Kino profesija.„Gaferis”- su šviesomis, šešėliais, žmonėmis

Filmo kūrimo procese egzistuoja daug „nematomų žmonių“. Jų nežinome, nepažįstame, nematome. Jeigu nepakliūname į filmavimo aikštelę - dažniausiai net pamirštame, kad tokie „nematomi žmonės“ apskritai egzistuoja greta režisierių, operatorių, aktorių ir prodiuserių. Ir tik patys „kūrybininkai“ kartais užsimena, kad be šių žmonių filmo nebūtų.

„Gaferis“ - vienas iš „nematomų žmonių“. Su daugiau nei du dešimtmečius greta filmo šviesų ir šešėlių gyvenančiu Dariumi Zalmonu kalbamės apie retai minimą jo profesiją ir tai, kodėl „gaferiai“ - daug daugiau nei „lempų nešiotojai“.

Pasakojama, kad  iki darbo kine turėjote pakankamai įdomią jaunystę...

Gimiau ir užaugau Vilniuje. Ta „įdomi“ jaunystė prasidėjo būnant gal vienuolikos, kai iš savo močiutės prisiklausiau apie Sovietų Sąjungos padarytus nusikaltimus. Prasidėjo pirmieji pankavimai, pirmi pasipriešinimo prieš sistemą proveržiai. Būdami trylikamečiais su draugais pradėjome spausdinti antisovietines skrajutes, tada ir buvome suimti KGB, ir pusantro ar du mėnesius praleidome psichiatrinėje. Turėjome pasirinkimą: arba kalėjimas, arba ligoninė. Po to Vilniuje nebepraleidau nei vienos vasaros: visą laiką išsiųsdavo dirbti į kokius nors kolūkius ar karines stovyklas. Tada – Sąjūdis, o 1991 m. būdamas septyniolikos jau nuėjau tarnauti į savanorius. Iš tiesų reikėjo sulaukti pilnametystės, bet kažkokiais būdais susitarėme ir ginklą davė anksčiau. Metus pabuvau savanoriu, pamačiau, kad manęs ten jau nebereikia ir išėjau „klaidžioti“ toliau. Tokios ir paieškos. Iš pradžių bandžiau dirbti staliumi, užsiiminėti visokiais rankdarbiais. Užtruko neilgai. O tada pažįstamas pakvietė į kiną.

Ir nuo ko prasidėjo darbas kine?

Kino studijoje dirbo mano draugo žmonos tėvas. Jis mane ir pasikvietė pabandyti padirbti apšvietėju. Labai patiko, ir jau daugiau nei dvidešimt metų čia dirbu. Pradėjau dirbti su į Lietuvą filmuoti atvykusiais amerikiečiais. Tokia dviguba nauda: teko greitai išmokti anglų kalbą, kurios žinios buvo nulinės, ir pakliuvau dirbti į antrąją grupę, kurioje tebuvo trys žmonės, kai pirmojoje jų dirbo vienuolika. Grupėms priklausė vienodas aparatūros kiekis, o galimybių mokytis ir tobulėti turėjau žymiai daugiau, tai buvo toks geras profesinis spyris. Antraisiais metais jau dirbau „šaunuoliu“ (best boy) ir... Ir viskas. Po to po truputį pradėjau gaferiauti.

O kuo patraukė toks darbas? Atrodo – apšvietimas, nuobodu...

Kuo patiko? Pirma – tai bendravimas ir tave supantys žmonės. Filmavimo aikštelė – tai visiškai kitas pasaulis. Įžengi į ją, uždarai duris ir atsiriboji nuo visko, kas tave supa kasdienybėje. Pats darbas, žinoma, irgi pasirodė įdomus – visada patiko dirbti su technika. Su laiku, kai įgijau daugiau savarankiškumo, kai reikėjo pradėti galvoti ką, kuo ir kaip padaryti, techninis darbas susijungė su kūryba – tai teikė malonumą. Tad taip ir liko, keisti nieko nesiruošiu. Dirbi mėgiamą darbą, daug keliauji po pasaulį ir tau už tai dar ir sumoka – nemanau, kad galėjo būti kažkas geresnio.

Turite įdomią pravardę – Narkas. „Prilipo“ kino aikštelėje?

