Kino teatre. Welyvis ir Веливис

„Nakties sergėtojai“ baigiasi ten, kur galėtų prasidėtų normalus Vėlyvio filmas. Herojus įmurkdomas į tokią padėtį be išeities, kad jam rauna stogą, o jo mentorius su pašaipėle siūlo nenusiminti ir įžvelgti naujojo statuso pranašumus. Nuo šio taško, kai žmogus nebežino, nei kur dėtis, nei ko griebtis, Vėlyvis paprastai ir pradėdavo pasakojimą. Jaučiu, kad tas pradinis taškas šį kartą nukeliavo į galą prodiuserio ir scenaristo dėka – kad filmo komercinės sėkmės atveju būtų galima nesunkiai pridurti tęsinį.

Va čia jau prasideda konkreti kalba. O Vėlyvio kino atveju visad svarbu ne visokios aliuzijos ir asociacijos, bet apčiuopiami faktai – kas ir už kiek. Biudžetas, pajamos, lankomumo rekordai, žiūrimumo viršūnės. Šiuo požiūriu filmas „Nakties sergėtojai“, aišku, buvo sumanytas kaip grandioziškiausias Vėlyvio darbas. Pakviestas filmuoti į Rusiją, Vėlyvis gavo ir trijų milijonų eurų biudžetą, ir didelio masto filmavimą (filmuota net Maskvos metro – o tam leidimas duodamas itin retai), ir ryškius ekrano veidus – pagrindinius personažus suvaidino Olego Jankovskio anūkas Ivanas ir patsai Leonidas Jarmolnikas. Žinia, trys milijonai Vėlyviui – tai labai daug. Tačiau kaži kokia tos sumos vertė, kai filmą režisuoja Веливис? Į pelningiausių ir žiūrimiausių filmų viršūnėlę „Nakties sergėtojai“ Rusijoje irgi dar neprasimušė.

Vėlyvis visad veržėsi iš tos, jo nuomone, nesupratingos ir kinematografiškai neišprususios Lietuvos. Karjerą pradėjęs sceniniu vardu su dviguba „W“ raide, Welyvis galiausiai išplaukė į tarptautinius vandenis ir su britų aktorių desantu padarė filmą „Redirected“, po kurio „Brexit“ atrodo kaip abejonių nekeliantis ir vienintelis įmanomas sprendimas. Kažkodėl visai tikiu, kad į Rusiją Vėlyvį galėjo užnešti svajonė dirbti mėgstamą darbą visu pajėgumu. Tik tiek, kad į rusų rinką jis, kiek suprantu, atėjo ne kaip laisvas ir nepriklausomas autorius, norintis įgyvendinti savąsias idėjas. Na, bet, tikiuosi, ir ne kaip koks nors gastarbaiteris, o tiesiog kaip bendradarbis. Juk „Nakties sergėtojai“ – kolektyvinis ir todėl anonimiškas kūrinys, kur vieni samdo kitus, didelį darbą pirma nudirba visa projekto komanda, o tada jau atvyksta ir kviestinis režisierius.

Kuo tas Веливис galėtų būti įdomus? Visai gal įdomus sumanymas, kad herojus persikelia į paralelinį pasaulį iš nuovargio, nukamuotas gyvenimo megapolyje. Maskva filme – lyg ir amžinas, bet vis ant Apokalipsės slenksčio balansuojantis futuristinis didmiestis, kuriame slypi kolektyvinės sąmonės klodai. Nebloga mintis tam tikrus visuomenės sluoksnius paversti skirtingo rango demoniškomis būtybėmis. O tie sluoksniai Vėlyviui, kaip žinome iš jo filmų, visai gerai pažįstami. Viena vertus, Maskvoje arogantiškai siautėja susireikšminę šou verslo atstovai. Jie priklauso vampyrų klanams ir, rodos, atsidangino iš Rumunijos. Vampyrų apdarai, šukuosenos ir makiažas iš tiesų visai pritiktų kokiems nors „Eurovizijos“ atlikėjams. Jų valdovė lietuvė dainininkė Dana Lokis – efemeriška būtybė, kaip ir pridera tikrai princesei ir Pašos svajonių moteriai. Kita vertus, po miestą šlaistosi tipai be asmens dokumentų ar nuolatinės gyvenimo vietos, kinų rajono masažo salonų darbuotojos ar prie meno linkę giriniai. Tai – ne pačios aukščiausios klasės kaprizingi demonai, galintys ir padėti, ir pakenkti. Tarp šių dviejų pakraščių driekiasi pilkoji masė, kuriai priklauso tokie kaip Paša.

