Atgarsiai. Kinas kaip psichoanalizės seansas

Neseniai mus pasiekė poeto, literatūros kritiko Karolio Baublio laiškas su tekstu, kuriame išsakyta nuomonė apie naujausią, mūsų ekranuose trumpai rodytą jauno režisieriaus Romo Zabarausko filmą “Nuo Lietuvos nepabėgsi”. Nuo 2010-ųjų K. Baublys gyvena Paryžiuje, kur baigė kino ir audiovizualinių studijų magistrantūrą Naujosios Sorbonos universitete, anksčiau tekstus apie kiną yra skelbęs "7 meno dienose","Kine". Autorius po filmo per-žiūros išsakė savo nuomonę, kuri nesutampa su Lietuvoje dominuojančiu požiūriu į režisieriaus kūrybinius bandymus. Siūlome paskaityti.

Antrąjį ilgo metražo Romo Zabarausko - režisieriaus, scenaristo, LGBT teisų aktyvisto - filmą "You Can't Escape Lithuania" (“Nuo Lietuvos nepabėgsi”) buvo galima pamatyti ne tik Lietuvoje, bet ir Paryžiuje, tarptautinio LGBT kino festivalio "Chéries, Chéris", vykusio lapkričio mėnesį, programoje. Daugeliu aspektų, manau, tai - pavykęs kūrinys. Pirmiausia, filmas vertintinas dėl to, kad atskleidžia kur kas universalesnius klausimus nei vien LGBT problematika: tai ir kartų konfliktas, ir savęs ieškojimas šių dienų pasaulio realybėje, ir meno/realybės santykio problema, galiausiai teoriniai svarstymai apie naratyvą ir jo pateikimą kine. Antra, po šio filmo matyti akivaizdus vis dar jauno režisieriaus tobulėjimas, drąsūs, netikėti, kiek bravūriški meniniai ieškojimai ne tik kino dramaturgijos, bet ir formalios raiškos lygmenyje. Trečia, žiūrovai paryžiečiai labai teigiamai priėmė Romo Zabarausko filmą:  po seanso buvo daug plojimų ir įdomių klausimų pagrindinio vaidmens atlikėjai aktorei Irinai Lavrinovič. Prisipažinsiu, man tai - pirmas kartas, kai Prancūzijoje mačiau išties suprastą lietuvių filmą. Tad kuo šis kūrinys sudomino ir kodėl tos 80 filmo trukmės minučių buvo intriguojančios ir sinefiliškai malonios?

„You Can‘t Escape Lithuania“ („Nuo Lietuvos nepabėgsi“) - komiška erotinė drama, artima vadinamajam “kelio” filmui (Road movie). Režisierius įdomiai žaidžia su skirtingais kino žanrais, o sykiu – su kanonine pasakojimo struktūra: po psichologiškai įtemptos scenos dažnai seka komiškas sprendimas, dinamizuojantis naratyvą ir padedantis žiūrovui atsipalaiduoti bei pasiruošti kitam psichologiškai sunkiam momentui.

Siužetas pasakoja apie homoseksualų režisierių Romą (jį vaidina Denisas Kolomyckis), kuris gyvena Vilniuje su partneriu iš Meksikos, vardu Carlos. Vieną rytą į režisieriaus buto duris paskambina draugė Indrė (Irina Lavrinovič) ir praneša sukrečiančią žinią – dėl pinigų ji nužudė motiną. Romas, norėdamas padėti draugei pasprukti nuo policijos, kartu su ja ir Carlos išsiruošia į ilgą kelionę amerikietišku automobiliu; kelionė baigiasi kruvina drama ir... naujo autobiografinio eksperimentinio filmo sukūrimu.

