Atgarsiai. Kūrybinis „dopingas“ festivalyje Ansi
Vieno didžiausių pasaulyje Tarptautinio animacinių filmų festivalio Ansi (Anessy) reikšmė ir svarba nuolat didėja. Šiemet lietuvių delegacija festivalyje buvo labai gausi, atvyko net devyni atstovai iš įvairių Lietuvos studijų ir organizacijų. Ryšiai, pažintys ir kontaktai tapo svarbūs ne tik filmų gamybai, bet ir festivalių filmų atrankai. Dalyvių gausą lėmė ir tai, jog Lietuvos kino centras prie Lietuvos kultūros ministerijos dalinai finansavo kelionės išlaidas.
Juodas, papuoštas keliomis ornamentinėmis gijomis, Lietuvos stendas MIFA (pagrindinėje mugėj)e buvo santūrus ir kuklus. Visi, kurie prieidavo prie stendo ir domėjosi mūsų šalies filmais, dovanų gaudavo puikiai išleistą animacijos ir video žaidimų katalogą. Deja, šiemet konkursinėje ar panoramos programose nedalyvavo nei vienas lietuviškas animacinis filmas. Sukurtų animacinių filmų gausa taip pat negalime pasidžiaugti.
Festivalio metu veikusioje komercinėje ir edukacinėje mugėje MIFA dalyvavo apie 2800 dalyvių iš įvairių šalių. Vienoje erdvėje buvo pristatomi profesionalių studijų filmai, projektai, o kitoje patalpoje - supažindinama su pažangiausiomis technologijomis, demonstruojamos naujos kompiuterinės programos. Ypač įdomūs ir patrauklūs buvo interaktyvūs žaidimų stendai. Teko ir man galimybė pažaisti interaktyviame žaidime – pašaudyti Karibų piratų laive į mane skraidančius romo butelius.
MIFA dirba jau daugiau kaip 30 metų, suteikdama galimybę vystyti ir plėtoti filmų gamybą visiems animacijos industrijos specialistams. MIFA mugės metu buvo organizuojami projektų pristatymai, vedamos edukacinės paskaitos. Šiemet MIFA aplankė Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as ir Prancūzijos kultūros ir švietimo ministras Audrey Azoulay. Tą dieną apsauga dirbo ypač atsakingai. Didelis būrys svečių aplankė prestižinių Europos animacijos mokyklų Gobelin (GOBELINS) ir „l’école de l’image“ stendus, fotografavosi prie CNC, Milimaž (Milimage) ir Prancūzijos televizijos ekspozicijų. Prancūzijos prezidento vizitas rodo, kad Prancūzijos ir Europos animacinių filmų pramonės vystymui skiriamas ypatingas dėmesys. Europos kino forumo konferencijoje, kurią organizavo Europos Komisija ir Europos kūrybiškumo skatinimo fondas, buvo aptartos strateginės kryptys apie visokeriopą pagalbą nepriklausomiems Europos kino teatrams. CNC prezidentas Frédérique Bredinas kalbėjo apie Prancūzijos animacinių filmų sklaidos plėtrą užsienyje. MIFA ir festivalio svečias prodiuseris Jeffrey Katzenbergas buvo apdovanotas specialiuoju prizu už nuopelnus skatinant filmų gamybą.
Prancūzijos transliuotojai yra įsipareigoję rodyti ir teikti finansinę paramą įvairiems animaciniams projektams, todėl filmų kūrėjų gyvenimas yra intensyvus. Didelė dalis animacijos mokslus baigusių studentų užsiima komiksų piešimu. Komiksų knygos labai populiarios Prancūzijoje. Komiksai piešiami ne tik vaikams ar suaugusiems, tai ir mistiški siaubo siužetai, kaubojų ar herojų kovos, serijos pagal animacinius filmus. Lietuvoje komiksai gana sunkiai skinasi kelią.
Festivalio metu buvo populiarūs virtualios realybės seansai. Vienas įdomiausių - Kanados projektas „Kentauras“, kurio metu žiūrovai patekdavo į molekulių ir ląstelių pasaulį, kartu su atomais skrido į visatos centrą. Muzika ir garsiniai efektai sukuria tikroviškumo įspūdį lyg pats dalyvautumei gyvybės kūrimo procese.
