Vienišas medis. G. Kanovičius apie V. Žalakevičių

„Vytauto Žalakevičiaus nėra su kuo lyginti lietuvių kine. Medis tarp kitų augalų. Ir nepaisant to, kad nuolat buvo apsuptas daugybės žmonių, visą laiką šurmulyje, jis, mano manymu, buvo labai vienišas žmogus“. Taip kalba Grigorijus Kanovičius, 87 metų rašytojas, nuo 1993 metų gyvenantis Izraelyje. 1960-1971 metais jis dirbo Lietuvos kino studijos scenariniame skyriuje, rašė ir redagavo scenarijus, o į kino studiją atėjo pakviestas Vytauto Žalakevičiaus. Su Žalakevičium Kanovičius parašė scenarijus „Gott mit uns“ ir  „Ave, vita“, buvo filmų „Vienos dienos kronika“, „Niekas nenorėjo mirti“ redaktoriumi.

Lapkričio 15 d. „Skalvijos” kino centre restauruotu ir suskaitmenintu filmu „Niekas nenorėjo mirti“ ruošiamasi paminėti Vytautą Žalakevičių, kurio nebėra jau lygiai du dešimtmečiai. Paminėkime ir rašytojo atsiminimais.

…

- Kinas yra toks menas, kuris nuo tavęs nepriklauso, kaip bebūtų keista. Pavyzdžiui, mūsų su Žalakevičium pirmas scenarijus „Gott mit uns“ – apie lietuvį kunigą, kuris karo metu išgelbėjo berniuką žydą. Nuo mūsų su Žalakevičium absoliučiai niekas nepriklausė tais metais. Priklausė nuo Baltušio – jis buvo Meno tarybos narys, nuo Meškauskienės, kino ministrės...

- Pasakojama, kad Meškauskienę Žalakevičius vadinęs „mama“, nes ji daug kam padėjusi įgyti kino profesiją ir vėliau, kai dirbo. Ji buvo palanki Žalakevičiui?

- Jam palanki, filmams – nelabai. Tokia dvilypė pozicija. O dar buvo tarnai – Kinematografijos komiteto pirmininkai, Centro komiteto pasodinti ir atsakingi jam. Apie „Gott mit uns“ Baltušis Meno taryboje pasakė: kunigas ir žydų berniukas šiandien mums neaktualūs herojai. Viskas! Filmo nebus.

Žalakevičius rinkdavosi istorijas, kurios būtų įdomios Paryžiuje, Niujorke, o ne tik Maskvoje ar Sverdlovske, jo kelrodžiai buvo Fellini, Antonioni, Amerikos geriausi režisieriai. O jis pats labai prieštaringas žmogus. Pirmą kartą savo gyvenime sutikau žmogų, kuriame, sakau kaip rašytojas, gyvena du skirtingi pradai: angelas ir šėtonas.

- Angelas?

- Jis baisiai bijojo išsiduoti, kad jis irgi silpnas. Kad jis turi silpnų vietų. Jis visą laiką vaizdavo antžmogį ir lygiavosi į antžmogius. Kartais prasitardavo, kad esamose sąlygose jam ankšta, jo gabumų čia nereikia. Jis kentėjo dėl to.

Apie aktorius lengviau pasakyti: nesuvaidino, ko norėjo. Tų vaidmenų žodžiai parašyti pjesėse, tai lyg kažkas konkretesnio – ko norėjo ir ko nesuvaidino. Apie rašytojus? Neparašė, ką galėjo? Ką norėjo parašyti? O apie režisierius?

- Tuoj prisiminsiu kaip būtent tai formulavo Žalakevičius: netektis yra ne tai, ką tu turėjai ir praradai, o tai, ką tu galėjai apturėti ir neapturėjai.

- Labai teisingai. Tiesiog stebiuosi, kaip tikslu. Tai labai gilus savęs pažinimas. Norėčiau būti taip pasakęs. Neparašęs rašytojas, nesukūręs menininkas – kaip kasykla, kurią palieka, neiškėlę visų brangakmenių.