Pradėjęs filmą klasikiniu naratyvu, režisierius ir scenarijaus autorius Romas Zabarauskas pabaigoje istoriją "sujaukia", palikdamas žiūrovą be aiškaus atsakymo, kas nutiko. Pabaiga lieka atvira įvairioms spėlionėms ir sykiu kvestionuoja aiškų klasikinį pasakojimą. Kelionės metu Romas mobiliuoju telefonu ima filmuoti naują filmą, kurio pagrindinė herojė – Indrė ir jos realus gyvenimas. Nenorėdama, kad šis, jos manymu, nevykęs filmas būtų pabaigtas, Indrė naktį, įėjusį į Romo miegamąjį, paima mobilųjų telefoną, ketindama ištrinti nufilmuotus epizodus. Benaršydama po telefoną, Indrė suranda vieną iš labiausiai kompromituojančių elementų, - savo sekso sceną kartu su Carlos. Indrė supranta, kad Romas žino apie jos nuslėptą avantiūrą su Carlos. (Romas, ieškodamas dingusių Indrės ir Carlos, slapta filmavo juodu besimylinčius gamtoje.) Nuo šio momento aiški naratyvo eiga komplikuojasi: žiūrovai regi Romo ir Indrės dialogą su peiliu merginos rankoje, vėliau – Indrės bėgimą naktyje. Tuomet istorijos eiga nutraukiama juoda užsklanda, po kurios regime pasakojimo eigą po metų, kuomet Romas pristato naują eksperimentinį filmą Šiuolaikinio meno centre. Žiūrovai regi tik nufilmuoto filmo pradžią, vėlesnis jo vyksmas atskleidžiamas vien garso lygmenyje – girdisi erdvę skrodžiantis moters (Indrės?) riksmas. Žiūrovui telieka spėlioti, ką nufilmavo jaunasis režisierius: ar jis savo rankomis peiliu nudūrė draugę? O galbūt slapta filmavo, kaip Indrė nužudė savo motiną, ir tai nuslėpė? Sykiu žiūrovas paliekamas nesusivokimo būsenoje, nes taip ir neaišku, ar tai, kas buvo filmuota, nutiko iš tikrųjų.

Režisierius mėgsta apgaudinėti, vedžioti už nosies, žaisti, flirtuoti su žiūrovu, sykiu pasitikėdamas jo išsilavinimu ir sinefilinės kultūros pažinimu. Filmo pradžioje kamera fiksuoja režisieriaus buto interjerą, kurio svarbiausi elementai - plakatai ir DVD – tampa vizualinėmis citatomis, nuorodomis į kultūros intertekstus. Šie intertekstai (ypač kino) ne tik atskleidžia režisieriaus kultūrines atramas, bet ir pateikia filmo suvokimo „raktus“, diktuoja filmo skaitymo/žiūrėjimo ir interpretavimo strategijas.  Tarp intertekstinių nuorodų matyti plakatas su Euripido „Medėja“, Jean-Luc Godardo filmas „Passion“ (DVD), knyga apie Fridą Kahlo ir meksikietiški suvenyrai, knyga apie Bertoltą Brechtą. Matomų DVD sąrašas ir įdomus, ir iškalbingas: Pedro Almodovaro „Matadoras“, Federico Fellini „La dolce vita“, Alaino Resnais „Hiroshima, Mon Amour“, Billy Wilderio „Some Like It Hot“, Guso Van Sant „My Own Private Idaho“. Kone išradingiausias ir labiausiai intriguojantis sprendimas - nuogas Carlos, įrėmintas Hitchcocko „Paukščių“ plakato...

Mėginsiu paaiškinti, kodėl šias intertekstines nuorodas, pateikiamas vizualiniame lygmenyje, laikau motyvuotais estetiniais sprendimais. Jeanas-Lucas Godardas Zabarausko cituojamas jau nebe pirmą kartą. Apskritai prancūzų Naujosios bangos inovacijos kinui (ypač akivaizdžios Godard’o filmuose) jaunajam režisieriui artimos. Verta prisiminti vieno iš ansktesnių Zabarausko filmų – “Porno melodrama” – afišą, kurioje deklaruojama, esą šio filmo scenarijų parašė ne François Truffaut, Claude’as Chabrolis nebuvo techninis patarėjas ir tai – ne Jeano-Luco Godard‘o filmas. Neigimas tik dar labiau sustiprina Zabarausko ryšį su prancūzų kino genijumi ir jo intelektualiniu maištu prieš sustabarėjusią klasikinę kinematografiją. „You Can‘t Escape Lithuania“ dekore šmėkštelintis Jean-Luc Godard‘o filmas „Passion“ (1982), lygiai kaip ir naujasis Zabarausko kūrinys, - tai filmas apie filmo kūrimą. Abiejuose kūriniuose regime dviejų erdvių – realybės ir fikcijos – sankirtą ar savotišką konfrontaciją, o pagrindinis veikėjas – kino režisierius (Zabarausko filme - Romas, Jean-Luc Godard‘o – lenkų režisierius Jerzy). Abiejuose filmuose tikroji režisieriaus aistra – tai aistra kinui.