Festivalio konkursinės programos
Festivalio konkursinėse programose rodomi patys naujausi trumpametražiai, ilgametražiai animaciniai filmai, televiziniai serialai, komerciniai ir eksperimentiniai filmai iš viso pasaulio. Šio festivalio metu ypatingas dėmesys buvo skirtas Prancūzijos animacijai (programos sudarytojas ir kuratorius Marco de Blois).
Režisierius Michaelis Dudokas de Witas (garsaus trumpo filmo „Tėvas ir duktė“ autorius) pristatė ilgametražį filmą „Raudonas vėžlys“. Jį sukūrė kartu su garsia japonų studija „Ghibli“ ("Studio Ghibli"). Vienišas vyriškis po audros išmetamas į negyvenamą tropikų salą. Pažintis su salos gyvenimu, ypatingas santykis su gamta, susiliejimas su dangumi ir jūra. Jis kelis kartus bando nesėkmingai išplaukti iš salos. Jam sukliudo didelis raudonas vėžlys. Vėliau vėžlys išropojo į krantą, kur vyriškis jį apvertė ir paliko numirti ant saulės. Netikėtai vėžlys virto nuostabia moterimi. Su ja vyriškis nugyveno likusį gyvenimą ir net susilaukė kūdikio. Filme „Raudonas vėžlys“ sužavėjo ne tiek animacija, siužetas ar režisūra, o nuostabus gamtos ir atmosferos perteikimas. Filmas susilaukė didelio žiūrovų susidomėjimo, galima buvo pažiūrėti dokumentinį filmą „Michaelio Dudoko de Wit ilgesys“ ("The Longing of Michaël Dudok de Wit") apie autoriaus kūrybą.
„Disney studio“ (kartu su „Pixar“) gerbėjų džiaugsmui buvo parodytas naujausias studijos filmas „Piper“ (režisierius Alan Barilar). Ką tik iš kiaušinio išsiritęs paukštelis pradeda savo nuotykius žemėje. Šis filmas kiek vėliau pateks į ekranus kartu su nauju „Disney“ filmu „Ieškant Dori“. Apie šio filmo kūrimo kelią papasakojo į festivalį atvykę filmo režisieriai.
Europos animacijos pristatymas
Latvija taip pat turėjo stendą, kuriame puikavosi šalyje sukurtų filmų plakatai ir išraiškingi personažai. Jų išleistas katalogas panašus į mūsų savo forma, tačiau turinys visai kitoks. Latvijos kino centras per metus finansuoja net 5 animacinius ilgametražius filmus ir daugybę trumpo metro filmų, skirtingų temomis ir atlikimo technika. Konkursinėje programoje dalyvavo net du latvių filmai. Režisierės Indros Sproges filmas „Beribė dėžutė“ ("Infinity Box") laimėjo pagrindinį prizą užsakominių filmų kategorijoje. Įvairiausi plastelino personažai keičiasi pagal latvių abėcėlės raides, sudarydami netikėtas kompozicijas. Garsus latvių režisierius Vladimiras Leščiovas konkursinėje programoje pristatė savo naują, net dvejus metus pieštą filmą „Belaukiant Naujųjų metų". Latvių stende galima buvo įsigyti šio autoriaus ranka pieštų animacinių filmų komponuočių.
Estiją atstovavo „EEsti Joonisfilm" studija. Konkursinėje programoje buvo du estų filmai: režisieriaus Kasparo Jancio karikatūrinis filmas „Pianinas“ ("Piano") bei Priito Tenderio ir Nefang Wei filmas „Paukštis Flu“. Paukštis Flu gyvena ypatingoje obelyje, kurio vaisiai tokie skanūs, jog vilioja ne tik mažuosius vikšrelius, bet ir pavojingą gyvatę. Nekonkursinėje programoje buvo parodytas „Nukufilm“ studijos filmas „Urbanimatio“ (režisieriai Hardi Volmer, Urmas Joemees). Tai poetinis pasakojimas apie miesto grožį. Mirgantis ekranas įtraukia žiūrovą. Vienas iš retų juokingų festivalio filmų buvo Estijos meno akademijos studento Sanderio Joono filmas „Velodrol“ ("Velodrool"). Šaržuotas piešinys iš karto nuteikia linksmai, o ir siužetas vystosi greitai, vis labiau stebindamas. Dviratininkas varžybas pradeda norėdamas tik vieno – parūkyti, važiuodamas ratais treke jis vis suspėja užsukt už kampo ir parūkyt. Žiūrovų minia audringai reaguoja į kiekvieno kritusio varžybose dviratininko traumą ar netgi žūtį. Per šešias filmo minutes režisierius parodo savo fantaziją ir išmonę, nuolat prajuokindamas žiūrovus.
