantizuoti galima scenarijaus rašymą ir montažą.

 

Kuo pasireiškia montažo romantika?

Montažas ir scenarijaus rašymas yra artimesni dalykai nei scenarijaus rašymas ir filmavimas. Montaže veikia tie patys dramaturgijos principai – montuodamas kiekvieną filmą gali sukurti iš naujo.

Kiek žinau, filme paliečiama II pasaulinio karo tema. Sovietinio konformizmo temos šiuo metu viešojoje erdvėje, panašu, pakankamai populiarios. Ar ši tema neatrodė per „slidi“?

Svarstant pirmas idėjas tas filmo herojus buvo ne toks senas ir padaręs ne tą nusikaltimą. Diskutuojant II pasaulinio karo tema iš tiesų buvo daug svarstymų ir ginčų, tačiau padarėme išvadą, kad pats karas – labai aiškus simbolis, jis nekels jokių klausimų, nereikės papildomai pasakoti, kas tas žmogus yra. Viena žinia apie herojaus gyvenimą ir aplinkiniai iš karto gali jį nuteisti – „viskas, blogas“. Tokia situacija ir leidžia aplink ją konstruoti filmo siužetą, svarstyti, kaip kiti į tai reaguoja, nulipdyti dvi to paties reiškinio puses. Ir tai tikrai nėra filmas apie II pasaulinio karo nusikaltimus.

Aš tai suprantu. Bet manau, kad pats vertinimas yra be galo sudėtingas klausimas. Nežinau, ką reikia padaryti, kad galėtum į jį atsakyti.

Sutinku. Atsakymus žino sektantai, ir jie per penkias minutes mums abiems paaiškintų, kaip iš tikrųjų viskas turėtų būti vertinama. O filmas – ir apie tai. Yra personažų, kurie turi labai tvirtus atsakymus ir žino, kaip viskas privalo būti.

Ir, žinoma, kad tokios temos – tam tikra provokacija. Man atrodo, kad mes savo visuomenėje vis dar turime labai daug tabu temų. Netgi žodžių. Kad netyčia to nenorėdami nieko neįžeistumėme ir mūsų nepalaikytų blogais – ką kiti pagalvos?

Paskutinis klausimas – ko tikitės iš žiūrovo, kuris ateis pasižiūrėti filmo?

Daug ko tikiuosi. Tikiuosi, kad jis supras, apie ką yra kalbama. Supras pagrindinį herojų, kodėl jis toks, ką jis reiškia, kur slypi kartų konfliktas, kas yra primetama jaunajai kartai ir kaip jai su tuo gyventi? Ar ateitis yra, ar ne?

 

„Tremoros“ archyvo nuotraukose - Ignas Miškinis su aktore Aiste Diržiūte filmavimo metu, su scenaristu Sauliumi Drunga „ScripTeast“ dirbtuvėse Berlyne; filmo „Karalių pamaina“ kadre - aktoriai Dainius Gavenonis ir Vainius Sodeika.