Profesija - kino dailininkas. Interviu su Galiumi Kličiumi

Kino dailininkas Galius Kličius apipavidalino kelias dešimtis filmų. Pradėjęs karjerą teatre, netrukus atėjo į kiną ir dirbo su garsiausias lietuviškų filmų režisieriais, o jau dešimtame dešimtmetyje – prie daugybės užsienietiškų filmų Lietuvoje. Vėlyviausias G. Kličiaus darbas - eskizai, interjerų ir eksterjerų sukūrimas ar atkūrimas, natūros parinkimas Kristijono Vildžiūno filmui „Senekos diena”. Dailininko karjeroje keitėsi laikmečiai, tradicijos ir kūrėjų kartos. G. Kličius dalinasi kino dailininko profesijos patirtimis.

Kaip atsidūrėte kino aikštelėje?

Studijavau scenografiją – teatro dailę. Lietuvoje studijuoti kino dailę ir nebuvo kur. Baigiau mokyklą kartu su Adomu Jacovskiu, Augiu Kepežinsku. A. Jacovskis daugiau pasiekė teatre ir tapyboje, A. Kepežinskas – kine. Bet visi nuo teatro pradėjome. Vėliau režisierius Algimantas Puipa man pasiūlė ateiti padirbėti kino dailininko Antano Rimanto Šakalio asistentu filme „Nebūsiu gangsteris, brangioji“. Bet A. R. Šakalys pačią pirmą filmavimo dieną susirgo ir aš vienas turėjau sukurti tam filmui apipavidalinimą. Nors titruose rašomi mes abudu. Anksčiau tai priklausydavo nuo to, kiek kas eskizų nupiešdavo. Nežinau ar kas nors tuo dabar užsiima.Visi dirba kompiuteriais. Šie laikai nuo anų dar skiriasi ir tuo, kad beveik niekas dabar dekoracijų nebestato. Niekas nebekuria istorinių filmų.

Kurie filmai, prie kurių yra tekę dirbti, jums įsimintiniausi?

Su A. Puipa, Almantu Grikevičiumi ir Gyčiu Lukšu dirbau daugiausiai. Ir su kiekvienu jų esu padaręs nors po vieną gerą filmą. Su A. Puipa tai tikriausiai geriausias „Amžinoji šviesa“, su A. Grikevičiumi – „Faktas“, o su G. Lukšu – „Vasara baigiasi rudenį“. Labai įsimintini šie darbai. Nepriklausomybės laikotarpiu prasidėjo amerikietiškų filmų kūrimo Lietuvoje etapas, o mūsų režisieriai dingo – kai kurie tiesiog nebegalėjo dirbti naujų laikų sąlygomis. A. Puipa ir G. Lukšas iš tos tuometinės viduriniosios kartos geriausiai prisitaikė.

Įsigalėjo kita sistema, kultūra, technologija. Kol mes supratome ir įpratome, kaip ką daryti...  Man su anglais labai patiko dirbti, nes jų kinas europietiškesnis. Su jais įsimintiniausi filmai: „Elžbieta“, laimėjusi daug prizų. Man patiko dirbti ir filmuose „Atila“, „P.O.W.“. O apskritai, aš čia, Lietuvoje, tapau tuomet tokiu lyg ir konclagerių meistru... Pirmą padarėm „Velnio aritmetikoje“, kur Kirsten Dunst vaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Bezdonyse, atsimenu, labai neblogai konclagerį sukūrėme. Iš viso juos penkis esu padaręs. A. Puipos „Dievų miške“, „Perlo istorijoje“, kanadiečiams kažkuriame filme Kino studijos kieme konclagerį pastatėme. Dar buvo suomių „Ledinis pabučiavimas“. Labai įdomus filmas turėtų būti, gaila, kad nemačiau. Apie norvegę, kuri šnipinėjo rusams, bet  ją pagavo ir nuteisė. Filmas buvo apie jos meilę vokiečių belaisviui rusui, dėl kurio ji viską darė.

Ar esate skaičiavęs, prie kiek iš viso filmų yra tekę dirbti?

Reiktų suskaičiuoti... Dar sovietmečiu – virš dešimt. Vienas filmas – beveik metai. Paskui su užsieniečiais daug filmų dariau. Prie jų dirbau gerą dešimtmetį. Viskas prasidėjo nuo 1994 m. filmuoto „Gineverė“, kuriame vaidino Sheryl Lee - ji „Tvyn Pykse“ vaidino Laurą Palmer. Paskui antrą filmą – „Undertow“ – darėm. Jį kūrė labai stiprus režisierius Ericas Redas ir trys labai geri aktoriai. Galima labai daug pasakoti apie tą dešimtmetį, net visą knygą parašyti. Bet aš jau geriau tapysiu. Man dabar žymiai įdomiau taip laiką leisti. Užsiimu tapyba aliejumi. Esu pensininkas ir pagaliau turiu daug laisvo laiko tapyti. Aš seniai tam ruošiausi, bet nebuvo galimybių. Visąlaik dirbau.