Ne, čia irgi iš tolimos vaikystės... Galbūt būnant dvylikos ar trylikos metų. Tuo metu stipriai pankavau, iš toli atvykę draugai atsivežė gerą maišą „žolės“. Ir jie man jį paliko. Tad kol tas „maišiukas“ nebuvo išsemtas – visas mano rajonas rūkė „žolę“.

Kuris rajonas?

Šeškinė. Tai štai nuo tada pravardė ir liko.

Visi žino kas yra operatorius, režisierius, scenaristas... „Gaferis“ – retai minima profesija. Kaip būtų galima ją apibūdinti?

Profesija... Turbūt būtų galima pavadinti apšvietimo dailininku. Tai dešinė operatoriaus ranka. Visada turi stebėti operatorių ir atsižvelgti į tai, ko nori jis. Jei perpranti operatorių, suvoki jo stilistiką – gali nebelįsti jam į akis ir, kurdamas apšvietimą, dirbti savarankiškai. Žinoma, bendradarbiaujama glaudžiai. Bet „gaferis“ – ne tik apšvietimas. Geras „gaferis“ greta visko turi būti ir geru psichologu. Operatorius yra tas žmogus, kurį visi „spaudžia“ – prodiuseriai, režisieriai, aktoriai... Tad „gaferis“ turi nuimti dalį operatoriaus krūvio ir padėti jam darbe. Kai matai, kad nebeatlaikys psichologiškai – nusivedi į šoną ir kalbi apie orą arba liepi skaičiuoti diafragmas. Paskaičiuoja, apsiramina ir „važiuojam“ toliau. Nes jei kas nors stresuoja, kas nors sekasi ne taip kaip turėtų – tos nuotaikos labai lengvai persiduoda visai komandai. Ir tas „psichologinis“ „gaferio“ momentas, manau, dar svarbesnis, nei gebėjimas tinkamai „sustatyti“ apšvietimą.

Grubiai klausiu – kuo skiriasi „gaferis“ ir apšvietėjas?

Iš principo – viskuo. Apšvietėjas yra būsimas „gaferis“. Ne kiekvienas, aišku. Skiriasi kūryba. „Gaferis“ apšvietėjui pasako, kur, ką pastatyti ir kaip viską darytis. Žinoma, apšvietėjus aš renkuosi tuos, kurie patys turi nuovoką ir gali patarti – dešimt galvų visada geriau nei viena. Bet apšvietėjo darbas mažiau kūrybinis. Vizualizaciją kuria „gaferis“. Tačiau reikėtų pasakyti ir tai, kad skirtumas tarp apšvietėjo ir eilinio „lempų nešiotojo“ irgi yra labai nemažas. Su pastaraisiais dirbti labai sunku.

Tad šalia kūrybinių gebėjimų reikia ir labai stabilių nervų?

Pageidautina. Tai lemia, kiek tu dirbsi. Bendravimas su žmonėmis filmavimo aikštelėje ne mažiau svarbus, nei tai, kaip gerai tu atliksi savo tiesiogines pareigas. Pavyzdžiui, niekada nieko nedarau skubėdamas ar susierzinęs. Man svarbu, kad viskas vyktų ramiai ir sklandžiai. Net jei viskas „dega“ (net ir tiesiogine prasme – pavyzdžiui, viduryje parduotuvės užsidega kabeliai) ir griūna – niekada to neparodau. Kai elgiesi ramiai – visi aplink žino, kad viskas bus gerai. Jeigu „stresuotum“ – tuoj suprastų, kad vyksta kažkas blogo.

Nėra įstaigos, kuri rengtų „gaferius“ ir šių žmonių Lietuvoje apskritai yra labai mažai. Iš kur jie ateina?

Ateina iš gatvės, kaip ir visi – „per pažįstamus“. O dirbti išmokstama filmavimo aikštelėje, specialiai niekas nieko nemoko.  Kuo daugiau dirbi prie filmų, tuo daugiau išmoksti. Smagu išvažiuoti ir į užsienį – pamatai visai kitokius darbo stilius.

O kuo skiriasi stiliai Lietuvoje ir užsienyje?