Žalakevičius irgi neišsemtas menininkas, bet tai jau daugiau aplinkybės, laikas, kai reikėdavo laukti leidimo, palaiminimo, kad galėtum daryti filmą, o ne kiekvieną scenarijų laimindavo, aš jums pasakojau. Ir tas tikslus posakis apie netektį ir neapturėjimą – tai ne abstrakčiai pasakyta, tai apie save. Taip, jis ir pats buvo skriaudikas, jis niekino, žemino žmones, su kuriais dirbo, nesiskaitė su jais, ir aš jo skriaudą pajutau, bet aš jam atleidžiu, jį suprantu. Jis buvo profesionalų profesionalas. Labai liūdnai žiūrėjo į kino ateitį, lyg numatydamas, kas gali atsitikti. Ir nepaisant niekinimo, žeminimo, jis puikiai suprato, kas yra gabieji studijos režisieriai ir nekentė antro ešelono – nebijojo įvardinti, kas kam priklauso. Atvirai. Ir atvirai jis jautėsi geriausiu, kuriam niekas iš aplink dirbančių neprilygsta.

Vienintelis atvejis, kai jis save nugalėjo, pripažino kitą – tai Grikevičius, kuriam Žala patikėjo „Jausmų“ scenarijų. Šitą filmą jis gyrė beatodairiškai ir į Grikevičių dėjo didžiausias viltis.

Mes su Žala artimai draugavome daug metų. Buvau jo filmų redaktorius ir padėjėjas visą savo kino gyvenimą. Kai Maskvoje reikėjo apginti jo puikų filmą „Vienos dienos kroniką” su žymiuoju klausimu „Kodėl tu stovėjai po medžiu...“, mes zubrinome Chruščiovo pranešimą, ir mums buvo taip koktu. Zubrinti mintinai citatas iš partinių paistymų, sapaliojimų… O visos TSRS Kinematografijos komiteto pirmininkas Romanovas sudarkė, suniekino tą filmą. Buvo žmonių, kurie gynė. Vienas iš jų – režsisierius Askoldovas, kuris pastatė filmą „Komisarė”. Dar – redaktorė Zuseva. Kiti dainavo tą pačią dainelę, kaip Romanovas. Atsimenu jo povyzą – tikras rusų didikas. Ne elgesys ar protas didiko, bet povyza. Kaip jis stovėjo, kaip sėdėjo – caras. Mažas caras kino pasaulyje. Kaip Žala pergyveno šitą dramą… Niekada nesu jo tokio matęs. Jis labai didžiavosi tuo savo filmu, jo idėja, labai gyrė savo aktorius – Babkauską, Masiulį, Žebertavičiūtę. Filmo nepriėmė. Romanovas pasakė: filmo mes nepriimam ir turim jums, talentingam žmogui, vieną prašymą – padarykite filmą liaudžiai apie liaudį.

Po to Žala padarė filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Bet ar jis „liaudžiai apie liaudį“? Maskvoje jį priėmė kaip smerkiantį miško žmones. O juk pats filmo pavadinimas formuoja kitą idėją – kad niekas nenorėjo mirti, ir miško broliai, ir tie, kurie juos persekiojo. Maskvoje šito nesuprato. Ne tik Maskvoje. O dabar – supranta?

- Aktoriai prisimena, kad jūs visą laiką buvote reikalingas filmavimo aikštelėje, Žalakevičius dažnai kreipdavosi į jus ir daug kas tame filme yra jūsų pasiūlyta.

- Na, negalima šitaip šimtu nuošimčių tvirtinti. Bet didelė dalis teisybės yra. Žala turėjo gerą savybę – tartis. Kai filmavo „Niekas nenorėjo mirti”, aš iš Ariogalos neišvažiuodavau, jam ištisai reikėjo tartis. Pasitikrinti ir kartais išdrįsti sugalvoti tai, ko jis nemanė, kad galima.

- Galit prisiminti tokią sceną?

- Negaliu. Tik galiu patvirtinti, kad nė karto neatsisakiau, kai jis prašė padėti ar patarti. Titruose figūruoju kaip redaktorius ir atlikau redaktoriaus darbą. Filmą kūrė jis.