Kaip išmokote kino dailininko amato?

Dar prieš pradėdamas dirbti prie kino filmų trumpai dirbau televizijoje. Tiesa, tais laikais tai buvo kažkas tarp kino ir teatro. Apipavidalinau muzikinį vaidybinį filmą „Žmogaus balsas“, kur Giedrė Kaukaitė viena dainuoja operą. Tada aš jau buvau daug padaręs teatre - iš viso esu apie 50 spektaklių „apiforminęs“. Kiekvienais metais porai ar vienam spektakliui sukurdavau scenografiją. Pats ryškiausias – Jaunimo teatre „Škac, mirtie, visados škac...“ Visi jauni žmonės tais laikais jį žinojo. Ir pats kūriau spektaklius... Pagal Juozą Erlicką. Porą, trejetą esu padaręs. Bet grįžtant prie filmų: kai A. Puipa, mano krikštatėvis kine, mane pakvietė, aš dar tik piešiau eskizus. Jis sakė: „Laisviau, laisviau. Nedaryk, kaip scenarijuje užrašyta. Savo fantazijos pridėk – tai vaizduotės žaidimas.“ Mes tiesiog žaidėme. Pirmas filmas dėl to ir buvo vienas įdomiausių. Kiti buvo žymiai rimtesni. Nuo to ir prasidėjo – vienas, kitas filmas, vis kviečia, kviečia, o tu vis eini, eini ir eini. Taip daugiausia kinas ir pasiglemžė laiką.

Manote, kad iš užsieniečių daug išmokote?

Taip. Jie turi kitas tradicijas ir pas juos technologijos daug labiau pažengusios. Mes turėjome labai stiprų stalių cechą, bet kai studiją nugriovė, mažai kas iš to ūkio liko. Bet liko žmonės. Mes su jais tokių dalykų esame pastatę... Pilis. Tokių didelių dekoracijų lietuviškuose filmuose nebūdavo. Tik gal A. Grikevičiaus „Faktą“ išskirčiau. Tame filme jau buvo didelės statybos – tas klojimas, kur sudegino žmones, Marės gryčia. Bet tokių stambių objektų, kai viename studijos kampe vieną kaimą reikia pastatyti, kitame – kitą ir dar pilį, nebuvo. A. Grikevičių dažnai prisimenu, jis „giliai kapstė“, labai gerai mokėjo dirbti su aktoriais.

O kaip jūs nusprendžiate, kaip kas turi atrodyti?

Visąlaik kapstaisi istorinėse medžiagose, ypač jeigu tai istorinis filmas. Pavyzdžiui, kartais staiga reikia išgalvoti tai, ko nėra. Pavyzdžiui, „Atiloje“ yra hunai. Kas jie tokie? Niekas gi nieko apie juos nežino. Taigi reikėjo sukurti jų vizualiką. Ir Atilos pilis ir jų jurtas, kokios jos galėjo būti. Nes tokio daikto pavaizduoto ar aprašyto istoriškai niekur nėra išlikę. Apie Romos imperiją yra daug vizualinės medžiagos, o apie tuos laukinius, barbarus – visiškai nėra. Arba konclageriai, mes juos irgi išsinagrinėjome. Buvau Osvencime, Birkenau. Viską išžiūrėjome. Ten baisūs dalykai vyko... Pagal surinktą medžiagą ir kūriau dekoracijas studijos kieme. Tik mažesni objektai, suprantama.

Kaip jums geriau dirbti – kai režisierius suteikia visišką laisvę jūsų vizijai ar atvirkščiai? Kaip dažniausiai režisieriai dirba su dailininkais?

Labai daug priklauso nuo režisieriaus. Bet tu negali darydamas „Dievų mišką“ nuklysti „į lankas“. Konclageris yra konclageris. Atsimenu, kaip darėme „Velnio aritmetiką“. Tie užsieniečiai daug istorinių knygų atsivežė, po to ir aš parvežiau iš Osvencimo medžiagos, kur galima aiškiai matyti, kaip atrodė viskas, ta vokiečių „gamyklinė“ sistema, sukurta žmonių naikinimui. Siaubas. Visa architektūra, dizainas...taip apgalvota. Bandant atkurti kažką panašaus laisvės dailininkui nėra. Kokią gauni medžiagą, ja ir remiesi. Nuo to nepabėgsi.

Yra buvę didelių susikirtimų su režisieriais ar operatoriais dėl skirtingų vizijų?