Paralelinio gyvenimo tvarką prižiūri specialusis saugumo tarnybos būrys, kuris vadovaujasi moderniomis nuostatomis – nelabuosius reikia ne naikinti, bet kontroliuoti, sėkmės atveju – priversti kolaboruoti. Tad iš esmės „Nakties sergėtojai“ – ne tiek pasakojimas apie paslaptingą pasaulio sandarą, kiek alegorinė istorija apie darbą organuose. Saugumo majoras priburia naiviam jaunuoliui apie tarnybos romantiką ir adrenaliną (ne veltui saugumietis turi rojaus paukštės Gamajuno vardą), įpainioja, kaip dera tokiais atvejais, moterį ir galiausiai užverbuoja Pašą. O drauge su juo – ir galbūt vieną kitą romantiškai nusiteikusį jaunąjį žiūrovą.

Kas filme blogai? „Nakties sergėtojams“ siaubingai stinga humoro, ką ir sakyti apie padorią autoironiją. O juk be šitų dalykų tokio pobūdžio filmai brandesnio amžiaus sulaukusiam žiūrovui tampa sunkiai pakeliami. Be to, čia visiškai nėra sparnuotų frazių, kurios po nusisekusio blokbasterio įsiskverbia į šnekamąją kalbą. Žinia, Lietuvoje esame jau susitaikę su beviltiškais dialogais ekrane, tačiau prie gan literatūriško nacionalinio kino įpratę rusai tokio trūkumo tikrai neatleis. Padėtį gelbsti nebent ta vieta, kai Gamajunas, paklaustas, kodėl po vampyrų skerdynių kitą dieną pasirodo su kostiumu, sausai tarsteli: „Visi kiti drabužiai – valykloje.“

Gausi kompiuterinė grafika, visas tas demoniškas grimas lyg ir demonstruoja platų užmojį. Tačiau nesuprasi, ar buvo persistengta, ar, atvirkščiai, pašykštėta įdirbio ir pinigų, – galutinis rezultatas visiškai neskoningas, jei tik skonio kategorija šiam žanrui gali būti taikoma. Dar apmaudu, kad demonų asortimentas filme labai menkas. Nors Gamajunas ir suokia, kad Maskvoje jų įsiveisę keliasdešimt rūšių ir porūšių, filme pasitenkinama tik šalutine kinų lapės demonės ir Gamajuno romantine istorija, akivaizdžiai nugvelbta iš Pelevino romano.

Tačiau labiausiai „Nakties sergėtojams“ stinga gyvenimo materijos, maskvietiško oro. Juk, kad gimtų magija, visad reikia dviejų plotmių – ne tik fantastinės, bet ir tikroviškos. Gal todėl Timurui Bekmambetovui „Nakties sargyboje“ (2004) pavyko pagauti mistišką miesto atmosferą, geliantį to laikotarpio svaigulį. Filmo siužetas irgi buvo ganėtinai kvailas (vampyras, norėdamas nužudyti, turi gauti licenciją – kas per nesąmonė!), tačiau atminty dar ir šiandien iškyla visiškai buitiškas, amžinai pavargęs herojus, tas „šviesos karys su tamsia praeitimi“, kiūtantis skurdžiame Maskvos bute.

Kad ir kaip vertintume ankstesnius Vėlyvio darbus, savotiškai gerbiu jį už svajonę kurti kiną, kokio čia nėra, bet kokio, jo manymu, Lietuvai kažkodėl labai reikia. Negali paneigti, ypač naujojo lietuvių komercinio kino fone, kad Vėlyvio aktoriai visad vaidindavo autoironiškai ir pasiskonėdami. Pats režisierius mėgavosi galėdamas prisodrinti lietuvišką tikrovę mėgstamų filmų citatų ir taip tikrovę perkurti, suteikti jai įžūlesnių spalvų, pavojingesnių siužetų. Sprendimas režisuoti „Nakties sergėtojus“ – tai tolygu pagaliau įgyvendinti savo svajonę, nueiti dirbti normalų darbą už stabilų atlyginimą, o tada pamatyti, kad darai kiną, kokio pilna. Bet ką gali žinoti – gal, kaip ir filmo herojaus atveju, naujas statusas suteiks netikėtų pranašumų ir galimybių.