Lietuviai – vieni geriausių pasaulyje. Pačioje Amerikoje nedirbau, bet išmaišiau visą Europą. Su kokiais italais net nėra ką lyginti... Japonai – labai juokingi, primena keistų čiauškančių paukštukų būrelį. Kai jų nereikia – aš jų niekada ir nematau. Bet kai tik atsistoju – jų apšvietėjai mikliai subėga aplink mane. Pasakai, ką padaryti, ir jie vėl išsilaksto atgal. Dirba, tiesa, puikiai, bet labai keistai bendrauja ir dar po penkis kartus vienas kitam pakartoja tai, ką tu jiems pasakei – tokia „grandininė reakcija“ perduodant informaciją. Tačiau kas po visų šitų kelionių vis dar stebina – tai, kad Lietuva tikrai labai stipriai pažengusi šioje srityje, visi tikri profesionalai, atsakingi. Labai smagu tai matyti. Kai dirbau Rusijoje – buvo kažkas baisaus: dirbau su komanda ir vaizdą, kai jie visi iki vieno blaivūs, mačiau gal du ar tris kartus. Atsiranda dar ir papildomo darbo – turi atrinkti, kurie dar gali eiti dirbti į vidų, o kurie lauke lieka prie lempų, kuo toliau nuo operatoriaus.

Kaip manote, kodėl lietuviai šioje srityje yra stiprūs?

Manau, kad viską nulėmė pradžia ir darbas su į Lietuvą filmuoti atvykstančiomis užsienio kompanijomis, ypač – iš JAV. Ir būtent ta senoji mūsų „gaferių“ karta yra pati stipriausia. Jaunesnieji irgi geri, bet jie jau mokosi iš mūsų. Bet taip, didžiausią indelį įnešė amerikiečiai – „muštras“ buvo kaip armijoje. Niekada neidavau, viskas buvo daroma bėgte, greitai, operatyviai. Įvyko esminis lūžis lyginant su sovietine „tradicija“, kai aikštelėje visi daug gerdavo ir iš esmės visiems viskas buvo „dzin“. Su amerikiečiais atėjo ir darbo saugos reikalavimai, kas iš tiesų yra labai svarbu – juk girtas žmogus nėra saugus nei sau, nei aplinkiniams, ypač kai tu dirbi su 30-40 kilogramų sveriančiais prie lubų kabinamais prožektoriais. Tad amerikiečiai čia Lietuvai padėjo žengti labai stiprų žingsnį į priekį. Na, anglų stilius artimas amerikiečių. Bet italai, ispanai... Pas juos viskas lėta, „išmėtyta“, neskubant. Man sunku su jais dirbti. Nors irgi smagu. Po poros savaičių pripranti ir „įsivažiuoji“.

Koks buvo pirmasis ilgametražis filmas, prie kurio teko dirbti savarankiškai?

Jau nebeprisiminsiu.

O palikęs didžiausią įspūdį?

„Transsiberija“ (2008, rež. B. Anderson). Manau, kad šis. Buvo labai „fainas“ operatorius – Xavi Gimenezas, kuris apšvietimo reikalus visu šimtu procentų atidavė į mano rankas. Stipri komanda, stiprūs aktoriai, dirbant tokioje komandoje norėjosi „atiduoti“ ir save. Dariau, ką tik galėjau.

Tad, kaip suprantu, Jums svarbiausia „susidirbti“ ne su režisieriumi, o su operatoriumi?

Man – taip.

Dirbote ne su vienu lietuvių operatoriumi. Kokie įspūdžiai?

Yra dalis operatorių, su kuriais aš dirbu nuolat. Jie turi savo „balsą“ ir lygiai taip pat gali prodiuserio reikalauti, kad aš galėčiau su jais dirbti. Ramūnas Greičius, Feliksas Abrukauskas, Audrius Budrys – pagrindinis trejetas, su kuriuo mielai dirbu. Net jei nesinori vėl grįžti prie kokios reklamos, paskambina Feliksas ir tu negali pasakyti „ne“. Tu padedi jiems, jie padeda tau.

Kiekvieno operatoriaus braižas skiriasi. Ar lengva suprasti, ko norima?