Aš nesu konfliktiškas. Ir jau šiais laikais nebekišu savo nuomonės. Tegu jie, ypač jaunimas, daro savo. Tegu jie praeina ugnį, vandenį. Jie dirbdami supras, ko iš tikrųjų nori ir ką daro. Konfliktų neatsimenu. Būdavo, kad aš kažko nesuprasdavau. Ypač su užsieniečiais. Vis tiek kalbos barjeras. Tarp dailininkų yra specifinė kalba. Būna, kad užsienio projektuose atvažiuoja jų „Production designer“, o aš viską turiu įvykdyti. Tada jie su pačiais režisieriais, operatoriais bendrauja. Taip su nuostabiais dailininkais iš užsienio susipažinau. Ir dabar, „Senekos dienoje“ turėjau labai gerą komandą. Štai Ramūnas Rastauskas, kuris, manau, bus - ir jau yra! - labai geras kino dailininkas. Aš „Senekos dienoje“ labiau „Production Designer“, jis – „Art Director“.

Gal galite papasakoti, kuo šios pareigos skiriasi?

„Art Director“ – vykdytojas, „Production Designer“ – projektuojas. Dar labai svarbūs yra „Prop Masters“, kurie ieško tikslaus rekvizito. Pavyzdžiui, „Senekos dienoje“ jie ieškojo mašinų ir kitų transporto priemonių iš sovietmečio. Be savo komandos, žmonių, su kuriais dirbi, tu esi nulis. Tu esi vienišas vilkas. Dirbti prie šio filmo, atvirai kalbant, man jau buvo sunku. Jie važiavo į kalnus Rusijoje, o aš jau negalėjau važiuoti. Tai Ramūnas važiavo. Jie statė ten tokias dekoracijas, kad aš net nežinau, kaip jie sugebėjo tokiomis sąlygomis...

Jums yra tekę dirbti ir prie reklamų...

Aš vieną kartą pabandžiau prie reklamos. Man tai visiškai svetima ir neįdomu.

Tai tada - apie kino dailininko kasdienybę...

Anksčiau būdavo taip – susiformuoja filmo grupė, toks taboras, ir jis visą laiką juda filmuodamas. Būdavo sukurtos zonos, kur ką galima filmuoti. Pajūris - Nida, kopos, Klaipėda, tada Alytaus rajonas – labai geri kaimai, gamta. Į Aukštaitiją jau mažiau važiuodavome. Tiesa, dar Trakai. Su užsieniečiais stengdavomės arčiau Vilniaus filmuoti. Kai filmavome „Robiną Hudą“, siūliau ne statyti miestelį, o važiuoti į Rumšiškes. Tačiau jie pasakė, kad ten tempti šimtą žmonių ir galybę arklių – per didelės sąnaudos. Taip ir pastatėme tą miestelį – 10 min. nuo kino studijos, pilis – studijos kieme, visuose paviljonuose - interjerai. Žodžiu, visas tas žaidimas vyksta aplink kino studiją. O sovietmečiu galėjome apskritai labai plačiai važinėti.

K. Vildžiūno filme irgi gana toli nuvažiavome. Kadangi „Senekos diena“ yra bendras darbas su estais, mes ir į Taliną važiavome, į Ruhnu salą, net į negyvenamą salą...

Ten yra tokių įspūdingų dalykų, kur lietuviškuose filmuose tu daugiau nerasi. Aišku, renkantis filmavimo lokacijas, buvo mąstoma, kad nebūtų sunku komandą, aktorius nugabenti. Estijoje nebuvo sunku – keliavome su laivu. Laivas priplaukia arčiau kranto, visi  persėda į guminę valtį ir tik tada plaukia į negyvenamą salą, pilną kormoranų. Ten smarvė nelabai maloni buvo. Tris dienas ten filmavome... Ir tai skubėjome. Man, pavyzdžiui, žymiai artimiau „Senekos dienoje“ buvo „Rotondą“ atkūrinėti. Aš prisimenu  „Rotondą“ dar iš studijų laikų, mes ten eidavom kavos ar vynelio. Toks tarsi pabuvimas gamtoje – man tai ten labai smagu būdavo. Kiekvienas prisimena tą vietą vis kitaip. Aš turiu savo prisiminimą, K. Vildžiūnas turi savo. Be to, kiekvienais metais „Rotonda“ vis kitaip atrodė. Mes pas fotografą Algirdą Šeškų radome „Rotondos“ nuotraukų. Labai pasisekė, nes niekas apskritai neturi vaizdų, kur ji būtų užfiksuota būtent tuo laiku, kaip reikėjo filmui. O K. Vildžiūnas labai skrupulingai žiūri į tą tikslumą. Ar tuo metu taip buvo, ar taip? Man tai truputį svetima, nes aš žinau, kad gyvenimas eina į priekį ir dukart į tą patį vandenį niekad neįbrisi. Truputį skeptiškai žiūrėjau. O jam tai buvo labai svarbu.