Pats gražiausias ir šviežiausias savo meniniu stiliumi buvo Lenkijos stendas, kuriame akcentuotas ypatingas dėmesys vaikiškų serialų kūrimui. Stende buvo pastatytas animacinio serialo herojės mergaitės Basios kambarys su žaislais ir baldais. Jaunoji karta atveria naują etapą Lenkijos animacijos istorijoje. Dar prieš kelis metus studentaudami atvykdavę jaunuoliai dabar atstovauja intensyvią gamybą kuriančioms animacinėms studijoms. Smagu, kad Lenkijos vyriausybė skiria ypatingą dėmesį savo animacijos kūrimui, įstatymų pagalba skatindama finansuoti nacionalinių televizinių serialų gamybą. Taip atsiranda vis daugiau smagių filmų vaikams. Ir kūrėjams gerai, ir studentams pabaigus mokslus bus kur dirbti ir kurti animaciją. Lenkijos prodiuseriai ieško naujų projektų idėjų ir gamybos partnerių
Festivalio laimėtojai
Pagrindinį prizą trumpo metro filmų kategorijoje laimėjo kanadiečių režisieriaus Francko Diono filmas „Dingusi galva“. Pagrindinė herojė Džakvilina pametė savo galvą, bet kas gi čia tokio... jos kelionei link jūros tai netrukdo. Ji nusprendžia sėsti į traukinį viena lyg nieko nebūtų nutikę, nesvarbu, kad ji be galvos... Kai atidaro traukinio kupė duris - už jų didžiulė žuvis su jos galva. Kitos žuvys, taip pat kaip ir ji, be galvų... Frankas Dionas yra vienas garsiausių Prancūzijos iliustratorių, dekoratorių ir scenografų. Savo filmuose jis sukuria ypatingą atmosferą, keisto pasaulio viziją. Filmas „Dingusi galva“ sukurtas naudojant 2D ir 3D technikas.
Specialų žiuri apdovanojimą laimėjo režisieriaus Sebastiano Laudenbacho ilgametražis filmas „Mergina be rankų“. Tai brolių Grimų pasakos interpretacija. Malūnininkas prižadėjo savo dukrą velniui už turtus ir auksą. Tam, kad išsipildytų tėvo svajonė tapti turtingu, reikėjo nukirsti dukrai rankas. Netekusi rankų mergina patraukia per pasaulį. Vandens dvasios padeda jai surasti geraširdį princą. Šis ją pamilsta ir vestuvių proga jai padovanoja auksines rankas. Prasideda karas ir princui tenka išvykti. Pilyje gimsta kūdikis, tačiau velnio užmačios priverčia moteriškę palikti pilį. Po kelerių metų, pasibaigus karui, princas suranda savo mylimąją su sūnumi ir viskas baigiasi laimingai. Šis filmas nuo pat pradžių nuteikia poetiškai. Filmo autorius yra garsus dailininkas. Eskiziniais lengvais linijos brūkštelėjimais kuriamos charakterinės personažo scenos. Potėpiais ir silueto užuominomis vaizduojami gamtos peizažai. Filmas pilnas vidinės erdvės, žiūrovas turi pats nuspėti baltose ekrano plotuose menamą piešinį.
