KP. Lietuviai svetur. Pianino istorijos
„Kino pavasario“ programoje „Lietuviai svetur“ pristatyta Vitos Marijos Drygas trumpametražė dokumentinė drama „Piano“. Į Maidano Ukrainą nukeliančiame filme pagrindinis herojus yra pianinas. Nudažytas Ukrainos vėliavos spalvomis, pianinas nuolat juda: iš pradžių po Maidano aikštę, vos nenukeliauja į barikadas, kenčia lietų ir šaltį, o vėliau, jau įsisiūbavus karui, ima keliauti po visą šalį.
Maidano įvykių metu pianinas priklausė visiems ir juo grojo daugelis rankų. „Tai Ukrainos pianinas“, - vienoje iš filmo scenų teigia kažkuris iš į jį apsupusios grupės žmonių. Režisierei pianinas yrapriežastis minios maidaniečių išskirti keturis žmones ir papasakoti jų istorijas. Tai per svarbius revoliucijos įvykius grojusi muzikos konservatorijos studentė Antuaneta Miščenko, pianistė Ludmila Čicuk, savo veidus po kaukėmis slepiantys pianino garsų įkvėptas kareivis Vladimiras ir tragiškiausią istoriją filme pasakojantis Bogdanas - pianino ekstremistas (Bogdan - piano extremist).
Filmas susideda iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje keturių pagrindinių veikėjų istorijos yra derinamos su skambinimo pianinu epizodais, o šie pramaišiui montuojami su vaizdais iš 2013 metų pabaigoje - 2014 metų pradžioje Maidano aikštėje vykusių įvykių. Pastarieji turbūt yra vienas iš daugiausiai filmuotų ir viešai rodytų konfliktų per pastaruosius metus. Šių kelių mėnesių vaizdinė medžiaga mus pasiekdavo praktiškai be jokios pertraukos. Kai kuriuos įvykius stebėjome tiesiogiai, kai kurių vaizdais (nuotraukomis ir video filmais) savo „Facebook“ paskyroje nuolat dalinosi į aikštę nuvykę draugai ir pažįstami. Vėliau peržiūrinėjome medžiagą, kuria dalijosi Lietuvoje ne kartą apsilankiusi Ukrainos operatorių grupė „Babylon 13“. Ir galiausiai Maidano revoliuciją išvydome Sergejaus Loznicos filme „Maidanas“. Dėl šių vaizdų „perviršiaus“ daugelis svarbiausių įvykių - grindinio ardymas barikadoms, susirėmimai su specialiosios milicijos pajėgomis „Berkut“, atsisveikinimas su žuvusiaisiais, visų Ukrainos bažnyčių dvasininkų laikomos mišios - yra giliai įsirėžę į atmintį.
Ir būtent šią, iš archyvų atrinktą ir jau gana nutransliuotą medžiagą, ir naudoja režisierė, kurį į Maidaną atvyko 2014 metų kovą. Negalima paneigti, kad pianino istorijos šiems archyviniams kadrams suteikia kitokį atspalvį. Ypač įsiminė scena, kuomet ant itin mėgėjiškai suręstos pakylos beskambinat Antuanetai Miščenko, „Berkut“ nariai ją bando nutildyti leisdami „šansonus“.
Antroji filmo dalis vadinasi „Po penkių mėnesių“. Karas jau įsisiūbavęs, o Maidano aikštėje nyksta visą pasaulį džiuginęs solidarumas. Vienoje scenoje A. Miščenko nori pasiimti pianiną, kad galėtų jį pataisyti. Bet Nepriklausomybės aikštėje gyvenantieji jai pareiškia, kad nors jiems pianino nereikia, jie verčiau jį sukapos nei atiduos jai. Šį pokalbį paįvairina rusiškų keiskmažodžių gausa. Šioje dalyje taip pat prasiplėčia filmo erdvė. Kijevą paliekame ir kartu su Bogdanu iškeliaujame į kitas konflikto zonas.
Filme yra keletas įsirėžiančių į atmintį epizodų, bet, atrodo, režisierei lyg pritrūko didesnio pasitikėjimo vaizdais. Jie nuolat įgarsinami pagrindinių veikėjų istorijomis, o jos retkarčiais yra žodinis užfiksuoto veiksmo nupasakojimas. Be to, dviejų filmo veikėjų - kareivio Vladimiro ir pianistės L. Čicuk - istorijos savo įdomumu ir apimtimi nė neprilysta Antuanetos ir Bogdano pasakojimams. Toks netolygumas perša mintį, jog gal geriau kai kurios medžiagos vertėjo atsisakyti.
Kita vertus, karpyti žmonių pasakojimus turbūt nėra lengva. Karo istorijos nedaugelį palieka abejingais, ypač jei jos leidžia pažinti jo paliestus atskirus žmones. Bet gal kai kurių epizodų atsisakymas ir tuo pačiu intymymo sukūrimas būtų leidęs daugiau laiko praleisti su įdomiausiu filmo herojumi Bogdanu. Neturintis ką prarasti, jis keliauja su pianinu po įvairius „karštuosius“ Ukrainos taškus ir groja ten savo šalį ginantiems kariams.
Filmas rodomas „Kino pavasario“ programoje „Lietuviai svetur“ trečiadienį, balandžio 13 d., “Forum Cinemas Vingis” 11 salėje, seanso pradžia - 15 val. 15 min.
KP archyvo nuotr.
