KP premjera. Ypatinga pamaina?

Karalių pamaina – taip gydymo įstaigose vadinamas budėjimas per šventes, tai pamaina, kai įvyksta kažkas ypatingo. Šiuo aiškinimu prasideda naujausias Igno Miškinio filmas „Karalių pamaina“, kurio premjera įvyko praėjusį šeštadienį „Kino pavasario“ konkursinių programų pristatymo vakare.

Sterili prabangios klinikos erdvė užpildoma niūriais elektrinės gitaros garsais. Kūčių vakaras. Septyni veikėjai. Jaunas policininkas (Vainius Sodeika) saugo ligonį komos būsenoje – Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų įtariamąjį. Apsaugos darbuotojas (Paulius Ignatavičius) ir jo kolega „Storas“(įgarsino Marius Repšys), girdimas tik per raciją, ne itin draugiškai nusiteikę pareigūno atžvilgiu, nesuvokia kam jis apskritai čia reikalingas, jo darbą laisvai galėtų atlikti jie – apsaugos darbuotojai. Pamirštas, jau antrą parą be pakeitimo budintis policininkas, daktaro nuomone (Dainius Gavenonis) čia yra lyg baldas. Priešingai mano kitas, vienintelis be įtariamojo senio, klinikoje esantis ligonis (Vidas Petkevičius) –  policininkas atlieka pareigą, kone misiją. Sovietmečiu aukštą postą sveikatos ministerijoje užėmęs Vido Petkevičiaus personažas „įdarbino“ sesele savo anūkę (Aistė Diržiūtė). Šioji, atrodo, vienintelė draugiškai elgiasi su keistuoliu policininku. Taigi visi šie skirtingi, atsitiktinai susitikę veikėjai kartu pasitinka Kalėdas. Kino dramaturgijos tradicijoje panašios situacijos gana populiarios. Jos yra tarsi mažas visuomenės modelis, leidžiantis įsigilinti į žmonių santykių subtilybes bei išryškinti rūpimas problemas.

Pirminė režisieriaus idėja buvo ta, kad saugomas įtariamasis - tai paprastas kriminalinis nusikaltėlis. Tačiau galiausiai buvo nuspręsta jį paversti fašistinių nusikaltimų įtariamuoju. Pasirinkimas, sukuriantis daug papildomų kontekstų, tampa pagrindu vienai iš esminių filmo scenų – konfliktui, kylančiam tarp daktaro ir paciento (seselės senelio). Režisierius užčiuopia svarbią sovietinės praeities vertinimo ir vis dar neišspręstų klausimų problematiką. Istoriniai įvykiai, verčiantys rinktis – kaip tuos pasirinkimus vertinti praėjus laikui ir t.t. Bet tai tik nedidelis intarpas, svarbiausia filme, režisieriaus teigimu, yra pareigos ir atsakomybės tema. Kada šiuos du dalykus reikia atskirti? Kartu tai ir skirtingų kartų portretai. „Negi viskas vardan įsakymo?“ - klausia daktaras. „O dėl ko dar?“ - teiraujasi buvęs nomenklatūrininkas. Dėl pašaukimo. Pradedi su pašaukimu, baigi su įsakymu, konstatuoja senis. Išplėtęs akis, parą nemiegojęs policininkas žodžio netardamas klausosi jo buvimo išprovokuotos diskusijos. Bet jam reikia grįžt į postą. Vykdyti įsakymą. Kokia prasmė prie lovos prirakinti mirštantį senį? Kokia prasmė iki paskutinės akimirkos, paaukojant kitą ligonį, stengtis išgelbėti jo gyvybę?

Scenarijuje yra įdomių dalykų, visų pirma, pati idėja. Visgi po filmo lieka jausmas tarsi nemaža dalykų buvo apie nieką. Dažnai pritrūksta motyvacijos kai kurioms scenoms - konfliktams ar tam tikriems pokalbiams. Ypatingai tai išryškėja filmo pabaigoje. Manau, filmo autoriai daug prarado pasirinkdami būtent tokį pagrindinio veikėjo dramaturginės linijos lūžį. Vainiaus Sodeikos policininkas visą filmą – nekalbus, keistas, neperprantamas. V. Sodeikos veido išraiškos, judesiai puikiai kuria nepatyrusio, ne „kieto“, bet savo pareigą užsispyrusiai vykdančio policininko charakterį. Tačiau filmo kūrėjai nusprendė šį veikėjo keistumą paaiškinti gana klišiniu vaikystės traumų psichologizmu, kurį vainikuoja nevaldomas policininko emocijų protrūkis. Kuris tiesiog pernelyg teatrališkas - tai vienas iš tų momentų, kai kenti žiūrėdamas ir nepatogiai jautiesi už aktorių. Nežiūrint šios scenos aktorių atranka tikrai gera, jos dėka visi personažai atrodo tikri, o kartais atsirandantis nenatūralumas yra dažnai šlubuojančio scenarijaus, o ne režisūros problema. Filmo vizualiniai sprendimai (operatorius Rolando Leonavičiaus) neapibūdinami, jokie. Kino kalbos galimybės nėra šio filmo bandymų objektas. Tai visiškai patvirtina viename interviu išsakytą režisieriaus mintį apie kadaise prikištą abejingumą formai: jam visada svarbiau yra turinys. Filmas patvirtina šį požiūrį. O filmo koloritas ir grimas primena televizijos vaizdą. Beje, televizijos renginį priminė ir pats konkursinės programos pristatymas, vedamas Rolando Vilkončiaus, kuris vis skatino komisijos narius pasitikti ką jau ten plojimais, bet ovacijomis. Komiškų akimirkų netrūko viso renginio metu. Filmo metu ekranas pastoviai blykčiojo dėl to, kad kažkas nuolat jį fotografavo.  Vidurnaktį vangiai atsakinėjantį ir į gilesnius pasvarstymus apie filmą nesileidžiantį režisierių palaikė iš salės atsklidęs komentaras: kam gerą filmą gadinti klausimais... Praėjo dar viena lietuviško filmo premjera.