Pagrindinį festivalio prizą „Kristalą” ir publikos apdovanojimą pelnė režisieriaus Claude‘o Barras ilgametražis lėlinis filmas „Mano gyvenimas lyg moliūgo“ ("My life as a Courgete"). Filmas yra Šveicarijos ir Prancūzijos studijų kūrinys. Moliūgas - tai dešimtmečio berniuko slapyvardis. Po staigios mamos mirties jis yra siunčiamas į globos namus, kur susitinka kitus našlaičius. iš pradžių jis iš visų jėgų bando surasti savo vietą šioje aplinkoje, tačiau tai pavyksta ne iš karto. Vėliau jis ima labiau pasitikėti savo jėgomis, suranda supratimą ir meilę, o filmo pabaigoje – naują šeimą.
Prancūziškų trumpametražių filmų kategorijoje publikos apdovanojimą ir Andre–Martin apdovanojimą pelnė režisieriaus Davido Coquard‘o-Dassault filmas „Periferija“ ("Peripheria“). Tai dvylikos minučių kelionė į ištuštėjusį dangoraižių kapinyną. Juodų didelių šunų gaujos klaidžioja tarp apleistų kiemų, koridorių, nykių rūsių, kambarių ir tamsių perėjimų. Filmo nuotaika tokia gūdi, kad pasijauti atsidūręs šių laikų Pompėjoje, mirusiame mieste, kur tarp žmonių gyvenimo liekanų siaučia vėjai.
Nedaug festivalyje buvo parodyta linksmų filmų. Todėl ironiškas švedų režisierės Joanos Rytel filmas „Mamos liepsnose" ("Moms on Fire") susilaukė audringos publikos reakcijos. Filmas laimėjo specialųjį žiuri apdovanojimą ir Alpių regiono specialųjį prizą. Autorė savo filmuose nuolat gvildena seksualumo, abortų, rasizmo, feminizmo ir kitas aštrias temas. Dvi nėščios mamos beviltiškos nuotaikos apimtos drybso kambaryje ant sofos. Liko keturios dienos iki jų gimdymo. Pilvai trukdo ir miegoti, ir valgyti, o vyrai seniai nebeužsiima su jomis seksu. O linksmintis gi vis tiek norisi...
Bulgarų kilmės režisierius Teodoras Ushevas, kuriantis Kanadoje, laimėjo jaunimo žiuri prizą už trumpametražį filmą „Akloji Vasia“. Šį filmą visi žiūrėjome su specialiais akiniais, suteikiančiais vaizdui stereoskopinį erdvės įspūdį. Tai pasaka apie mergaitę, kuri gimė keistomis akimis: viena akis matė praeitį, kita - ateitį. Tačiau šių dienų tikrovės ji matyti negalėjo. Todėl žmonės ją praminė „Akloji Vasia“. Nors filmas sužavėjo stereoskopinio vaizdo technika, sudėtinga grafika ir istorija, tačiau bendras įspūdis po filmo paliko slegiantį įspūdį. Filmas gavo ne tik jaunųjų žiuri apdovanojimą, bet ir specialųjį žiuri prizą “Mažąjį kristalą”.
FIPRESCI apdovanojimas atiteko Michellei ir Uri Kranot už filmą „Kaip ilgai, ne ilgai“ ("How Long, Not Long"). Tai vizualinė kelionė, verčianti mus susimąstyti apie universalius bendražmogiškus procesus. Nesvarbu, kokioje šalyje vyksta veiksmas, vaizdais pasakojama apie nacionalistines, rasistines, emigracijos ir tolerancijos problemas. Šis filmas įdomus savo sudėtinga atlikimo technika.
Eksperimentinių filmų kategorijoje laimėjo kanadientės režisierės Moja Jobin Pare filmas „4 min. 15 sek. pasikeitimų“. Autorės siluetas atsispindi lange. Kitoje lango dalyje matyti įdomūs įbrėžimai, nuvarvėjimai. Peizažas už lango susipina su grafiniais piešiniais. Keturios filmo minutės prabėga greitai, nepabosta žiūrėti į linijų ir vaizdų koliažą, nors siužeto nebuvo.