Kaip Žala dirbo – su „Vienos dienos kronika“, su „Niekas nenorėjo mirti“ – visas paskendęs tuose filmuose, mylėdamas savo aktorius, net Bruno Oją. Kaip jis mokėjo dirbti su aktoriais – net paėmęs aktorių-baldą, jis priversdavo jį gerai vaidinti. Taip, jis buvo botagas. Jis viešai išjuokdavo aktorių pasiūlymus, pastangas. Įžeisti vyrai verkė jo aikštelėje. Verkė, bet vaidino gerai.

Klausykit: filmuojama „Niekas nenorėjo mirti“. Giedra, filmuoti tinkama. Danguje pasirodo pirmieji debesys. Direktorius Eliazaras Žabinskis, neaukšto ūgio žydas, atėjęs į kiną iš filharmonijos, labai atsidavęs Žalakevičiui, nemokėjęs laisvai kalbėti lietuviškai, bėgo į filmavimo aikštelę ir šaukė – niekada nepamiršiu, nes įsiminiau kaip obalsį – „Vytas Pranovič, aš jus prašau, neatsisakykit: kol Bruno Oja nepradėjo jums patarinėti, būkit geras, nufilmuokite kadrą, nes saulė dingsta“. Bruno Oja klausydavo Žalakevičiaus kaip kareivis pulkininko ir pats labai mėgo duoti patarimus – estiškai lėtai, su akcentu.

- O Žalakevičius mėgo pasišaipyti iš jo patarimų?

- Bet aš jums pasakoju apie Žabinskį! Niekada nemaniau, kad sulauksiu, kaip šitas tylus, pareigingas žmogus bėgs pas Žalakevičių duoti komandos: „Prašau, neatsisakykit, filmuokit, natūra nueina“...

- Apie tai, kaip estas Bruno Oja filmavosi pas Žalakevičių girdžiu ir skaitau nemažai legendų. Kad buvęs tokio akmeninio veido, jog Žalakevičius sakęs: jį pirmiau reikia ant kuolo pasodinti ir tik tada filmuoti, nes kitaip nesulauksi mimikos.

- Jį paėmė vien dėl figūros. Žalakevičius buvo apimtas noro, kad visi jo filmo aktoriai būtų tvirti galingi vyrai. Jis ilgai galvojo, ar imti Budraitį – ar šitoj kompanijoj, šitam žiauriam siužetui tiks toks jaunas, geras ir nekaltas žmogus. Toks jis ir buvo, ir matyt liko. Žalakevičiui labai patiko Budraičio akys – žmogaus, kuris įkūnija gėrį. Be jokio pykčio, be jokio noro įžeisti. Panevėžio aktoriai – Banionis, Masiulis, Babkauskas – visi jau patyrę, jaučiantys savo galybę. O Miltinis neskubėjo leisti savo aktoriams vaidinti kine. Nors vaidino vos ne visi – Šulgaitė, Karka, Petronaitis. Panevėžio teatras buvo atskira respublika Lietuvoje.

Žalakevičius suprato, kad Vija Artmanė irgi nekaštuoja daug kaip aktorė, bet jis norėjo turėti kadre gražią moterį – žiūrovams. Toliaregis režisierius, puikai išmanė savo aktorių ir visų, su kuriais dirbo psichiką, jų galimybes. Ką mėgo – padrąsindavo. Mokytoju jo nepavadinčiau, tas žodis jam nelabai tinka, bet kaip rašytojas daug pasimokiau iš jo. Tik nežinau, kodėl dauguma jam simpatijos nerodė. Žinoma, jis visus šokdino, nieko negailėjo.

Geras metas buvo. Jauni visi. O gabūs – liūtai. Bet menininkui labai nepaprasta buvo kurti tuo laiku.

- Dėl ko nelengva? Ar šiandien įmanoma tai išvardinti?

- Reikėjo skaitytis su sąlygomis, kuriomis tu rašai, kuri. Tarkim, dabar Izraelyje tu gali rašyti ką tik nori, gali garsiai šaukti “Šalin ministrą pirmininką”. Niekas nedraudžia. Draudžia tik žudynes.

