Atgarsiai. “Mylėkite tik nuoširdžius filmus”

Šįmet daugiausia “Sidabrinių gervių” pelnė Šarūno Barto filmas “Ramybė mūsų sapnuose” - jis apdovanotas “Sidabrine gerve” kaip geriausias metų ilgametražis filmas, apdovanoti režisierius ir montažo režisierė Gintarė Sokelytė, nepagrindinio vaidmens atlikėja Klavdija Koršunova, o geriausiu operatoriumi pripažintas Eitvydas Doškus, kuriam šį pavasarį atiteko ir pagrindinis LAC apdovanojimas “Ąžuolas”. Filmą rytoj galima pamatyti Kauno kino centre "Romuva", kitą savaitę - kino centre “Skalvija”, filmas bus rodomas ir vasarą “Kino karavano” programoje, su kuria Lietuvos miestus aplankys Vilniaus tarptautinis festivalis “Kino pavasaris”.  

Šia publikacija prisimename, kaip geriausiu mūsų metų filmu tituluotas kūrinys buvo sutiktas prancūzų kritikų po peržiūrų pernykščiame Kanų kino festivalyje, programoje “Dvi režisierių savaitės”. Bendrą įspūdį iš dalies išreiškia Jeano-Michelio Frodono žodžiai, kad “Ramybė mūsų sapnuose” yra “visiškai neklasifikuojamas filmas, intymus ir širdį veriantis home movie, asmeninė istorija, įterpta į gamtos begalybę ir praeinančio laiko svaigulį (...) Kuo arčiau kūnų, jausmų, prisiminimų, tylų ir balsų, jis svarsto žodžio pajėgumus ir bejėgiškumą, dialogų tarpusavyje, su pasauliu ir kiekvieno su savimi būdus. Santūrus, paslaptingas, nesantis kandidatu nė į vieną prizą, tačiau vienas iš gražiausių festivalio filmų. (...) Su lietuvių režisieriaus filmu kinas vėl atranda savo vertę ir vėl tampa tuo audiovizualiniu menu, kuris veikia visus pojūčius per paprastą vaizdo, inscenizacijos, garso ir montažo magiją.”

Šarūnas Bartas sukūrė šeimyninį filmą

Ištikima savo elegiškai manierai, didžioji lietuvių kino asmenybė praneša apie save

Dideles juodas akis įbedusi į kamerą prieš mus išnyra stirna. Filmui prasidėjus, ji išdygsta lyg iš niekur miške, kad sudaryti sutartį tarp gamtos – kurios jau ilgokai nebuvome matę nufilmuotos taip gracingai – ir meno. Medžiotojai ją seka, nuaidi šūvis. Bus prievartos. Bus tylos.

Sveiki atvykę į Šarūno Barto, didžiosios lietuvių kino asmenybės, pasaulį, kuris praneša apie save kas penkeri metai, o pastarasis pranešimas įgavo persmelkto audringu sąmyšiu šeimyninio, elegiško filmo formą.

Begalinis grožis

Režisierius vaidina personažą, kuris galėtų būti jis pats. Jo dukrai įkūnyti režisierius pasirinko savąją – Iną Mariją Bartaitę, gimusią iš bendro gyvenimo su poete Katerina Golubeva, melancholiška gražuole, nušvietusia jo jaunystės filmus (Trys dienos, Koridorius, Mūsų nedaug), o herojaus partnerę smuikininkę ir vaidina smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, dabar besidalinanti su Š. Bartu gyvenimu.

Realybė ir išmonė smelkiasi viena kitą, dialogai yra reti ir daugiausia improvizuoti. Jų temos yra tos pačios, kurios visada rūpėjo Bartui – praradimas, sunkumas bendrauti, atskirtis įsivaizduojamo nuo realaus... Tačiau jie nėra labai svarbūs.

