Kino teatre. Orgazmo teks palaukti
O, taip – pagaliau lietuvių kine užgimė režisierius, kuris mums aiškiai pasakė, kad Lietuvoje seksas visgi egzistuoja (sovietmetis teigė priešingai). Laikas atsikvošėti ir nebebūti užsispaudusiais. Ką ten egzistuoja – lietuviai tiesiog patologiškai to sekso trokšta. Tik neapsigaukite: ne to, nuobodžiai misionieriško, o visokio.
Seksas telefonu ar per „Skype“ – tik viršūnėlės. Apie tai palikime kalbėti LMTA studentams. Nerkime giliau, sako režisierius Julius Paulikas filmu „O, ne! O, taip!“. Apnuoginkime (!) slapčiausias ir keisčiausias lietuvių seksualines fantazijas. Tam labiausiai tiks kelios „tradicinės poros“, gyvenančios tvarkingame nuosavų namų kvartale Vilniuje. Juk iš amerikietiško kino puikiai žinome, kad tokie kvartalai visada slepia vieną kitą keistenybę. Taigi – apie ką svajoja ir ko trokšta naujieji lietuviai?
Vieni nori būti išprievartauti ir apie tai pasisako antrajai pusei. Vien tam, kad ši, kiek paniurzgėjusi, sutiktų užpulti mylimą žmogų jam to nežinant ir finale taip gautų į dantis, jog prireiktų net reanimacijos. Kiti pasitenkina įsikūniję į svetimus vaidmenis. Tačiau vaidinti kekšę ar blogą policininką, pasirodo, reikia ir mokėti: bet koks neatsargus žodelis nugesina aistrą. Padės aktorystės kursai.
Dar kiti aukščiausią palaimą patiria matydami sutuoktinį miegantį arba verkiantį. Ir jie padarys viską, kad tas sutuoktinis miegotų (raminamieji) arba verktų (gailūs pašnekesiai apie neseniai mirusį tėvą). Šioms patologijoms net terminai yra – samnofilija ir dakrifilija. Įsidėmėkite jas, tamsūs tradicijos įsikibę lietuvių žiūrovai. Nuo šiol šie žodžiai įrašyti į „Didįjį lietuvių kino žodyną“.
O, taip – pamirškite glamones šieno kupetoje, dūsavimus po antklode pritemdytoje kaimo bakūžėje ir apnuogintą baltaragišką krūtį baltų lelijų apsuptyje. Lietuviai, pasirodo, tikrai mylisi. O jei nesimyli, tai nuolat apie tai galvoja arba kalba. Net kai glosto šunelį arba plikosi arbatą puodelyje. Tiesą sakant, visą filmą jie tą tik ir tedaro: kalba apie seksą arba plikosi arbatą (kavą) moderniai įrengtoje virtuvėje. Nes moderni virtuvė, kaip ir apskritai, stilingai apstatyti interjerai šiuolaikiniame pramoginiame lietuvių kine yra tos naujosios erdvės, kur vyksta (nevyksta) visas veiksmas.
O, taip – lietuvių kinas išaugo savo paauglystę. Nuo šiol (2016-ieji, birželis, vasaros pradžia) jis yra be jokių tabu, nes ekrane galima laisvai sakyti „ejakuliacija“, „erekcija“, „fetišas“, „orgazmas“, „oralinis seksas“ ir nejausti jokios, visiškai jokios gėdos. Ir tai ne šiaip kinematografinė autorių drąsa. Tai revoliucinga įžvalga. Toli siekiantis pramatymas, nuo šiol visiems laikams pakeisiantis mūsų kiną, išvaduosiantis jį iš nekaltybės vystyklų, atjunkysiantis nuo (kaimo) motinos ir pripratinsiantis prie (miesto) meilužės krūties.
Tačiau – o, ne – lietuvių aktoriai, panašu, nespėja su vizionieriškais pramoginio kino kūrėjų užmojais. Jiems vis dar kažkaip nesmagu sakyti visuos tuos žodžius, nors ekrane jie ir stengiasi tą daryti laisvai, lyg tartų „išvirk man arbatos“, „paduok distancinį pultelį“, „išvesk šunį į lauką“ (na gerai, išskyrus Ingą Valinskienę, kurios balsas lietuvių aistras šeštadienio vakarais per televiziją kaitina jau gerą dešimtmetį). Juk ne tokių frazių juos mokė dvasingas tėvas Teatras, ne tam jie kentė brechtišką kančią. Gal todėl jų kalbėjimas apie intymius dalykus primena nieko nesuprantančio žmogaus bandymą paaiškinti kitam nieko nesuprantančiam žmogui apie tai, kaip veikia didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas.
Todėl – o, ne – reikės sukurti dar n panašių „komedijų“, kol teatro pienas galiausiai nudžiūs nuo lūpų, o sekso scenose lietuvių aktorės jau tikrai išdrįs nusimesti liemenėles ir nusisegti juodas kojines. Nes jeigu seksas, tai seksas, o ne dangstymasis drabužiais ir kadro rėmu (akmuo į kūrėjų rūtų darželį).
O kol kas lietuvių kino kalbėjimą apie seksą man puikiai iliustruoja paties filmo scena su psichopatu ir jo dovanėlėmis naujiems kaimynams. Kad ir kokiu nešvankiu tas kinas norėtų būti, vis tiek, giliai širdyje, jį jaudina tik vienas dalykas – kermošiniai gaideliai. Pasirodo, žagrė arčiau nei to norėtųsi.
Filmo "O, ne! O, taip!" kadras ("Forum Cinemas" archyvo nuotr.).