Pedro Almodovaro „Matadoras“ (1986) diktuoja kitą esminę Zabarausko kinematografijos probleminę ašį, tai – freudiškasis Eros ir Thanatos (Meilės ir Mirties) dualizmas, grįstas priešprieša ir trauka. Su Almodovaru Romą Zabarauską sieja kūrybinė ekstravagancija, polinkis į erotiką ir provokuojančius kinematografinius ekscesus, galiausiai – personažų elgesio ekscentriškumas (kartais – radikalumas). Almodovaro filme garsusis matadoras Diego Montes masturbuojasi, žiūrėdamas siaubo filmus; advokatė, iš pažiūros – racionali, o sykiu – fatališka moteris Marija Cardenal orgazmo metu žudo suviliotus meilužius; matadoro mokinys Angel mėgina išprievartauti savo mokytojo mylimąją Evą... Panašių iracionalių polinkių turi ir Zabarausko herojai: Indrė nužudo motiną dėl pinigų, Romas mėgaujasi, mobiliuoju telefonu filmuodamas realų Indrės skausmą, Carlos didysis apsėdimas - seksas.

Gusas Van Santas – vienas iš pirmųjų užsienio režisierių, teigiamai įvertinusių Romo Zabarausko kūrybines ambicijas. Tad neatsitiktinai jaunojo režisieriaus cituojamų filmų sąraše regime ir autorinį amerikiečių režisieriaus „kelio“ filmą „My Own Private Idaho“ (1991), pasakojantį Zabarauskui artimą istoriją apie homoseksualią prostituciją ir meilę.

Nuorodos į kuriančias ir mitines asmenybes-moteris (burtininkę Medėją, iš keršto ją palikusiam vyrui Jasonui nužudžiusią jo naująją mylimają ir savo vaikus; taip pat meksikiečių tapytoją Fridą Kahlo) formuoja komplikuotą, prieštaringą Zabarausko kuriamų moterų psichologiją, jų savojo identiteto ir jas supančio pasaulio sampratą. Indrė iš filmo „You Can‘t Escape Lithuania“ kenčia dėl dvigubos patriarchato priespaudos (jos tėvas ir senelis buvo žymūs menininkai), tačiau ji – moteris, kurioje kirba nuolatinis klausimas: ar ji sugebės pasiekti tiek pat, kiek jos šeimos vyrai? Indrės dvasiniame pasaulyje kovoja du pradai – trapusis, jausmingasis (stereotipiškai moteriškas) ir valingas, ryžtingas (vyriškasis pradas). Šų dviejų pradų kova ją veda į maištą prieš ją supančią aplinką ir savidestrukciją. Motinos nužudymas šiame kontekste tampa savotiška metafora, interpretuotina dvejopai: viena vertus, nužudydama motiną, Indrė nužudo savo pačios moteriškąjį (taigi silpnąjį) pradą ir išvaduoja vyrišką gaivalą, padedantį jai dominuoti; kita vertus, motinos nužudymą įmanoma interpretuoti kaip praeities (senosios, konservatyviosios kartos) eliminavimą. Eliminavus konservatyviąją visuomenės pusę, atveriama galimybė naujo, nuo sovietinių kompleksų išlaisvinto gyvenimo kūrimui.

