Kino teatre. Palata numeris keturi

Režisierius Ignas Miškinis į lietuvių kino istoriją kartu su keliais savo kolegomis „įsipaišė“ dėl parašyto kino manifesto. Nežinia, ar dėl jaunatviško „mes ateisim ir visiems parodysim“ maksimalizmo, ar todėl, kad tas manifestas lietuviško kino pasaulio pelkėje nori nenori sukėlė vieną kitą sujudimą (ir kartu paliko teisę manifestą prikišti patiems jo kūrėjams). „Manifestiniu“ laikotarpiu jis sukūrė „Diringą“ apie reklamščikų buitį, pasiėmė „Sidabrinę gervę“ už stiklinio Vilniaus „Artimas šviesas“ ir... dingo. Sugrįžo po septynerių metų kartu su scenarijaus bendraautoriumi Sauliumi Drunga (lygiai taip pat lyg ir pasislėpusiu po debiutinio „Anarchija Žirmūnuose“) ir su „Karalių pamaina“.

Ir kol tauta plūsta į kino teatruose rodomą n-tąją lietuvišką komediją „pažvengti su chebra“ (citata tiksli, taip filmo paskirtį aiškina internetiniai lietuvių kino ekspertai), kažkur alternatyvioje realybėje veikia „karalių pamainoje“ skendinti I. Miškinio ketvirtoji palata. Su visais galimais savo trūkumais ji leidžia apie filmą galvoti kaip apie kūrinį (brandžių žmonių bandymą sakyti, formuluoti, mąstyti), o ne kaip apie (geriausiu atveju) auditorijos sąmoningumo analizei skirtą produktą.

Kamera lėtai slenka Kūčių vakarą ištuštėjusio ligoninės skyriaus koridoriumi, kol galų gale sustoja prie ties palata budinčiu pagrindiniu filmo herojumi, jaunu policininku Kastyčiu Mickumi (akt. Vainius Sodeika), saugančiu II pasaulinio karo nacistiniais (griežiau dantimis dėl „fašistų“) nusikaltimais įtariamą pacientą. Tai – pirmoji svarbi policininko užduotis, kurią jis atlieka jau antra pamaina iš eilės, nes niekas taip ir neatvyko jo pakeisti. Kažkur fone sukasi slaugytoja, gydytojas, vip‘inėje palatoje šventes mini buvęs sovietinės nomenklatūros atstovas, o budėjimo postuose linksminasi du primityvūs apsaugos tarnybos „Plieno siena“ vyrukai. Iš tiesų „Karalių pamainoje“ susirenka realūs herojai. Gal ne infantilaus policininko ir ne gydytojo vaidmenyse, bet jie, tie žmonės, gyvena tarp mūsų (ir gerai, jei kažkurio jų neatpažįsti savyje). Tik realaus veiksmo reikalaujančios smegenys sunkiai susitaiko su faktu, kad herojai įkurdinami abstrakčioje ligoninės erdvėje, kurioje vykstantys įvykiai (bet ne dilemos) pakliūna į „taip būti negali“ kategoriją.

„Karalių pamaina“, kaip aiškinama jau filmo pradžioje, yra per šventes „išpuolantis“ budėjimas ligoninėje, kurio metu būtinai atsitinka kažkas neįprasto. O iki to neįprasto įvykio vyksta niekas. Ir štai su tuo niekuo du trečdalius filmo žiūrovas ir yra pažindinamas. Tai – ilgas, lėtas ekrano laikas, kurio metu imi jausti ir snaudulį, ir nuovargį, ir susierzinimą (šitą – dėl paties herojaus veiksmų). Daugiau nei parą nemiegojusio filmo herojaus „įsijautrinimas“ ir neadekvačios reakcijos į viską, kas vyksta tampa suprantami, o kai filmas pasiekia tariamą „kulminacinį tašką“ (ypatingąjį pamainos įvykį), esi pasiekęs daugmaž tą pačią afekto būseną, kaip ir jaunasis policininkas. Vis tik bandant atsakyti į klausimą „apie ką filmas?“ (juk visada apeliuojama į turinį...) jau iškyla scenarijaus problema, kurios „nurašyti“ bendros sapno jausenos fragmentiškumui nebegalima – filmas kelia asociacijas su neišgrynintų idėjų škicu. Puiki aktorių vaidyba („lietuviško teatro“ čia yra mažiausiai), natūralūs dialogai ar tiek scenarijaus, tiek režisūrine prasme stiprios scenos – nuo šventinių diskusijų „senelio“ palatoje, kur atsiskleidžia ne tik „pareigos ir pasirinkimo“ tema, bet puikiai galima matyti ir tikrąją policininko jauseną, iki, galų gale, tarpusavyje komunikuojančių apsauginių, parodo bendro turinio, kuris „Karalių pamainai“ leistų būti vientisu ilgametražiu filmu, stoką. Net jeigu istorinis kontekstas skirtas tik „paprastesnei herojų identifikacijai“ (nors kažin ar be jo suprasime ir dabartinę visuomenę), filme nuskambančios diskusijos (svarbios, įdomios) ir keliami klausimai apie pasirinkimo būtinybę (ar tai būtų svetima gyvybė, ar asmeninė gerovė), pareigą ir pašaukimą, nunyksta kartu su pasibaigusia scena. Ir lieka tik išsakytu dialogu, nedarančiu įtakos nei tolimesniam filmo veiksmui, nei papildančiu į kadrą „įplaukusius“ herojus ar nulemiančiu jų vėlesnių pasirinkimų motyvus. Iš karto po desperatiško pagrindinio herojaus bandymo bet kokia kaina „teisingai“ atlikti savo užduotį ir nenuvilti viršininko ėjęs vaikystės traumomis grįstas finalinis „psichologizavimas“ atviru tekstu paaiškinant, „kas jam negerai“ (juk būtent toks klausimas žiūrovui jį stebint ir kyla), iš esmės suprimityvina tai, kas filme ir taip buvo aišku ar bent numanoma.

Tokia tat nuobodulio realybė su pareigūnu Mickumi, pasimetusiu, tyliu, nesupratingu ir erzinančiai užsispyrusiu. Matyt, kad scenarijuje „parašyti“ herojų taip, kad jis sukeltų pyktį, irgi reikia mokėti, ir iš kantrybės išvesto gydytojo Šulco (akt. Dainius Gavenonis) isteriška reakcija – pati realiausia, kokios tik galima tikėtis tokioje situacijoje. Tik vėliau, laikui taip pat lėtai slenkant koridoriais, imi įtarti, kad už visko slypi ne Mickaus nuomonės neturėjimas (nes nuomonę jis turi) ir ne deklaruojamas noras atsakingai įvykdyti duotą nurodymą mechaniškai į klausimus atsakinėjant „toks įsakymas“ šablonu, o noras... paprasčiausiai jaustis svarbiu ir reikalingu. Ir visais tais atvejais, kai kamera sustodavo ties herojaus veidu iš jo besityčiojant apsauginiams ar ciniško dialogo su gydytoju metu – „na, kokia dar misija saugoti „daržovę“ ir kam tu, toks baldas, čia apskritai reikalingas?“, galėjai matyti ne svarbią „misiją“ atliekantį policininką, o labai įskaudintą ir nesuprastą vaiką.