Tai, kas mums svarbu – tai begalinis grožis viso to, ką nufilmuoja kamera. Planai sujungti muzikaliai, kaitaliodamiesi jie atskleidžia sąskambius su Sokurovu, Aukojimu, Tarkovskiu. Vėjas laukinėse žolėse atliepia upės tekėjimui, smuikininkė, palūžtanti koncerto viduryje, susišaukia su ta sena moterimi, pratrūkstančia pykčiu, smuikininkei dainuojant Bethoveno melodiją, mažasis lietuvių Heklberis Finas vagia pomidorus, po to – šautuvą... O tas žavus vaikas, kurio panašumas į mamą toks trikdantis, ar tai ne reinkarnacija?

Išnirusi iš nakties, moteris klausia Barto vaidinamo personažo ar jis nenori grįžti į vaikystę, kad vėl susigrąžintų tą gebėjimą žavėtis, kuris prarandamas vėliau, nes turima per daug prieštaringų troškimų. Ne, atsako jis. Kadangi jo žvilgsnis, nepaisant visos melancholijos, yra žvilgsnis žmogaus, išsaugojusio ryšį su vaikyste.

Isabelle Regnier, Le Monde

Lietuvis Šarūnas Bartas grįžta, kaip visada kontempliatyvus

Kaimiškas šeimyninis vaidybinis filmas, kuriame vaidenasi režisieriaus ankstesnės mūzos, aktorės Katerinos Golubevos, mirusios prieš ketverius metus, vaiduoklis

Buvome trumpam pametę iš akių Šarūną Bartą. Jis vėl pasirodo su filmu, ir tikėtinu, ir novatorišku. Vyras, jo dukra ir meilužė praleidžia kelias dienas kaime. Ir tai viskas, ar beveik. Tačiau viskas yra tame “beveik”. Nes trūksta vieno asmens – ankstesnės vyro partnerės ir jų dukros motinos.  Kaip Guillaume Nicloux filme Valley of love, vaiduoklis atlieka jungties tarp išmonės ir realybės vaidmenį. Vyrą vaidina pats Šarūnas, dukrą – jo paties dukra, kurios nuostabus veidas mums kažką primena. Vaiduoklis šiame filme – tai aktorė Katerina Golubeva, partnerė ir motina, mirusi Paryžiuje prieš kelerius metus.  Čia ji “matoma” savo dukros bruožuose, nuotraukose, sudarančiose dekoracijų foną, ir net mažame šeimyniniame “Super 8” filme, kuriame ji vedėsi savo mažylę į atrakcioną. Šis pakartotinis pasirodymas reziumuoja kino galias, jų paslapties ir jausmų jėgą.

O šiaip filmas panašus į ankstesniuosius savo kontempliatyviu grožiu, panardinančiu į Lietuvos glūdumą su valstiečiais lyg išėjusiais iš amžių gilumos. Naujovė – filmas kartais tampa plepus, ir tai tikrai nėra jo didžiausias privalumas. Už tuos posakius apie gyvenimą ir mirtį  labiau patinka tylus režisieriaus žvilgsnis, tyrinėjantis veidus kaip peizažus ir peizažą – kaip gyvą būtybę. Peizažai ir veidai apgyvendinti buvimu nebesančio asmens. “Ramybė mūsų sapnuose” yra tiesiogine prasme gedėjimas, kuris kartais tiesiog gniaužia širdį.

Serge Kaganski, les inRocKs

Tavo tyla

Filme “Ramybė mūsų sapnuose” genialus lietuvių režisierius Šarūnas Bartas vaidina su savo dukra. Didis liūdnas filmas.

Pasakyti, kad filmas nuoširdus, reiškia jam švelniai paradoksaliai papriekaištauti, lyg suteikiant paguodos prizą. “Ramybė mūsų sapnuose” yra nuoširdus ir nepaguodžiamas. Tai tik pabrėžia, koks jis gražus. Jo nuoširdumas nėra vertybė ar dorybė, priešingai – tai skandalas. Girdėti užsiverčiančių kėdžių bildėjimas. Tegu jos bilda! Po šio filmo, pakilti ir išeiti niekada nebebus tas pat kaip anksčiau.