Kiekvienas iš jų skirtingas. Man svarbiausia jų požiūris ir bendravimas. Su žmogumi arba gali dirbti, arba ne. O po to jau deriniesi. Dirbant daug padeda nuojauta. Dalį operatorių pažįsti, vietinius žinai puikiai, jei naujas žmogus – pasidomi ir pasiklausinėji. Ir tada stengiesi padėti tiek, kiek tik gali. Prieš filmą dar pasikalbi, o jeigu operatoriui tinka, ką darai – būna ir taip, kad „į šviesas“ jis net nelenda. Jeigu nepatinka – perdarai.

O kaip patinka labiau – kai „padiktuoja“ ar kai reikia sugalvoti pačiam?

Be abejo, kai pats sugalvoji. Tu jau žinai visus kelius – kaip paprasčiau, kaip geriau, kaip greičiau. Jeigu užsispiria – darai taip, kaip prašo. Arba padarai du variantus – savo ir jo. Ir tada jau sprendžiate kartu.

Kadangi dirbate jau ne vieną dešimtmetį – kaip pasikeitė technika, apšvietimo reikalavimai, mados, poreikiai? Turbūt svarbūs ne tik prožektoriai, bet ir juosta?

Pokyčius turi sekti nuolat. Net ir prožektoriai keičiasi net ne kasmet, o kiekvieną dieną, ypač šiais laikais. Dabar, pavyzdžiui, į madą „įsiveržė“ LED‘ai.

O kuo jie skiriasi?

Elektros taupymas – akivaizdus. Prožektorius lengvesnis, kompaktiškesnis. Ir šviesa, jos specifika visai kita – ji „minkštesnė“. Pirmieji prožektoriai buvo „kieti“, vėliau atsirado didžiuliai butterfly‘jai – „rėmai“, pro kuriuos švietei ir kurie „minkštino“ šviesą.

Ir ką tas „minkštumas“ suteikia?

Pavyzdžiui, sumažina šešėlius ant veido. Nebėra griežtų linijų, „kampų“. Ir su laiku viskas „minkštėja“. Dabar jau gali statyti paprastą lempą be jokių priedų, iš karto gausi „gerą“ šviesą.

Kaip tik šiuo metu su Ramūnu Greičiumi filmuojame rusų filmą „Sobibor“ apie žydų koncentracijos stovyklą. Nusprendėme grįžti į „senus“ laikus ir šviesti „grubia“, stipria, „nepaminkštinta“ šviesa – savotiškas eksperimentas prisiminti sena, kas irgi nėra taip paprasta pripratus prie patobulėjusio apšvietimo. Manau, kad bus įdomu. Tuo ir patinka šis darbas – dirbant prie kiekvieno projekto gali sugalvoti vis kitą „nesąmonę“ ir bandyti ją įgyvendinti. Tai pats didžiausias šios profesijos grožis. Žymiai įdomiau, nei sėdėti kur ofise ir „sklaidyti“ popieriukus. Žinoma, turint šeimą kiek sunkiau – dirbi po 13-14 valandų. Tada jau reikia tą prarastą šeimos laiką kaip nors kompensuoti...

 

Užsiminėte apie ilgas darbo valandas. Aktyviai kovojate už dirbančiųjų kino aikštelėje teises. Kuo užsiimate ir kodėl atsirado toks poreikis?

Dėl pervargimo. Jau ne vienas kino pramonės žmogus po ilgų darbo aikštelėje valandų žuvo avarijose... Profsąjungų, deja, kol kas nėra, bet manau, kad ateityje jos tikrai atsiras. Mūsų departamentas stipriai kovoja dėl darbo sąlygų gerinimo. Kad būtų ribotos darbo valandos, kad būtų pakankamai laiko poilsiui. Kiti dirba net ir savo pietų sąskaita, o mano sistema griežta. Nei vienam iš savo žmonių neleidžiu pradėti dirbti net minute anksčiau. Minute vėliau, žinoma, irgi. Bandau kelti atlyginimus už viršvalandžius – vien tik todėl, kad niekas nenorėtų, jog jie būtų. Nes kai tu dirbi dvylika valandų ir dar viršvalandžius – tai jau nenormalu. Vien jau dėl to, kad išsekina žmogų ir jo darbo kokybė labai nukenčia. Išdirbus aštuoniolika valandų jau įsijungia „dzin“ režimas – svarbu padaryti. O po to ir pats nebebūni patenkintas savo darbu. Kiekvieno žmogaus galimybės yra ribotos.