Teoriniai psichoanalitiniai inkliuzai, interpretuojantys papasakotos istorijos ir skaitytojo/žiūrovo santykį, itin stiprūs. Formaliu požiūriu, jie įdomiu būdu nufilmuoti ir simboliškai atskirti nuo pagrindinio naratyvo įsimenančiu garso taku. Muzikiniai sprendimai Romo Zabarausko filme apskritai itin įsimenantys, stilistiškai įvairūs, taikliai kuriantys atitinkančią atmosferą. Pavyzdžiui, Džordanos Butkutės daina „Man patinka“.

Remdamasis režisūros ir aktorinio meistriškumo aspektais, išskirčiau dvi labiausiai pavykusias filmo scenas. Pirmiausia, pagrindinės veikėjos išpažinties scena režisieriaus namuose filmo pradžioje, kai Indrė prisipažįsta Romui nužudžiusi motiną. Netikėtas, įsimenantis sprendimas filmuoti besisukantį fotelį ir kartu su juo besisukančią kamerą, fiksuojančią pasakojančios veikėjos veidą, menkiausią jo krustelėjimą. Scena pasižymi ir psichologiškai įtikinančia Irinos Lavrinovič vaidyba.

Kitas pavykęs epizodas – Indrės pokalbis su Carlos gamtoje, kuomet jaunuolis prisipažįsta teikiąs sekso paslaugas už pinigus, o Indrė savo ruožtu pateikia vykusį monologą apie savo ambivalentišką kino karjerą: ji filmuojasi banaliose rusiškose reklamose vien dėl pinigų, jos tikroji aistra – autorinis kinas, tačiau už jį niekas nemoka honoraro... Skaudi šių dienų aktorės realybė perteikiama stipria vaidyba, atskleidžiančia dvasinį sielvartą dėl žiaurių darbo rinkos taisyklių. Meksikietį Carlos įkūnijęs Adrian Escobar, nebūdamas profesionalus aktorius, sugeba filmui įnešti netikėto komizmo ir natūraliai erotizuoti aplinką.

Romo Zabarausko kinematografą prancūzai palygino su Xavier Dolano, tačiau, manau, kur kas įdomiau jaunąjį lietuvių režisierių lyginti su amerikiečių populiariosios kultūros ikona, garsiojo režisieriaus Franciso Fordo Coppolos dukra Sofia Coppola, su tokiais jos filmais kaip The Virgin Suicides (1999), Somewhere (2010), The Bling Ring (2013). Sofią Coppolą ir Romą Zabarauską sietų panaši pasaulėjauta ir bendros temos: gilinimasis į jauno žmogaus pasimetimą moderniame pasaulyje, savotišką jaunosios kartos nuobodulio filosofija, kai žudoma iš neturėjimo ką veikti (ar dėl to, kad taip įdomiau), noro tapti įžymybe apsėdimas, kartų konflikto dokumentavimas.

Kiekvienas kuriantis individas turi neginčijamą teisę siekti asmeninės laisvės ir savirealizacijos, ir jokie įstatymai negali ir neturi teisės tos laisvės sumenkinti. Tai - viena iš svarbiausių Romo Zabarausko filmo tiesų, perteikiamų drąsia, ekscentriška estetika, balansuojančia tarp Eros ir Thanatos. Artėjimas šių tiesų link primena palaipsnį artėjimą pasąmonės link, ties nesąmoningų troškimų, dažnai bauginančių kompleksuotą visuomenę. Tuo būtų įmanoma paaiškinti vangų žiūrovų būrimąsį į jaunojo režisieriaus filmą Lietuvos kino teatruose. Pažvelgti į savo pasąmonės akivarus baugu, tačiau būtina, jei norime pažinti save ir mus supančią realybę. Norėtųsi, kad ir ateityje Romas Zabarauskas nenustotų tobulėjęs: ieškotų naujų kino citavimo galimybių, dar labiau niuansuotų  rafinuotus formalius sprendimus, liktų atviras pasauliui ir ištikimas drąsioms ir lietuviškame kine novatoriškoms idėjoms.