Mažai yra tikrai liūdnų filmų. Gal Sidney Lumeto The Fugitive Kind su Marlonu Brando ir galbūt šitas. Liūdni ne kaip nepataisomai pralaimėtas mūšis, o kaip nuovargis, apimantis ranką, kai ji ginasi. Galima ir toliau gyventi, būtent tai yra baisu. Apie tai kalbėti – nuoširdumo skandalas.(...)

Kas žino Barto, didžio lietuvių režisieriaus, kūrybą, tas ir šiame filme pastebės, kad jis nesuintensyvina prasmių filmavimu ar kompozicija. Būtų sunku filmui būti dar gražesniu, bet jis ir nesiekia to. Intensyvumas atrodo perduodamas tiesiog per tai, kas čia yra - veidus iš arti, gamtą iš toli, kameros judėjimus, kelis dialogus. Personažai kalba apie gyvenimą ir sunkumą kalbėti, kuris prilygsta sunkumui gyventi. Vyras-režisierius save filmuoja klausantį ir stebintį kitus, su širdies skausmu, persmelkiančiu visa, nebūdamas vienintele visko akimi ar centru.

Centras, jei tokio reikia, slaptas ir siūlomas, yra kitas veidas. Tas, kurį jis rodo savo dukrai prieš išvykstant prie ežero, atrastas juostose, filmuotose prieš daug metų, tai veidas Katios Golubevos - moters, motinos, kuri nebegalėjo toliau gyventi. Veidas, matytas kituose filmuose, kurių neužmiršome. Mylėkite tik tikrai nuoširdžius filmus, ir nepaguodžiamus.

Luc Chessel,Grazia

“Ramybė mūsų sapnuose” – ir tyla prabilo

(...) Jautėsi artėjanti festivalio pabaiga, ir režisieriaus bei jo dviejų pagrindinių aktorių laikysena filmo pristatyme tik sustiprino šį įspūdį.

Jie tikrai nebuvo linksmi kaip vieversiai; greičiau labai rimti ar net niūrūs, nors ir orūs bei didingi, pirmiausia demonstruojantys didelį nepatiklų drovumą ar net antipatiją festivalio organizatorių ir publikos atžvilgiu. Sunku pasakyti ar šis nusistatymas kilęs iš jų prigimties, ar tai pasirinkta ir rodoma vaidyba... tikriausiai ir viena, ir kita. Tai buvo keista. Vis dėlto ši maištaujanti laikysena man sukelia šypseną: tame labai normuotame Kanų pasaulyje, persmelktame tam tikro teisingo mąstymo ir kartais apsimestinumo, demonstruoti labai mažai pagarbos papročiams ir mandagumo formoms bei palikti publiką iki galo nepatenkintą, tai gana stipru, kad ir ką apie tai manytų.(...)

Šis filmas – tai pirmiausia judanti fotografija. Šarūno Barto kinas moka pagauti akimirkas, jas sustiprindamas, pateikdamas jas žiūrovui stilizuota ir poetiška maniera, artima sapnui; tokiu būdu jis slysta išmonės ir realybės paviršiumi.Stirnos ir žmonės bėga per mišką, prieš medžius ir už medžių... Taip sukuriamas kintantis didžio grožio raštas, beveik magiškas, mus panardinantis į vietovės centrą per šakų bei lapų po kojomis traškėjimą. Filmą sudaro daug statiškų planų ir scenų su sudėtingu kadravimu, kurių subjektas dažnai yra įprastai rami gamtos detalė arba tuščia ir nurimusi peizažo dalis. Staiga sujuda viena detalė, kaip pavyzdžiui, kylantis paukštis, perskrendantis horizontaliai planą iš dešinės į kairę, ežero paviršių, buvusį statišku prieš akimirką. Šie kompozicijos pasirinkimai byloja apie ypatingą ir pabrėžtą detalių reikšmę (...)

