Komentaras. Lokacijų kinas

Arba visuomenės paribiai ir dugnas, arba šiek tiek kilstelėta ir pagražinta realybė. Toks požiūris į supančią aplinką dominuoja pastarųjų metų lietuvių dokumentiniuose filmuose.

Tačiau „Kino pavasaryje“ žiūrėdamas naujus tiek dokumentinius, tiek vaidybinius mūsų kūrėjų darbus, pastebėjau ir kitą tendenciją. Ją pavadinčiau „lokacijų kinu“. Režisieriams tampa svarbu rasti gerą lokaciją, kurioje jų personažai atrodytų tiesiog kinematografiškai. Ir dažnai visai nesvarbu, jog lokacija turi mažai ką bendra su pačiu kūrėju realybe, jų istorija ir atmintimi. Ar tai, kad lokacija kartais prasilenkia su erdvinės logikos dėsniais.

Vilnius kaip Bermudai

Štai – Gabrielė Urbonaitė filme „Namo“ pasakoja apie Ievą, kuri po Holivude praleistų ketverių metų grįžta į gimtąjį Vilnių. Miestas, toks turėjo būti režisierės sumanymas, pasikeitęs, nebe toks, kaip anksčiau. Ieva jaučiasi šiek tiek svetima ir pasimetusi.

Susitikusi su seniai matytais draugais viename iš sostinės barų (kadre aiškiai matyti, jog tai – „Floor“ Vilniaus gatvėje), mergina patraukia su buvusiu vaikinu po naktinį miestą ir, prieš režisierės valią, pakliūna į šiokį tokį Bermudų trikampį.

Iš Kazimiero gatvės patraukia Barbakano link, o tada nejučia atsiduria prie „Lietuvos“ kino teatro. Žinoma, tokį greitą lokacijos pasikeitimą galima paaiškinti paprasčiausia elipse. Vieną filmo sceną nuo kitos juk galėjo skirti šioks toks laiko tarpas, kuris mums, žiūrovams, nerodomas.

Tačiau toks paaiškinimas nenubraukia filme stipriai juntamo režisierės noro tiesiog pasigrožėti vaizdu. Tuo fonu, kuriame veikėjai su burnose įstrigusiu mediniu tekstu paprasčiausiai neturi ką veikti. Barbakanas kylant saulei išties gražus. Kaip iš šiuolaikinio amerikietiško indie kino. Ir šiam grožiui tikrai nereikia dialogų, nes dialogai – kaip jau mūsų kine tapo įprasta – karčiai sufleruoja, kad, deja, esame Marijos žemėje.

Barbakaną keičia „Lietuvos“ kino teatras su apleistomis erdvėmis ir staiga įsižiebusiu projektoriumi. Jo melsvos šviesos nutvieksta Ieva su buvusiu mylimuoju nostalgiškai dalinasi prisiminimais apie tai, kaip vaikystėje čia žiūrėjo „Vėjo nublokštus“. Vėliau, po ilgų kaip šimtmečiai frazių, Ieva atsiduria ant Baltojo tilto, kur netikėtai pamato savo šunelį.

Į Lietuvą Ieva grįžta po ketverių metų. Vadinasi, iš jos išvyko 2011-2012 metais. Kino teatrą „Lietuva“ uždarė 2002 metais. Tačiau pradžioje važiuodama taksi, mergina nuoširdžiai nusistebi, kad kino teatras uždarytas. Kyla klausimas – kokiomis Vilniaus gatvėmis turėjo vaikščioti veikėja, kad visus tuos dešimt metų nepastebėtų, jog vaikystės kino teatro durys užkaltos fanera? Klausimas vertas valstybinio logikos egzamino.

Kad filme rodoma dabartis (su vienerių ar dvejų metų paklaida), išduoda jau minėtas baras „Floor“, kuris atsidarė 2015 metais, bei jame skambanti muzika – grupė „Rasabasa“. Žodžiu, tai šių dienų Vilnius. Ir, matyt, akylesniam žiūrovui turėtų nebeužkliūti net ir minėtame taksi girdima nebeegzistuojančios grupės „Delfinai“ daina. Bet dėliojant galvoje filmo erdvėlaikį, ima ir šiek tiek užkliūna.

Visai tai rašau ne norėdamas baksnoti į režisierės faktines ir logikos klaidas (panašių padaro ne vienas jaunas kūrėjas), tačiau bandydamas suprasti, apie ką ir kaip režisierė kalba? Kur dėlioja akcentus? Ką jai svarbu rodyti, o ko ne? Panašu, kad įdomi idėja apmąstyti bėgantį laiką ir besikeičiančią jauno žmogaus tikrovę virto tik vienu ištęstu sakiniu su daugtaškiu pabaigoje. O visi erdviniai ir laikiniai neatitikimai, matyt, neturėtų būti svarbūs – galbūt kuriama užsienio auditorijai. Juk prasimušti į tarptautinius festivalius šiandien tampa kiekvieno jauno režisieriaus siekiamybe. Na, jei ne tarptautinius, tai bent vietinius. Svarbu, kad foto sienelė būtų. 

Matyt, jog geriau nei pasakoti istorijas, šiandien jauni žmonės išmoko pijaro pamokas.