Ilgiausia mano išdirbta reklama buvo 30 valandų be pertraukos. Po tokių  filmavimų atsigavimui tau reikia mažiausia dviejų parų. Prodiuseriams galbūt paprasčiau – jie „padaro“ vieną, dvi, tris reklamas per mėnesį, o apšvietėjas dirba kone kasdien, baigia vieną ir iš karto pereina prie kitos. Mėnesio pabaigoje iš to žmogaus mažai kas belieka... Kenčia saugumas, atsiranda dėmesio stoka. Bandome su tuo kovoti. Žinoma, būtų idealu padaryti 10 valandų darbo dieną, o ne 12. Atvažiuoja norvegai, italai, su jais dirbame 10 valandų. Bendradarbiaujant su prancūzais darbo diena buvo 8 valandos su pietumis ir tai buvo idealu, po darbo tu galėjai gyventi visavertį gyvenimą, kažkur išeiti, su kažkuo susitikti, kažką nuveikti, skirti laiko šeimai... Tos 8 valandos atrodė kaip kažkas nesuvokiamo, nes kaip tik buvome užbaigę vokiečių filmą, kuriame dirbdavome po 19 valandų. Kol dar susirenki aparatūrą – miegui telieka pora valandų.

Ir lietuviai noriai „pasiduoda“ tokiems reikalavimams?

Tikrai taip. Nėra kur dingti. Kovoju tiek, kiek tik galiu. Žinoma, būna momentų, kai nufilmuoti kažką greitai tiesiog nėra įmanoma ar nesuspėjama – žmogiškas supratimas taip pat turi išlikti, nemeti visko ir neišeini, deriniesi prie komandos, stengiesi, kad bent kažkas iš tavo žmonių pailsėtų.

Pasižymėjau klausinėjant kažkokį „šaunuolį“ ir neturiu jokio supratimo, kas jis toks.

„Šaunuolis“ yra best boy atitikmuo. „Šaunuolis“ yra mano dešinioji ranka, kuris labai svarbus. Pas užsieniečius „šaunuolis“ yra tiesiog žmogus, atsakingas už aparatūrą. Jis dažniausiai net neišlipa iš mašinos, tiesiog išduoda aparatūra apšvietėjams, ją surenka ir perskaičiuoja. Mano „šaunuolis“ – žymiai svarbesnis, nei aparatūros išdavėjas. Jis visą filmavimą yra greta manęs. Mano žmogus – Paulius Sakalauskas – turi įdirbį, savo patirtį už nugaros ir gali man patarti. Jei kažkas man nesigauna – aš visada kreipiuosi į jį. Jis „iš šono“ stebi mano klaidas, gali prieiti ir man jas parodyti. Tad tokia „šaunuolio“ profesija... Taip, jis atsakingas už visą aparatūros apskaitą ir, svarbiausia, padeda man.

Ir kur atradote Paulių?

Keista istorija... Kokius trejus metus mes dirbome toje pačioje Kino studijoje, tačiau vienas kito nepažinojome ir nei karto nebuvome susitikę. Tik po Kino studijos subyrėjimo atsitiktinai susitikome kažkokiame projekte ir buvome „apšalę“, kad vienas apie kitą nieko nežinojome, nors mus siejo krūva bendrų pomėgių. Nuo tada ir pasidarėme beveik neišskiriami. Jeigu dirbu – stengiuosi, kad jis visada dirbtų su manimi. Vienas kitą paremiame ir profesine prasme, ir psichologiškai. Kaip aš elgiuosi su operatoriumi, taip jis su manimi. Kartais jį net palieku vietoje savęs dirbti su operatoriumi arba išsiųsti ruošti kitos aikštelės. Tad tai žmogus, kuriuo turiu pasitikėti šimtu procentu. Toks irgi pusiau „gaferis“.

O kas svarbiausia komandoje, pagal ką renkatės žmones?

Draugystė. Komandoje man svarbiausia yra gera atmosfera. Kad nereikėtų ant nieko rėkti. Aš to niekada nedarau, bet ir nenorėčiau pradėti. Svarbu, kad su manimi  dirbantys žmonės suprastų tai, ką aš jiems sakau ir ko iš jų noriu. Antrą kartą niekada nesirinksiu žmogaus, kuris, matau, pritingi kažką daryti, kad jam tai, ką jis daro, nėra įdomu. Ir jokių „antrų šansų“, visada yra žmonės, kurie dirbti nori. Komanda formuojasi keletą metų. O po to tiesiog žinai, kuo gali pasitikėti, o kuo – ne. Kai tik įmanoma – susirenku geriausius.