Tarybų sąjungoje, Lietuvoje anuo laiku buvo narsių vyrų, kovojusių atvirai, garbė jiems, iš jų reikia mokytis, bet dauguma tuo metu gyvenusių išmoko prisitaikyti. Tų, kurie dabar smerkia ano meto žmones ir šaukia ant ano meto menininkų – jų tėvai irgi turėjo prisitaikyti, tyliai nulenkti galvas. Taigi prisitaikymas būna dviejų rūšių: arba žmogus garsiai skelbia savo lojalumą, arba jis tyli, neišsako to, ką jis galėtų išsakyti arba griebiasi, kaip Kanovičius, užuominų, simbolinių pasakojimų.

- Kaip jūsų tolimesnį rašymą kinui paveikė tai, kad scenarijus „Gott mit uns” buvo atmestas , o „Ave, vita” – iškraipytas?

- Tuose scenarijuose mes su Žalakevičium irgi atidavėme duoklę, kokia turėjo būti atiduota, kad scenarijai būtų palaiminti. “Gott mit uns” įrašėme, kad kunigas priima ne tik žydų berniuką, bet ir sužeistą rusų partizanę. Lygsvarai. Nors jokios lygsvaros ten nebuvo, tik duoklė. Kunigui kaip dvasininkui, sielos tėvui rūpi svarbiausias dalykas – išsaugoti žmogų. Išsaugoti nuo kulkos, nuo rasinės neapykantos. Todėl jis ryžosi daryti tai, kas karo metu buvo mirtinai pavojinga. O viršesnis dvasininkas aplanko jį ir padaro pastabą: tu neturėjai taip elgtis. Panašiai kaip dabar jauni žmonės lygtai bando versti sovietinius stabus, vadinti visus prisitaikėliais ir patarinėti – jūs neturėjot taip elgtis.

Visi, kas anuo metu gyveno, buvo įbridę į tą pačią balą ir visi atidavė duoklę, be jos jie negalėjo pajudėti. Jie neturėjo kitos išeities. Gerai pataršius visą Lietuvą, surastum daugiau nei milijoną žmonių, kurie atiduodavo duoklę. Joks žmogus, kuris norėjo kažko sau, savo šeimai, savo šaliai, kitaip nieko negalėtų veikti. Ir šalis neturėtų nieko. Duoklė buvo leidimas gyventi. Ir menininkui, ir paprastam žmogui. Tu parodai leidimą. Be jo tave geriausiu atveju grąžintų su tavo kūriniu namo. Dėk į stalčių. Jokio kino, jokios knygos. Geriausiu atveju! Cenzūra dirbo, ji buvo galinga ir vadovavosi vienu tikslu – kad jos pačios niekas neliestų už kitų klaidas, kurias ji pražiopsojo. Kad tik viskas būtų ramu.

- Bandau suprasti, kas atisitiko su filmu „Niekas nenorėjo mirti” – kodėl jo neištiko „Vienos dienos kronikos” likimas. Ar galėtume daugiau, konkrečiau prisiminti, kaip jūs dirbote?

- Pirmiausia pasakysiu, kad besąlygiškai gyniau pavadinimą, nes supratau, kad jis nori padaryti filmą apie dvi lietuvių stovyklas, kurios kovoja už tą pačią idėją – už Lietuvą – bet skirtingai ją supranta. Vieni – už nepriklausomą, kiti – už tarybų. Kai Žala pradėjo, buvo daug svarstymų, kuria kryptim filmas eis, ar Žala vykdys Romanovo prisakymą po „Vienos dienos kronikos”, kad reikia padaryti filmą liaudžiai apie liaudį – paprastą detektyvą, šių dienų žodžiais kalbant. Mes su Žala turėjom sunkią patirtį – du nelaimingus scenarijus, ir norėjome daryti epinį filmą apie reikšmingus Lietuvai dalykus. Per filmavimus mes neaptarinėjome smulkmenų, pavyzdžiui, ar gerai, kad Babkausko Marcinkus lenda po lova, kaip atrodo Vija Artmanė ar Bruno Oja. Mums rūpėjo neprarasti epo krypties.

