Po premjeros. Paslaptis su Josefu
Bet juk tai filmas apgavystė. Žada dialogą – o pokalbis nesimezga, klausimai negauna atsakymų. Žada bendravimą su Josefu – o bendrauti tenka su vaizdais, ir ne tiek Josefo, kiek to, ką jis mato nuo savo balkono. Žada dokumentiką – vis vaizdai. Josefo matomi ir Josefo tapomi. Duktė nuvyksta pas tėvą, keliolika metų gyvenantį Izraelyje, nes ten jis suradęs „savo tikėjimą ir savo žemę“ - jis tapo, ji filmuoja, ir „Dialogas su Josefu“ tampa debiutiniu režisierės Elžbietos Josadės filmu, studijos „Just a Moment“ prodiusuotu ir „Scanoramos“ priimtu į programą.
Dialogas čia nebent toks, kaip toje scenoje, kur Josefas Elžbietai rodo Izraelio žemės nuotraukas, o ji prašo pakomentuoti, nes skaipu jis jai kažką yra sakęs apie jo tapomos žemės ir dangaus vieningumą ar kaip ten. „Nežinau“, atsako jis nusijuokęs ir toliau kalba nuotraukomis. Ir tapo, ir žiūri į savo paveikslą ir į vaizdą pro langą, ir gražu jam, ir baisu nuo savo kūrinio, o ji filmuoja ir filmuoja, kol filmo laiką ilgam okupuoja dykumos ir kalnai, ir supranti, kad tapytojas ir kino režisierė (prieš tai studijavusi tapybą ir skulptūrą) kalbasi kūriniais. Visai nesijaudindami, ar kas kitas juos supras, ar gaus kokios informacijos, ar įsijaus į jų pokalbį. Žiūrėkite ir tiesiog būkite, kaip tėvas ir duktė, gerdami arbatą.
Dokumentininkai taip nesielgia. Publicistai įsitveria į žmogų ir paverčia jį savo filmo herojumi, kad atskleistų jo asmenybę, o per tai – problemą ar epochą, na, bent jau esamąjį laiką. Poetai pasirenka temą, kryptį, jie vengia konkretumo, užtat palieka erdvės interpretacijoms. Elžbieta Josadė linksta į poeziją, o filmuodama išlieka vaizdo menininkė, kuriai svarbu kompozicija, koloritas, nuotaika, bet nereikia temos ir jos gvildenimo (vizitas pas tėvą – ne tema, o aplinkybė), dar labiau jai nereikia informacijos, bent jau šiame filme. Norit sužinoti, kas ir koks yra Josefas? Jis dailininkas, ar žmogus, kuriam patinka nardinti teptuką į dažą ir braukyti per drobę? Jis dalyvauja parodose, yra vertinamas? Ar tiesiog jaučia malonumą gyventi tapydamas ir tapyti gyvendamas? Jis turi šeimą, ar atsiskyrė ir išsilaisvino? Jis neskursta? Jo tapomos žemės vaizdai neatsakys. Bet gerai jam ten, atrodo.
Pasikalbėkit su menininkais, kurie septyniasdešimt paskutiniaisiais metais buvo studentai, o dabar jiems maždaug virš 60, užsiminkit apie Josifą (taip, Josifą!) Josadę – kiek iškart bus pasakojimų, kiek iškils nemirtingų nuotykių, juokų, neįtikėtinų situacijų, kiek kūrybos žaidimų, džiaugsmo, buvimo kartu, nes jis draugavo su visais šauniausiais žmonėmis ir visi su juo. Josifo juoko, žaismo, šėlsmo užuominų šiek tiek yra Elžbietos filme, kuris iš tiesų yra labiau paveikslas – tas, pavyzdžiui, kadras, kur į milžinišką peizažą įeina mažutis jo tapytojas su amžinai dabar dėvima šlike. Arba kadro-paveikslo krašte įlipa į peizažą jie abu, tėvas ir duktė, o po kurio laiko, atiduoto pilkšvai rudiems žemės vaizdams, jie per tą patį kampą išlipa iš kadro.
Galbūt tai ne tik paveikslas, bet ir jaukinimasis – tėvo ir dukters, dviejų menininkų, žmonių, kurie retai matosi, bet yra artimi ir jiems nebūtina reikštis žodžiais, ypač jei greta jų veikia filmavimo kamera, o tarp teptukų styro mikrofonas. Yra dokumentinių filmų, kur režisierius – atžala – nori kažką esminio išsiaiškinti su savo gimdytoju. Kažkokią praeities žaizdą išsigydyti ir net visuomenę paprotinti. Elžbieta Josadė – ne, ji įžengė į savo tėvo peizažą. Peizažas nesipriešino, jauna režisierė juo net užsižaidė, padarė pagrindiniu herojumi. Tėvas liko paslaptis ir tarsi koks antraplanis veikėjas. Gal ne dukrai, gal tik žiūrovams, jeigu jų čia kam reikia. Ir tiek daug liko už kadro, kad ne trumpametražį filmą, o visą dokumentinį serialą galėtum išdriekti – apie asmenis ir epochas, apie jausmus ir žaismus. Ar ne Josifai?