Sunki ir rūsti atmosfera taip pat, be abejo, kyla dėl scenarijaus su dramatiškais ir šiurpiais aspektais. Būtent dėl to filmas gali būti blogai “suvirškintas”, mažai mėgstamas ar įvertintas kaip nuobodus. Bendravimas tarp asmenų yra sunkus ar net neįmanomas, ypač praradusių viltį ir vargšų kaimynų porose, arba tarp tos senos moters ir ją aplankiusios vyro partnerės, tarp kurių neįmanomas pokalbis apie muziką. Ši paskutinė scena yra liūdna: negali atsirasti jokio tarpusavio supratimo. Tai juoda vizija, sukelianti abejonių dėl žmogaus ryšio su kalba ir net su muzika ar menu.(...)

Palaipsniui Šarūno Barto vaidinamas personažas kalba vis daugiau ir tampa gidu jį supančioms moterims – kaip uola, iš pradžių tylinti, prie kurios jos yra akistatoje su savo tiesa ir leidžia atsiskleisti paslėptiems jausmams. Jo žodžiai, gilūs, paprasti, bet įspūdingi, apie būtiną nuoširdumą ir apie melo pavojingą prarają, apie neįmanomumą viską suprasti ir viską žinoti, pateikiamą kaip išganingą ir padrąsinantį žmogui, apie sunkumą pilnai patirti laimę brandžiame amžiuje.

Moterys – dukra, partnerė, aplankiusi draugė - jos pereina tiesiogine prasme nuo juoko prie ašarų. Ypač aktorė Lora Kmieliauskaitė, vaidinanti partnerę; liekna muzikantė nebepajėgia eiti pirmyn, susigrąžinti nuoširdumą kitaip nei apgirtusi. Kamera fiksuoja jos skruostuose atsispindinčią šviesą, sklindančią iš vienos pusės ir taip beveik perpjaunančią jos veidą į dvi dalis;  tai vaizdas, atskleidžiantis personažą visiškai sustojusį ir pasiklydusį savo kelyje. Kažkam tiesiog negali viskas paprastai išsipildyti,kaip tai įvyksta filmo pradžioje, kai ji nutraukia koncertą. Kamera kadruoja jos veidą. Ji susitelkusi ties savo žvilgsniu, kuris kyla, kaip ir jos smakras, moteris ima suktis aplink ir atrodo pakibusi tik jai žinomose mintyse. Ji viešai juokiasi, po to jau viena verkia. Publika jos nesupranta, publika apstulbinta ir priblokšta.

Beveik taip pat atrodė publika Kanuose po filmo seanso; plojimai buvo silpni - lyg prisiverčiant ar snūduriuojant. Žmonėms, akivaizdu, nepatiko. Žmonėms, akivaizdu, patiko. Šarūno Barto kūrinys “Ramybė mūsų sapnuose” skaldo.

Filmas nėra nei paprastas, nei lengvas, nei raminantis, jis nėra lengvai visiems prieinamas; jį galima palaikyti depresyviu ar per daug hermetišku. Kaip bebūtų, net jei filmą vertinsime su išlygomis, jame juntama autoriaus ranka, nematoma ir tikrai stipri, gabi ir jautri, kaip oro srovė puikiame kadre, pakelianti ir judinanti baltą užuolaidą už lango stiklo. Oro srovė parodo pusę dar vaikiško jaunos mergaitės veido su į tuštumą nukreiptu žvilgsniu, kai staiga užuolaida ima judėti stipriau. Veido nebėra, jis pradingo per sekundės dalį, kaip sapne ir kaip gyvenime, atskleisdamas trapumą to, kas skiria buvimą nuo nebuvimo, pilnumą nuo tuštumos; tai yra taip pat gesto greičio eskizas. Ypatingas derinys, jungiantis “Ramybės mūsų sapnuose” audinyje abstraktumą ir konkretumą, tęsia individualią lietuvio režisieriaus kūrybos vagą, siekiančią išgauti gyvenimo įspūdį, veiksmo ir sapno, realybės ir išmonės, santūrumo ir nesivaržymo pasaulį.

Claire Tison-Massenet, CINÉMATRAQUE

Kanai, 2015 gegužė