Per medžiagos ir filmo aptarimus visokių dalykų išgirsdavome. Svarstė, ar teisinga, kad Noreikos Aitvaras sako „Tu nežinai, kaip skauda” – ar tai nėra užuojauta priešui.  Žala kaip tik norėjo parodyti, kad kenčia ir viena, ir kita pusė. Tyliai, netiesiogiai. Tokių žmonių, kuriais Žala besąlygiškai pasitikėjo, grupėje buvo ir daugiau: Jonas Gricius, Vytautas Kalinauskas… Juk reikėjo ne tik kurti, bet ir gintis peržiūrų ir svarstymų metu – mes visi saugojome, prižiūrėjome Žalakevičiaus kuriamą epą, jo stilistiką, jo aktorius. Mes visi gerai supratome, kad kuriame filmą apie laiką, kuris Lietuvai kainavo labai brangiai.

Atmosfera aikštelėje buvo kitokia, nei tada, kai Vabalas filmavo „Marš, marš, tra-ta ta”, ten visai kitas anturažas – daugiau leistino juoko, taip pasakykim. Per Vabalo filmavimus gyvenome pusiau anekdotų pasaulyje. O čia mums rūpėjo nepadaryti filmo pagal Romanovą ir parodyti, kad abiejose pusėse kovojo žmonės, o ne žvėrys. Todėl Žalakevičius atrinko visiems vaidmenims patrauklius aktorius. Kai atvažiavome į Leningradą dubliuoti filmo, jūs neįsivaizduojate, kokia buvo moterų reakcija po peržiūros. Jūs neįsivaizduojate… Va taip.

Kai vežėme filmą į Maskvą Kino komitetui, drebėjom. O priėmė labai gerai – taip, kaip jų ideologinis išprusimas jiems kuždėjo.

O pavadinimas kai kam tada vis keldavo abejonių. Dabar mes jį suprantame, o tada: kaip tai niekas nenorėjo mirti? Kas nenorėjo mirti už tarybų valdžią? Kaip galima?

Mes su Žalakevičium kartu nuėjome labai sunkų kelią. Sunkios kūrybos, sunkių santykių. Bet tokio talentingo žmogaus Lietuvos kino studijoje daugiau nebuvo. O talentas visada apsuptas pavydo. Meninėje aplinkoje šito visada iki kaklo. Ir jam buvo sunku. Jo scenarijus “Niekas nenorėjo mirti” irgi buvo nelaimingas, nes niekas jo nesuprato – nesuprato, ką jis nori papasakoti.

Jis baisiai nemėgo globos, sumaišytos su padlaižiavimu. O kai menas susijęs su gamyba – kaip kinas, - aplink zuja visokių veikėjų. Žala žmonėms turėjo uoslę. Atskirdavo padlaižūnus, mėgėjus pasinaudoti jo autoritetu. Jį dievino daug aktorių ir laikė didžiausia sėkme, kad jis juos pakviesdavo filmuotis. Aš didžiuojuos, kad jį gerai pažinojau. Jis buvo retenybė. Ačiū jam už tai, kad jis mane vertino kaip redaktorių ir bendraautorių. Jis buvo apsuptas bendradarbių, kurie niekad nepasakys tiesos. Aš jam sakydavau. Jis pasišiaušdavo. Ir įsiklausydavo kartais. Neturiu jokių nuodėmių prieš jį. Tegu ilsisi. Tiek to. Atleiskit, ašaroju. Šitas žmogus didelį vaidmenį suvaidino mano gyvenime. Kokį aš suvaidinau jo gyvenime – ne mano reikalas, ką kiti mano. Manau, kad padėjau jam. Ypatingai per filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Tai buvo drobė, epas, ne detektyvas su gražiais vyrais. Jis norėjo pasakyti: ir viena, ir kita pusė kovojo už savo idealus – sverkite tuos idealus. Kurie geresni? Dovanokit, kad susijaudinau.

Audriaus Zavadskio nuotraukose - Bronius Babkauskas, Grigorijus Kanovičius, Algimantas Masiulis, Vytautas Žalakevičius (1); B. Babkauskas ir G. Kanovičius (2).