Po premjeros. Apie atstumus ir autorystę
Mąstant apie filmą „Aš čia tik svečias“, įdomiausi man pasirodė atstumai. Štai – Giedrė Žickytė turėjo nukeliauti kelis šimtus kilometrų iki Danijos, kad ten, specialiose kino dirbtuvėse, sutiktų čilietę režisierę Maite Alberdi. Vėliau jai reikėjo įveikti dar kelis tūkstančius kilometrų iki Čilės sostinės Santjago, kad ten galiausiai sukurtų filmą apie Alzheimerio liga sergančią moterį, kuri pamiršta, ką veikė vakar, bet nepamiršta, kas nutiko jaunystės dienomis gimtajame Baskų krašte, nuo Čilės atskirtame žemyno platybių ir Atlanto vandenyno.
Šiuolaikiniame kine, kur kooprodukcijos jau seniai nebestebina ir dažnai virsta paskutiniu, o kartais net vieninteliu išsigelbėjimu kūrėjams, tokios kino trajektorijos nebeturėtų stebinti. Vis daugiau režisierių tampa „pasaulio režisieriais“. Vis daugiau ieško ne tik alternatyvių finansavimo šaltinių, bet ir alternatyvių istorijų – tokių, kurios išsiveržtų iš lokalumo, būtų universalios.
Šiame kelyje dalis kūrėjų jaučiasi kuo puikiausiai. Jų autorinė vizija tokia stipri, jog peržengia bet kokias geografines ir kultūrines skirtybes. Jie suvaldo net kooprodukcinį diktatą ir scenarijų dirbtuvių – workshopų – pozityvistinį vienaveidiškumą. Kiti gi šiame kelyje aukoja savo autorinę žiūrą ir kūrybiškumą vien tam, kad apskritai galėtų kurti, filmuoti, tiesiog įgyvendinti projektą. Nes koks tu režisierius, jei į filmavimo aikštelę žengi tik kas penkerius metus ar net rečiau.
Kaip gaila, kad pirmųjų yra kur kas mažiau nei antrųjų. Šiandien pastarieji kūrėjai taip gerai įvaldė scenarijų rašymą, taip kruopščiai įsisavino pinigus ir taip išmaniai atidirbo viešuosius ryšius, jog jų darbai tiesiog tarpsta tarptautiniuose kino festivaliuose. Tokius filmus aš vadinu festivaliniu planktonu.
Šiuo atžvilgiu Giedrės Žickytės ir Maite Alberdi filmas yra kažkur per vidurį. Jis pernelyg nekomplikuotas, korektiškas (tiek turinio, tiek formos prasme), po peržiūros palieka gerą emociją (tai visada paperka), tačiau, laimė, išlaikydamas distanciją neužgožia ir autorių pozicijos – apie sunkius dalykus kalbėti lengvai ir šviesiai, netgi sakyčiau stojiškai ir solidarizuojantis su pagrindine heroje.
Tas herojės stojiškumas dėl savo kilmės, dėl kalbos, dėl protingesnių nei kitų pensiono gyventojų įžvalgų labiausiai ir įkvepia. Nes būtent tvirtas charakteris, o ne Alzheimeris su visais iš jo išplaukiančiais liapsusais, man rodos, ir yra pagrindinė filmo ašis. Jei režisierėms nebūtų pavykę arba jei jos nebūtų ketinusios užfiksuoti šios orios herojės laikysenos, turėtume tik trumpą liūdnai komišką skečą apie atmintį praradusio žmogaus kasdienybę.
Manau, šis filmas patiks ir Europos kino akademijos nariams, kurie šiuo metu kaip tik sprendžia, kam atiduoti geriausių šių metų europietiškų filmų apdovanojimus. Tiesa, iškovoti dar vieną istorinį kino apdovanojimą Lietuvai nebus lengva, nes tarp trumpametražių filmų kategorijos nominantų – ne vienas labai žiūroviškas filmas. Pavyzdžiui, panašiai liūdnai komiškas norvegų Eveno Hafnor ir Lisos Brooke Hansen vaidybinis filmas „Small Talk“ ar prizą po prizo festivaliuose skinantis Danielio Mulloy filmas „Namai“.