Kokio dydžio komanda yra įprastinė?

Keturi apšvietėjai plius „gaferis“ ir „šaunuolis“. Tai – pagrindinis, tradicinis sąstatas dirbant Lietuvoje. Papildomiems, naktiniams filmavimams surenkami ir papildomi žmonės.

Kaip suprantu – filmai yra malonesnis darbas nei reklamos?

Be abejo.  Reklamos – tik papildomas uždarbis, rutina. Kartais, atrodo, padarai kažką, kas atrodo tikrai gražiai. Ateina klientas ir pasako – „na kodėl čia taip tamsu?!“. Nusispjauni, pastatai prožektorių, nukreipi tiesiai į veidą, kas yra neišpasakytas bjaurumas, o užsakovai tik apsidžiaugia. Kartais tiesiog žlugdo tavo kūrybinį polėkį, visai kita vizualizacija – viskas turi matytis, jokių tamsių užkaborių. Filmas kaip kūrybinis procesas yra žymiai malonesnis. Be to kine visai kiti žmonių santykiai. Jau po poros savaičių bendro darbo imame vieni kitus suprasti. Dirbdami prie „Robino Hudo“ (TV serialas), kur filmavimai trukdavo po pusę metų, tapome viena didele šeima. Praėjo dvidešimt metų, o vis dar susirašinėjame ir susitinkame su tais žmonėmis, su kuriais dirbome.

Tad jeigu kalbėsime apie tą „kūrybinį polėkį“ – prie kokių filmų dirbti įdomiausia?

Įdomiausi turbūt istoriniai, kostiuminiai. Įdomu bandyti „pajausti“ tą laikotarpį, įsivaizduoti, kaip viskas galėjo atrodyti, bandyti sukurti tau nepažįstamą atmosferą. Žiūri dokumentinę medžiagą, senas nuotraukas...

Darbui reikia ir išankstinio pasiruošimo?

Taip. Atsižvelgi į filmo stilistiką ir tada jau ieškai medžiagos. Pasižiūri senus filmus... Dabar viskas labai paprasta – pakanka atsiversti kompiuterį. O anksčiau eidavai į muziejus vien tam, kad apžiūrėtum paveikslus. Bandai iš visko susidaryti bendrą įspūdį ir sukurti naują žvilgsnį. Žinoma, kad viskas niekada nebus tiksliai taip, kaip tu tai sugalvojai, bet į kino aikštelę tu įžengi jau turėdamas savo viziją.

Jeigu kalbėsime apie darbą lietuvių kino lauke – nežinau, ar jį galima pavadinti industrija – kokios Jums atrodo jo stipriosios ir silpnosios pusės?

Tiesą pasakius – labai mažai dirbau vien su lietuviais... Sunku spręsti. Turbūt didžiausia problema – silpnas režisierių pasiruošimas prieš einant dirbti į aikštelę. Kurti jie pradeda tik joje. To niekada nebūna užsienio režisierių filmavimuose – įžengę į aikštelę jie šimtu procentų žino, kas, kodėl ir kaip viskas bus. Viskas veikia kaip gerai suderinta mašina. Lietuvių kino pramonėje kažkodėl viskas kitaip. Galbūt tai patirties stoka ir jiems vis dar sunku dirbti namie, vizualiai nematant aikštelės. Tada prarandama daug brangaus kūrybinio laiko. Jeigu kažkas užtrunka ilgiau, nei turėtų – kenčia visi kiti departamentai – ir grimas, ir kostiumai, ir garsas. Toks nepasiruošimas prieš filmavimus, manau, ir yra didžiausia problema.

O pliusai... Dirbti su lietuviais – jėga. Tai tavo šeima, tavo mentaliteto žmonės. Paprasta ir lengva bendrauti. Lietuvos kino pramonėje dirba labai daug profesionalių žmonių, per tuos 26 metus buvo tobulėjama dideliais žingsniais.

Kaip suprantu  - lietuvių „gaferiai“ užsienyje yra labai paklausūs žmonės?

