KP premjera. Politiniuose verpetuose
Kultūros antropologas, mokslininkas Mantas Kvedaravičius tarptautinės kino bendruomenės dėmesį atkreipė savo debiutiniu dokumentiniu filmu „Barzakh“ (2011) – mediatyviu pasakojimu apie pokario Čečėniją, valdžios terorą paprastų žmonių atžvilgiu ir šio teroro pasekmes jų gyvenimams. Naujausias Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis“, pristatytas šių metų „Kino pavasario“ Baltijos žvilgsnio programje, – tai dar vienas M. Kvedaravičius bandymas reflektuoti individo situaciją politinės krizės, šiuo atveju - karo, akivaizdoje.
Mariupolis - uostamiestis pietryčių Ukrainoje, Donecko srityje, kuriame gyvena pusė milijono žmonių, pusė rusų, pusė ukrainiečių tautybės. Nuo 2014 m. Mariupolis kelis kartus buvo puolamas prorusiškų separatistų, tais pačiais metais gegužės-birželio mėnesiais užimtas. Nors šiuo metu miestas yra Ukrainos vyriausybės kontrolėje, Mariupolis yra tik už dvidešimties kilometrų į rytus nuo demilitarizuoto Širokino miestelio, žyminčio sieną su užimtomis Donecko liaudies respublikos teritorijomis.
M. Kvedaravičius „Mariupolyje“ fiksuoja kareivių ir miesto gyventojų kasdienybę 2015 m. pavasarį. Filmu nesiekiama graudinti, šokiruoti ar kitaip emociškai angažuoti žiūrovą, pateikti „karštą“ informaciją iš karo zonos, ieškoti kaltųjų ar teisiųjų. „Mariupolis“ neturi nieko bendro su aiškinamąja dokumentika. Filmą sudaro miesto vaizdai karo apsuptyje, kasdienybė, kurioje miesto ritmas ir žmonių gyvenimai persipynė su smurto istorija. Pasitelkdamas vizualinę-simbolinę retoriką Kvedaravičius kalba apie karo absurdiškumą ir destruktyvumą. Filmu siekiama atskleisti karo sąlygojamus socialinės tikrovės paradoksus: sugriautos kultūrinės, švietimo įstaigos tampa karo centrais; nors bombarduojamos miesto gatvės ir jose vyksta susišaudymai, fabrike toliau rengiami darbo saugos instruktažai, o žmonės teisiami už brakonieravimą. Tuo tarpu kareivių pratybų scena sukelia karo kaip fantasmagoriško vaikų žaidimo įspūdį.
Atrodo, Kvedaravičiui filme svarbiausia kalbėti apie tai, kaip politinis diskursas sąveikauja su individualia patirtimi radikalioje situacijoje – karo akivaizdoje, ir parodyti, kad individuali patirtis yra kur kas įvairesnė ir nesutalpinama į ideologinę schemą ar žinių reportažą. „Mariupoliu“ kalbama apie paprastus žmones politinio diskurso, ideologijos rėmuose ir jų bandymus toliau gyventi – mylėti, kurti, dirbti. Tikriausiai viena svarbiausių kodinių filmo scenų - batsiuvio Valeros dirbtuvėse, kurioje matome kaip Valera dirbdamas klausosi radijo naujienų, bet galiausiai įjungia vieną iš savo įrenginių, kurio skleidžiamas triukšmas nustelbia pranešėjo balsą.
Šiuo požiūriu Kvedaravičiaus tikslai yra panašūs į baltarusių rašytojos ir žurnalistės Svetlanos Aleksijevič kūrinius, kurie ardo vadinamuosius didžiuosius pasakojimus per paprastų žmonių patirčių koliažą ir parodo, kad individuali patirtis niekada nesutampa su ideologinėmis klišėmis ir dažnai kertasi su oficialiomis versijomis, net jei neužima kritinės pozicijos. Tačiau S. Aleksijevič priartėja prie žmogaus ir jos sugebėjimas kasdienybės patirtį versti universalia – unikali. Žurnalistinį reportažą Aleksijevič paverčia liudijimu apie žmogiškąją būtį. Tuo tarpu Kvedaravičius, regis, daugiausia domisi paskirais estetiškais vaizdais, kasdienybės, pokalbių, situacijų nuotrupomis ir miesto erdvių fragmentais, kurie tarsi patys savaime turėtų kalbėti už save, formuluoti tam tikras prasmes, bet iš esmės ir lieka fragmentais.
„Mariupolis“ – tai paskirų epizodų su tam tikromis, dažniausiai atvirukinėmis simbolinėmis potekstėmis koliažas, kuris kuria vaizdų ir garsų triukšmo įspūdį. Žiūrint Kvedaravičiaus filmą mane nuolatos persekiojo mintis, kad režisierius tiesiogine to žodžio prasme bandė pasakyti, kad karas – tai triukšmas. Tačiau jeigu filmas sugebėtų žiūrovams atskleisti, kad bet koks karas, teisingas ar ne, – tai žmogžudystė, kultūrinių ir humanistinių vertybių destrukcija, o karo logika – tai absurdas, bet kokios pretenzijos filmo meniškumui ar priekaištai jo turiniui būtų vertintini kaip niekiniai.