Arčiau Rojaus, toliau nuo tikrovės

Kad jaunų lietuvių kūrėjų filmuose kameros veikia puikiai, o galva – ne visada, parodė ir kitas „Kino pavasario“ filmas – Albinos Griniūtės „Ateljė „Rojaus drabužiai“. Jau pats pavadinimas nuteikia kažkaip sekmadieniškai. Vadinasi, bus daug grožio, estetikos ir dvasingumo.

Dokumentinis filmas – dar viena pakylėta realybės vizija. Šį kartą apie gyvenimą mažose Suomijos salose. Laikas čia sustojęs. Jokio šurmulio ir skubėjimo. O rašant panašių filmų anotacijas ar recenzijas dažnai išvysi veiksmažodžius – įsižiūrėti, įsiklausyti, įsijausti, išgyventi. Tačiau lėtas tempas savaime neužtikrina, kad žiūrovas ims ir įsižiūrės, įsiklausys ir dar kažkaip išgyvens tai, ką patiria salų gyventojai. Taip nebus, nes to, panašu, neišgyveno ir pati režisierė. Įspūdis, jog autorei pakako tik surasti gražią lokaciją, o pačią istoriją turėjo padiktuoti keli pašnekovai – vietiniai gyventojai.

Jie ir padiktuoja. Ir ta istorija yra apie laiką ir mirties baimę, nors puikiausiai galėjo būti ir apie keramines plyteles, ajurvedinį maistą ar išsilaipinimą Mėnulyje.

Viena iš veikėjų – paauglė – už kameros pasakoja, kad jai darosi baisu pagalvojus, kad ateis laikas, kada visų salų gyventojų nebeliks, kad viskas ims ir pasikeis. Šis mirties leitmotyvas atsikartoja ir epizoduose siuvėjos ateljė. Ji siuva drabužius mirusiems. Ramiai, kruopščiai ir be jokio liūdesio. Jai, skirtingai nei jaunesnei pašnekovei, mirtis nebaisi.

Kad ji tokia tikrai nėra, nori parodyti ir režisierė bei operatorius Saulius Lukoševičius. Todėl siuvėjos darbas filmuojamas lėtai, kruopščiai ir tyliai. Kamerai slenkant audiniu, siuvėjos rankomis, stalu. Nepamirštant ir daug baltos spalvos (juk Rojus).

Panašiai filmuojamos pieno ar skalbimo miltelių reklamos. Juk jei nežinotume, kad tai filmas, atskiri „Ateljė „Rojaus drabužiai“ epizodai galėtų puikiai tarnauti minėtiems produktams reklamuoti. Juose nėra kinematografinio gylio, autorės pozicijos, tik tobulumo viršūnė, kuri kine visada dvelkia nuoboduliu.

Juo dvelkia ir epizodai, kuriuos S. Lukoševičius nufilmavo kamera, į kurią buvo įmontuoti infraraudonuosius spindulius praleidžiantys filtrai. Kadrai gražūs ir meistriški, tačiau nieko daugiau. Na, nebent tai, kad dėl specialių filtrų baltais tapę medžiai atrodo kaip apšarmoję, o vaizdas primena fotografijos negatyvą. Įdomiau ir prasmingiau šis triukas nepanaudojamas. O juk mirties temai jis, man rodos, tinka kuo puikiausiai (mirtis kaip gyvenimo negatyvas). Nebent vienintelis kūrėjų tikslas ir buvo grožis. Tada, aišku, jis įgyvendintas su kaupu.

Pikčiausia, kad lietuvių dokumentininkai lyg susitarę savo filmams nesuteikia struktūros, bėga nuo pasakojimo, vertinimo ir pasiduoda tik stebėjimui. Stebėjimą lietuvių kūrėjai, man rodos, klaidingai prilygina pačiai dokumentikai, pamiršdami, kad kinas – tai pirmiausia konstruktas. O kur yra konstruktas, ten yra ir atranka, paties autoriaus figūra ir jo pozicija filmuojamos tikrovės atžvilgiu.

Nuo vertinimo bėgo ir kitų „Kino pavasaryje“ pristatytų filmų kūrėjai. Mantas Kvedaravičius „Mariupolyje“, rodos, tik prifilmavo vaizdų iš Ukrainos miesto Mariupolio, kuris nukentėjo per Ukrainos-Rusijos konfliktą, tačiau nepamėgino suprasti, kas iš tiesų įvyko bei iki šiol vyksta vietinių gyvenimuose.

Vytautas V. Landsbergis „Vainetoje“ nors ir bandė prakalbinti cerebriniu paralyžiumi sergančios mergaitės globėjus, bet vos tik priartėjo prie skaudesnio momento, tuojau pat išjungė kamerą. Nes norėjo, kad jo filmas būtų optimistinis (suprantama), nesvarbu, jog giliai viskas yra kur kas sudėtingiau nei mums rodoma.

Viliuosi, kad anksčiau ar vėliau mūsų kūrėjai susidomės paradoksalia Lietuvos, ne Krymo, Čečėnijos, Suomijos, Mongolijos ar Baltarusijos realybe. Imsis ją vertinti ir interpretuoti. Pirmiausia, žinoma, galva, o tik paskui kameromis.

Filmų "Mariupolis", "Namo", "Atelje "Rojaus drabužiai" kadrai ( iš GPI, "Apricot films", "Kino pavasario" archyvų).