Žiuri apdovanojo režisieriaus Mihai Grecu devynių minučių filmą „Galybės atspindžiai" ("The Reflection of Power"). Tai Prancūzijos ir Rumunijos bendros gamybos filmas, kuriame apjungiama 3D animacija, fotografijos ir video medžiaga. Filmo nuotaika gūdi ir grėsminga. Į tamsius vandenis lėtai nugramzdinami didelio miesto dangoraižiai, aikštės ir parkai. Katastrofos nuotaika kuriama dviprasmiškai: gelbėti žmonių nereikia, nes jų nebėra, o autorius mėgaujasi galimybe paskandinti ant postamentų sustingusias vadų skulptūras, ant sienų išrašytus rėksmingus politinius šūkius ir plakatus, partiją garbinančias freskas.
Festivalio konkursinėse programose buvo parodyta tik keletas filmų vaikams. Jie nesužavėjo nei savo idėjomis, nei meniniu stiliumi. Vaikams daugiausiai yra kuriami televiziniai serialai. Žiuri apdovanojimą už televizinį serialą vaikams laimėjo Danijos ir Anglijos serialas „Lili“, serija „Lili mėgsta maistą“ (režisierė Siri Melchior). Lengvas, eskizinis personažų piešinys yra patrauklus, tačiau pagrindinė filmo mintis man buvo nemaloni. Pagrindinė serialo veikėja mergaitė Lili kiekviename filme krečia blogus darbus: jei ji nenori valgyti, tai maistą kabina sau ant ausų, kiša į nosį, užsideda ant galvos. Manau, kad tai rodo neigiamą elgesio pavyzdį.
“Kristalu” apdovanotas 27 minučių televizinis filmas šeimai „Pagaliukas žmogutis“ ("Stic man'). Nuotaikinga tėtės kelionė namo prieš Kalėdas. Specialiu prizu apdovanotas 26 minučių filmas „Atgal į mokyklą“ apie kaubojų ir indėną, kurie linksminasi tuščioje mokyklos klasėje, pamiršę, jog tai pirma mokslo metų diena.
„Garbės Kristalas“ – specialus apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus animacijos pasauliui buvo įteiktas prodiuseriui Didier Brunneriui. Publika dažniausiai pažįsta filmų režisierius, todėl buvo ypač malonu matyti į sceną išėjusį nedidelio ūgio ir kuklų žmogų. Salė atsistojusi dėkojo filmų „Kiriku ir ragana“, „Kiriku, vyras ir moteris“, „Trio iš Belevilio“, „Jūros daina“ , „Ernestas ir Celestina“, „Keltų paslaptis“ prodiuseriui Didjer Bruneriui. Jis skaitė padėkos kalbą apsuptas būrio animacijos milžinų, garsių režisierių, sukūrusių nuostabiausius pilnametražius filmus, pelniusius daugybę prizų ir žiūrovų simpatijų.
Festivalio metu veikė animacijos kūrėjų parodos
Šato pilyje veikė paroda, skirta vieno originaliausių ir garsiausių prancūzų animatoriaus, rašytojo, vaidybinių filmų scenaristo Jean-Francois Laguionie (g. 1978) paroda. Galima buvo pažiūrėti dokumentinį filmą apie jo kūrybą. Įdomu, kad jis net dešimt metų mokėsi pas vieną garsiausių prancūzų animatorių Paulį Grimault (Paul Grimault). Šiemet specialiai skirtoje programoje buvo parodytas 2016 metais sukurtas filmas „Luiza“ ("Louise"). 1965 metais jo filmas „Moteris ir violončelininkas“ laimėjo Gran Prix Anesy festivalyje. 1978 metais autoriaus trumpo metro filmas „Kelionė per Atlantą" Kanuose laimėjo „Palmės“ šakelę ir apdovanojimą „Cezaris“. Parodoje taip pat įdomiai pristatomas garsios Prancūzų studijos "Le Fabrique" kūrybinis etapas.
Kai baigiasi festivalis, visuomet liūdna, o kūrybinio „dopingo“ turi užtekti visiems metams. Naujos pažintys, susitikimas su senais draugais, malonūs vakarėliai ir puikių filmų peržiūros ilgai išliks atmintyje. Festivalio organizatoriai pranešė, jog kiti metai bus skirti kinų animacijos pristatymui. Taigi lauksime samurajų kovų ekrane...O aš laukiu kelionės į jubiliejinį Hirosimos festivalį.
Nuotraukos iš autorės asmeninio archyvo.