Taip.

Kokiais būdais jie surandami?

Užsieniečiai atvažiuoja čia, su mumis padirba ir kitų jau nebenori. Vėliau rekomendacijos jau sklinda per pažintis, patirtis ir praktikas. Viskas išsivysto iki to, kad tu nuolat turi labai labai daug darbo. Lietuviai – darbštūs ir atsakingi žmonės, todėl ir vertinami. Dėl tos pačios priežasties daug užsieniečių atvyksta filmuoti ir į Lietuvą. Anksčiau sakė – „vykdami pirmą kartą važiavome čia panašiai, kaip į kokią Zimbabvę, kur laukia velniai žino kas“. O dabar jau su malonumu grįžta, ne iš vieno prodiuserio teko girdėti,  kad atvyko čia filmuoti todėl, jog mus jau rekomendavo kažkas kitas.

Stengiamės, kad šita tradicija „nenumirtų“ – čia jau daug priklauso nuo mūsų: jeigu tu nepatiksi užsieniečiui operatoriui – jis pas tave tikrai negrįš ir nerekomenduos tavęs niekam kitam.

Šiemet gavote LAC „Ąžuolo“ apdovanojimuose gavote operatorių dėkingumo prizą. Kaip manote, už ką jis Jums buvo įteiktas?

Manau, kad už psichologinę paramą operatoriui. Greičiausiai už tai – už psichologinę ir fizinę pagalbą. Čia ir atsiliepia tai, kaip tu bendrauji su žmonėmis. Buvau labai maloniai nustebintas ir ačiū visiems, kas už mane balsavo. Aš tikiuosi, kad tikrai suteikiu tai, ko jiems reikia.

 

Sako, kad pokalbiai apie profesiją yra niekam neįdomūs ir kad turite gražią šeimą, apie kurią užsiminėte ir kalbėdamas. Dabar pasidžiaukite garsiai. Sunku rasti laiko? Ir kuo užsiimate tada, kai esate laisvas nuo darbo?

Šeima labai džiaugiuosi. Turiu dvi dukras, nedaug, bet garso namie užtenka. Vaikai – visiški talentai, groja, dainuoja. O kaip su tais vaikais buvo... Žmona dirbo maisto ir veterinarijos tarnyboje. Į darbą aš visada eidavau džiaugsmingai, o ji – nuleista galva. Vieną dieną ji man pasakė: „tu žinai – iš ryto atsikėlusi negaliu žiūrėti į tai, koks laimingas tu ten išeini“. Sakau – „klausyk, brangioji, jeigu tau tas darbas tikrai neteikia malonumo, tai gal nereikia ir dirbti? Pinigų užteks, mesk, auginam vaikus! Bus daugiau naudos“. Iš pradžių galvojau, kad jai patinka, bet kai supratau, kad ne... Tai vaikus ji ir augino. Užaugo puikiausios mergaitės, tėvams padeda, pasikalbėti galima apie bet ką, širdingos, pilnos užuojautos, kačiukus namo tampo... Su žmona irgi kartu gyvename aštuoniolika metų. Manyčiau, kad neblogai. Nesipykstame, balso vienas prieš kitą nekeliame, džiaugiamės kiekviena diena.

Ji profesine prasme yra žmogus „iš šalies“. Supranta Jūsų darbą?

Tai ir didžiausias atradimas, kad ji mane visokeriopai palaiko ir supranta. Būna, kad išvažiuoju ir po du mėnesius, o ji niekada gyvenime nepasakė, kad „kodėl tu ten ir kiek čia dar galima tavęs laukti“. Važinėjame, va, motociklais, nusipirkome.

Motociklai – sena meilė?

Man – taip, jai – nauja. Bet mes gyvenime viską darome kartu. Su gumomis šokome kartu, su parašiutais... Ką darome vienas, tą – ir kitas. Ir motociklų teises kartu išsilaikėme. Dabar nuo to motociklo jos „nukrapštyti“ jau nebegaliu.

Ir tarp darbų lengvai randate laisvo laiko?

Tai taip ir ieškome. Vakar – dirbau, o dabar dvi dienos laisvos, vyksime pasivažinėti per Baltijos šalis. Pirmadienį vėl į darbus, reikės spėti grįžti.

 

Asmeninio archyvo nuotr.