Po „NBK“:„išjungti“ pasaulį aštuonioms minutėms

Trumpametražių lietuvių kurtų filmų programos tapo neatsiejama lietuviškų kino festivalių dalimi. Jei nesilankai pusiau uždarose studentų darbų peržiūrose, šios programos (įprastai, tyčia ar ne, nelabai tolygios) tampa galimybe susipažinti su nematoma lietuvių filmų puse ir (retsykiais) tais režisieriais, iš kurių ateityje gali tikėtis ilgametražių premjerų. Tradicija tapęs Scanoramos „Naujasis Baltijos kinas“ – būtent tokia programa, į kurią ir eini tam, kad pamatytum visus įmanomus „gerus, blogus ir bjaurius“.

Tai, kad režisierės D. Šarutytės „8 minutės“ buvo išrinktas geriausiu lietuvišku šios programos filmu neturėtų stebinti. Prisipažinsiu, kad mane dažniausiai trikdo neverbalizuoti pasakojimai (įprastai todėl, kad, matydama vien formą, imu abejoti tų filmų turinio buvimu). Šis – kitoks, su visomis vos keliais sakiniais užpildytomis dvylika ekrano minučių gebėjęs „ištransliuoti“ ir mintį, ir filmo veikėjos (o gal ir viso pasaulio) būseną. Matyt, kai dialogų ar „įkontekstinančios“ informacijos tiesiog nereikia, ir imi suprasti, kad dar vienas trumpas filmas be žodžių iš tiesų gali sakyti. Ekrane stebint filmo heroję, lietingą vakarą bekrapštančią paskutinius centus deginimosi seansui, gali galvoti tik apie visiems pažįstamą (ir turbūt skausmingą) norą pabėgti. Vieniems – į vienkiemį, antriems – į pigų grožio saloną, tretiems – į kino salę. Tokios bereikšmės aštuonios minutės, praleistos skambant prastai muzikai, kičinėje aplinkoje, kuri, atrodytų, visai nepritiktų santūriai filmo merginai. Ir visgi koks didelis tas noras, jeigu plastmasinis soliariumas tampa mielesniu už už stiklo esantį realų pasaulį su kiaurą naktį burzgiančiomis mašinomis?

L. Bareišos „Kupranugario“ kupranugaris (visa jo laimė, kad jau nebegyvas) „užstringa“ biurokratinėje sistemoje. Nugaišusį gyvūną aptvare aptikę zoologijos sodo prižiūrėtojai nusprendžia jį palaidoti. O čia ir susiduria su „žvėrių miesto“ taisyklėmis – sutartys nesudarytos, gal kreipkitės į ką kito, o apskritai tai tegul ten ir paguli, nes čia dabar vis tiek nieko nebus. O negyvo šakomis apdangstyto kupranugario fone – potencialių finansuotojų vizitas skambant ditirambams zoologijos sodui. Visiška sisteminė priešingybė yra filmo herojus – prižiūrėtojas Paulius – naivus idealistas, užsispyręs kupranugarį palaidoti taip, kaip pridera (ir ne taip, kaip siūlo darbuotojai – sukapoti kirviu ir išvežti gabalais).  Mynęs takus ir kasęs duobes finale jis supranta, kad... iš tiesų jis nelabai žino, kaip reikėtų tą kupranugarį užkasti. Tokia štai parabolė, kuri turėtų būti pažįstama kiekvienam, susidūrusiam su biurokratinio pasaulio išviršiniu spindesiu ir vidiniu skurdu.

Skundų dėl per mažo filmų finansavimo fone šių filmų režisieriai leidžia prisiminti ir dar vieną „nemalonią tiesą“ – sukurti filmą – gerą, žiūrimą, teikiantį tą retą lietuviškam kinui malonumą galvoti apie tai, ką pamatei – įmanoma ir minimaliais kaštais. Tereikia turėti, ką pasakyti.

V. Bachmackij „Visi pasiilgo Prano Ivanausko“, turėjęs potencialą, galų gale tapo „nuskriaustu“ filmu dėl pačios paprasčiausios priežasties – režisierius nusprendė nukirpti visą filmo finalą. Impulsyvūs sprendimai dažniausiai būna kelių akimirkų reikalas, tačiau jie ne visada išeina į naudą. Duktė-paklydėlė grįžta namo iš radijo besklindant apie politinius kataklizmus. Name, panašu, lygiai toks pat „ribinis“ stovis, kaip ir į karus pasinėrusiame pasaulyje – motina su sūnumi geria ir linksminasi pro optinį šautuvo taikiklį stebėdami mirusio tėvo laidotuves. Įtampa ima augti, o likusiųjų šeimos narių konfliktai – aštrėti. Prie kone apokaliptinio vakarienės stalo nusivylimas šeimą palikusiu ir pas jaunesnę meilužę išėjusiu tėvu, o galų gale – ir vieni kitais. Ir... Taip ir baigiasi. Iš puslapyje pateikto aprašymo belieka spėlioti, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę (nes minimas savo mirtį imitavęs ir statusu šeimoje nusivylęs tėvas filme taip ir nepasirodo), tačiau šiuo konkrečiu atveju filmas būtent taip ir atrodo – „nukirptas“ viduryje ir neužbaigtas.

Apie šeiminę krizę, tik, tiesa, gerokai kitokią, kalbama ir D. Petronio „Šaknys karčios“. Jauna sutuoktinių pora negali turėti vaikų. Apsilankymas pas ateities pasaulio gydytojus irgi nesėkmingas – poros konfliktas įsiplieskia vos pradėjus „projektuoti“ būsimo vaiko išvaizdą. Filmo centre – vyro, negalinčio turėti vaikų ir tuo neatitinkančio stereotipinių visuomenės standartų („užauginti sūnų, pastatyti namą, duoti į „snukį“) krizė: jis nusivylęs (savimi), jam gėda (prieš žmoną), jis agresyvus ir visais įmanomais būdais bando kompensuoti savo „prarastą“ vyriškumą.

R. Gary romano ištraukos ekranizacija A. Janušausko „Bate“ virsta į paviršutinišką literatūros iliustraciją (ir jokiu būdu ne filmą). Fone be perstojo skambant diktoriaus balsui (panašiu deklaratyviu tonu įgarsinamos visokios „televizinės dokumentikos“ laidos) atvirukiniai vaizdai sparčiai keitėsi. Žalios pievos, daug saulės, sauja sraigių, stopmotion‘ai ir vaikai, kurių vaidinti niekas nemokė, kur svarbiausia – estetinis apvalkalas.  O žiūrint niekaip neapleido įspūdis, kad netrukus viduryje filmo iššoks lentelė ir man bus pasiūlyta pasirašyti paslaugų teikimo planą su, pavyzdžiui, mobiliojo ryšio operatoriumi. Arba bent jau išbandyti vaistus, gerinančius skrandžio veiklą.