Mes atnaujinom visą „Rotondą“. Pavyzdžiui,  užrašas „Kava-ledai“. Jis buvo likęs, tik naujus stikliukus įstatėm. Ornamentų, tie kur ant sienos viduje, niekur nebuvo likę, padarėme. Ten dar iš išorės buvo ornamentai, bet tų jau nedarėme. Rekonstravome, bet ne idealiai. Atnaujinom viską, ir man buvo labai gaila, kad vėl uždarė. Kad nepasidarytų vėl ten tualetai... Ir visur pilna grafičių buvo. Perdažėm, labai negražu man tie užrašai. Aš tiems grafiti „meistrams“ per nagus duočiau.

Jums kaip dailininkui svarbiau ne autentiškumas, o vizija?

Man svarbiausia vizija, jausmas, nuotaika, o ne dokumentalumas. Aš niekada per daug nelindau į jį. Aš darau tai, kas „dūšiai“ artimiau, ir iš estetinės pozicijos – kad būtų gražu. Aišku, stengdavomės išlaikyti detalių tikrumą. Bet mane tai erzina. Kai žiūriu kiną, aš labai daug dalykų nematau. Kine yra atskiras žmogus, kuris tai seka tęstinumą, tikslumą.

O kaip jums įdomiau dirbti – su šiuolaikine aplinka ar istorine?

Man retro geriausia. Labai mėgstu prieškario estetiką. Kai sovietmečiu reikėjo daryti filmus, kurių veiksmas ir vyksta sovietmečiu, buvo siaubingai neįdomu. Siaubingai. Nori nenori kartais tokie pakliūdavo: „Jo žmonos išpažintis“, „Mano mažytė žmona“. O pavyzdžiui, darėme „Veidą taikinyje“ - dviejų serijų TV filmą pagal Čestertoną - man buvo įdomu, nes mes kūrėme Angliją. Arba „Žaltvykslės“ – pasakos. Gali daryti ką nori. Tais laikais vis tiek negalėjome nuvažiuoti į Kopenhagą. Tu kuri tą Kopenhagą čia, vietoje. Aišku, įdomiau, kūryba. O šiuolaikiškame filme, ką tu ten ir sukursi. Nuėjai į interjerą, natūrą, kokios reikia, ir dailininkui net dažnai nėra ką veikti.

Ar dabar Lietuvoje išlikę daug sovietinės estetikos?

Yra išlikę kai kurios vietos. Ir vis tiek reikia truputį invazijos. Nori nenori turi ar reklamas kažkokias įdėti, ar dar kažką. Ir naikinti, kas šiuolaikiško. Ženklai ar namų numeriai balti – tais laikais nebuvo. Anglams, beje, vienas iš didžiausią įspūdį palikusių dalykų – Sporto rūmai. O kaip jie dabar atrodo... Baisiausiai, su grafičiais. Bet jie dar išlikę. Net ir Sereikiškių parke, nuo „Rotondos“ žiūrint, prie upelio – vaizdai irgi beveik išlikęs kaip anais laikais. Yra dar tų laikų kvapo. Šnipiškės prie Kalvarijų turgaus... Eini, jauti tų laikų gyvenimą, ir staiga dangoraižiai išlenda. Yra daugiau visokių gatvelių Vilniuje. Tik jau pristatė naujų, sunaikino „Palangą“, prieš Kudirkos paminklą naujas pasatas stovi. Ten buvo tokia lauko kavinė, toks didelis restoranas. Dabar pastatė tokį nemalonų statinį, net kvėpuoti sunku. Vokiečių statyba karo metais – irgi įdomūs dalykai istoriškai pasižiūrėjus. Jei nori ne sovietinių, o smetoninių dalykų – tai Kaune. O didžiausia bėda su tais plastmasiniais langais, į kuriuos aš negaliu žiūrėti. Pavyzdžiui, Užupyje nemažai esame filmavę. Įkiša plastmasinius langus ir sugadina visą gatvę. Mediniai žymiai gražiau, bet ir žymiai brangesni. Vilniuje bromų daug – jis man ir tuo gražus.

Ką manote apie šiuolaikinį lietuvių kiną?

Nenoriu kaip koks senis lyginti. Tiesiog anksčiau buvo tvirtesnis pagrindas. O dabar kažko trūksta – viskas lyg labiau paviršutiniška. Yra jaunų ir talentingų žmonių. Tik man jų truputį gaila. Jei jie tik kas du ar kartais kas penkis metus statys po filmą... Juk tik nuolat dirbant atsiranda geras kinas.

Nuotraukose - Galius Kličius; kadrai iš filmų "Amžinoji šviesa", "Vasara baigiasi rudenį", "Dievų miškas", "Senekos dienos" eskizas, kadras ir filmavimo akimirka.